Sveiki,
Dar šių
metų „Kino pavasario“ sezone galite išvysti prancūzų dokumentinį filmą „Smurto
monopolis“ (2020), kuriame pasakojama, kaip Prancūzijoje veikia policija prieš
savo piliečius. Tai politiškai šokiruojantis filmas, kuriame dažnai keikiama
vakarų civilizaciją dėl per didelio liberalizmo ir galimybių daryti „ką nori“ visgi
pamatome, kaip policija, užuot tarnavusi pagal visas demokratijos idėjas savo
tautai, tiesiog sadistiškai vykdo legalias smurto akcijas prieš bet kokius
protestuojančius taikius žmones. Tai vyksta šiomis dienomis Prancūzijoje,
tačiau įtampos tarp piliečių, emigrantų ir policijos būta nuolatos. Štai
prancūzų režisierius Mathieu Kassovitz prieš 26 metus pristatė filmą „Neapykanta“
(pranc. La haine) (1995), kuriame iš dalies nagrinėjamas policijos ir nepaklusnios
visuomenės santykis.
Istorijos
dėmesio centre – trys draugužiai, toli gražu ne klasikiniai prancūzai: arabas,
žydas ir afrikietis, kas šiomis dienomis yra statistinis prancūzas, gyvena
savotiškame etniniame gete, kur galioja savitos taisyklės. Šiame rajone
mirtinai policijos sumuštas arabų kilmės jaunuolis, kuris paguldomas į ligoninę
ir saugomas tų pačių policininkų. Trys jaunuoliai klaidžioja po savo rajoną,
gyvena kasdienį gyvenimą (brutalų, netašytą, dažnai pavojingą) ir vis prisimena,
jog jų draugužis guli ligoninėje komos būsenos.
Tai
vienos paros istorija, čia panašiai kaip vokiečių filme „Bėk, Lola, bėk“,
atsiveria ištisas brutalumo ir pažeidžiamumo pasaulis. Vaikėziškai besielgiančių
jaunuolių trijulė, su savimi besitampanti policininko ginklą, tik ir ieško
provokacijos, kaip atsiteisti su policijos institucija. Tai keistai brutalokas
filmas apie 10 dešimtmečio jau šiandien tikriausiai išnykusias arba gerokai
pasikeitusias Paryžiaus subkultūras. Čia juodas humoras derinamas su smurtu,
netašytas žodynas su draugyste, čia šokamas breikas, žaidžiama ginklais ir
tai... geto rajono kasdienybė. Labai įdomiai ir dinamiškai perteiktas operatoriaus
judesys, montažas, geto juodai-balta atmosfera, charakteringi jaunuoliai. Žiūrėjau
šį filmą ir jis iš tikrųjų gerai pastatytas, tačiau tuo pačiu jutau kažkokią
šios istorijos beprasmybę, tuštumą, išdrikusią siužetinę minties liniją, kuri
tikriausiai surėdyta sąmoningai dėl kasdienybės perteikimo įspūdžio. Pavyzdžiui,
ką tualete galėjo reikšti pagyvenusio žmogaus pasakojimas apie tremtį į Sibirą?
Daug tokių nesuvokiamų ir iš pažiūros absurdiškų mizansceninių intarpų, kurie
iš vienos pusės glumina, o iš kitos leidžia tapatintis su ta trijule ir
pajusti, kad ne viskas gyvenant tame gete yra taip lengvai ir logiškai
perprantama.
Filmas
ekspresyvus, brutalus, slepiantis jaunuolių smurtinius gyvenimus, tiesos ir
teisingumo troškimą prieš „legalų“ policijos smurtą. Filmas su geru aktoriaus Vincent
Cassel pasirodymu, tačiau man visgi tai filmas labiau apie prancūzų subkultūros
atstovus. Čia kaip žiūrėti filmą apie emo arba skin‘us iš
1990-ųjų epochos ir jausti istorinį tam tikrą pažinimą, tačiau tuo pat neturėti
itin didelio tapatumo su šių subkultūrų ideologijomis. Manau, kai kuriems kino
gurmanams šis filmas labiau patiks, nei man.
Mano įvertinimas:
6/10
IMDb: 8.1
Jūsų
Maištinga Siela
