Filmas: "Jallikattu" / "Jallikattu"

Sveiki, kino gerbėjai,

Antrasis šių metų Scanoramos pamatytas filmas buvo kritikų rekomenduotas indų filmas „Jallikattu“ (ind. Jallikattu) (2019), kurį režisavo Lijo Jose Pellissery. Pats terminas „Jellikattu“ reiškia žmonių minios bėgimą su buliumi, panašiai linksminasi gatvėse ispanai, kai skersgatviais paleidžia įsiutusį bulių. Šiame filme „Jallikattu“ yra tam tikra išplėtota metafora, pritaikyta žmogaus elgsenos modeliams.

Istorija prasideda tuo, kad Indijos viename kaime skerdimo išvengęs buivolas pabėga, o jo gaudyti susiruošia visi žmonės, galiausiai buivolo gaudynės įžiebia tiek daug nesantaikos, kad galiausiai pažadina tarp žmonių labai ilgai slopintas emocijas – kažkas ilgai negrąžino skolos, kai kas sprendė gaujų santykius, kai kas santykius su žmona, tačiau per apylinkes bėgiojantis buivolas tebuvo pykčių protrūkio pradžia, kitaip sakant, žvėris gana nekaltai, gelbėdamas savo gyvybę, pažadina žmonėse pirmapradį žvėriškumą. Filmas tampa žmogaus dirbtinio civilizuotumo kritika ir tuo pačiu sako, kad kiekviename iš mūsų glūdi inercinis laikinis žvėris.

Filmas veikia kaip alegorija, tam tikra idėjinė konstrukcija, kuri turi itin dinamišką ir ryškiai intensyvią raišką. Filmas prasideda itin aštriais stambiais kadrais, o kadrai „pamasinti“ etniniais muzikos garsais, todėl sukuria tokį hipnotizuojantį ir egzotišką poveikį, o indiškos spalvos, klimatas veikia dar labiau magiškai. Galiausiai po 20 minučių filmo pamažu imu nusivilti, nes iš po didžiai išpūstos pompastiškos lieka gana plokščia filosofinė idėja apie žmogaus priešiškumą pačiam žmogui.

Maniau, kad filmas bus kažin koks indiškas stebuklas, maždaug toks pat keistas, įtraukiantis ir „nuraunantis stogą“, koks, tarkim, buvo šių metų „Kino pavasaryje“ rodytas brazilų „Bakurau“, tačiau „Bakurau“ iš tikrųjų kuo toliau, tuo labiau idėjiškai intrigavo, o štai „Jallikattu“ toliau sekė viena nuo pat filmo pradžios aiškia idėja – intensyvinti kakofonišką besiverčiančio pykčio ir įtūžio karnavalą. Aišku, filmas intensyvėja, spalvos tamsėja, ugnies ir pykčio filme daugėja, kol galiausiai filmas iš satyriškos alegorijos tampa simboliškai hipnotizuojančia apoteoze, pastaroji sietina su pirmykštėmis socialinėmis bendruomenėmis ir jų nesantaika. Visgi filmas intensyvus, ryškus, bet nepaisant man kiek banalokos tematikos (ir, neslėpsiu, šiek tiek nuobodžiavau), užtat filmo stiprioji pusė, dėl ko ir verta žiūrėti, sakyčiau, yra techniniai niuansai: ritmiškai dinamiška režisūra, kuri skleidžiasi kaip režisieriaus novatoriškas kalbėjimas pasauliniame kino kontekste.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.6

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela