Filmas: "Francas" / "Frantz"

Sveiki, 

Prancūzų režisierius, regis, po itin kruopščiai ir atmosferiškai paruošto filmo „Provokuojantys užrašai“ buvo trumpam grįžęs prie LGBT temos ir pristatė „Nauja draugė“ apie transeksualą, tačiau jo naujausias „Cezariu“ įvertinta drama „Francas“ (pranc. Frantz) (2016), rodos, absoliučiai pranoko bet kokius lūkesčius ir tikriausiai nuo šiol bus laikomu vienu geriausiu režisieriaus darbu, tačiau netgi jam turiu šiokių tokių priekaištų.

Visų pirma, filmas laikosi ne tiek dėl scenarijaus ir laikmečio peizažo, kada po Pirmojo pasaulinio karo vokiečiai ir prancūzai buvo itin susipriešinę, bet dėl vizualių sprendimų vis palaikyti nespalvotą filmą kaip vieną iš įtaigos būdų, išryškinant aktorių veido jusles ir perteikiant aktorinį meistriškumą. Kai kam dėl viso šio efekto filmas gali pasirodyti pauzuojantis, neadekvatus, tačiau tos pauzės taip tinka, kad jų praktiškai nejaučiama, nes jos pritampa prie laikmečio bendravimo kultūros ir atrodo tinkamos. Filmas dvikalbis, todėl ale „turtingas“ europietiškai kultūriškai, tačiau apsigauti nereikia, jis istoriškai nėra turtingas, nors ir turi tokį kontekstą. Visgi tai istorija apie kaltės atpirkimą. Režisierius pasitelkia „Provokuojančių užrašų“ atmosferą, bando mistifikuoti, sukurti pseudo detektyvinę homoerotinę dviejų kareivių istoriją, kuri, pasirodo, nė iš tolo nėra LGBT temos, tik dviprasmiškos aliuzijos, kurios galiausiai pamažu subliūkšta. Siužetiškai silpnoka pabaiga, nes tie įtarimai nelabai kur žiūrovą nuveda ir istorija užuot pateikusi itin aštrią istoriją ir susmūgiavusi itin stipriai emociškai, veikiau šiek tiek nuvilia, nes baigiasi kaip kokiame devyniolikto amžiaus parašytame neįmanomos meilės romane.

Apibendrinant noriu pasakyti, kad filmas vizualiai užtikrintas, istorija intriguoja, tačiau intriga veikiau veda žiūrovą kaip prie ne itin turtingo masalo. Puikūs aktoriai, istorija konstruojama su daug žadančiu finalu, o viskas pasibaigia pernelyg ašaringai nykiai. Daug žada nuolat kaukšintys pagrindinės veikėjos vokietės Anos batai, tačiau juodos paslapties, kokios tikisi žiūrovai, taip pat nesulaukia. Gražus mistifikavimas nenuveda prie aistringos beprotybės tikriausiai sąmoningai ir dėl to, kad viskas baigiasi tarsi iššokus iš lėktuvo su atsarginiu parašiutu, gali ir nustebinti. Mane, žinantį Ozoną kaip kraštutinumų veikėjų kūrėją, tai nustebino. Filmas priminė M. Haneke „Baltas kaspinas“, tačiau šis filmas mažiau įtemptas ir nepalyginamai švelnesnis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pogrindis" / "Подземље' (Podzemlje) / "Underground"

Sveiki, skaitytojai,

Ką Jums sako antraštė: „filmas pelnė Kanuose Auksinę palmės šakelę“? Tikriausiai mažų mažiausiai tai gero ir kokybiško kino rodiklis, tačiau, kaip žinia, netgi įvairūs apdovanojimai kartais palieka tik prėsko filmo įspūdį ir taip nesupranti – ar visiškai pats tampi bukas, ar kažko tame filme neįžvelgei? Viso šito lyg ir tikėjausi pasirinkęs serbų režisieriaus Emir Kusturica kino juostą „Pogrindis“ (serb. Podzemlje) (1995), kuris pelnė „Auksinę palmės šakelę“, taigi, vieną aukščiausių gero kino įvertinimų, tikriausiai, kur kas patikimesnių nei patys „Oskarai“. 

Pasakysiu taip: filmas mane gerokai šokiravo. Jį žiūrėdamas mainiausi kaip chameleonas, kadangi pradžioje kone čigoniškasis karnavalas pasirodęs filme mane net nupurtė: ar tikrai pasirinkau tinkamą filmą? Vėliau, sproginėjant Antrojo pasaulinio karo bomboms ir paleidžiant zoologijos sodo žvėris, pagalvojau: aha, jau šis tas vyksta... Tiesą sakant, filmas itin sodrus, prifarširuotas paradoksalių simbolių, tokių aštrių komedijinių situacijų, kad kartais artėjama prie kažkokio karinio filmo parodijos, bet vos tik susitaiko žiūrovas su kiču, žiūrėk, režisieriui pavyksta išsisukti ir paneigti, jog filmas absoliučiai lėkštas ir per metaforas grįžti prie esmingų karo egzistencinių klausimų. Žinote, tai ekspresyvus, intensyvus filmas, kiek crazy ir provokuojantis, kad neapleidžia keista nuojauta, ar šis filmas kartais ko nors neįžeidžia? Pasakojama istorija nuo Antrojo pasaulinio karo iki Jugoslavijos karo iš esmės papasakoja apie kartą, kuri ieško ramios nuosavos žemės, Pažadėtosios žemės. Visoje šioje karnavališkoje šventėje apie karą ir mirtį, režisierius tiesia simbolinį apie Rojaus ilgesį – mitinę ramybės ir taikos žemę, kuri tikriausiai, kaip ir filme vaizduojama, įmanoma kažkur pomirtiniame gyvenime.

Trijų valandų soti mišrainė, futuristinių gairių filmas padarė išties neišdildomą įspūdį: kėlė juoką, pasibaisėjimą, vertė mąstyti, atpažinti simbolius, prisiminti Balkanų regiono (kartu ir visos Europos) istoriją... Tiesiog tiek daug visko šiame filme ir viskas pateikta taip ekspresyviai, kad likau po seanso kaip po gero maratono. Labai rekomenduoju užkietėjusiems kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela