Filmas: "1917" / "1917"

Sveiki,

Sam Mendes filmas apie Pirmąjį pasaulinį karą pavadinimu „1917“ (angl. 1917) (2019) netikėtai tapo vienu ryškiausiu sezono apdovanojimu favoritu, o vėliau dėsningai, kaip jau ir įprasta, braunasi prie „Oskaro“ statulėlės. Ar pavyks jam pelnyti geriausio meto filmo apdovanojimą, sužinosime dar šį mėnesį, visai netrukus...

Įtartinai žiūriu į karinius filmus, nes bet kokiu atveju tai tebus istorinės tiesos interpretacija, todėl toje bergždžioje istorijoje, kurioje parodoma, kaip politika ir įsitikinimais manipuliuojama ginkluota avinų banda, manding, nė iš tolo nekvepia jokiu patriotiškumu ar kitais smegenis plaunamais dalykais, todėl vienintelis akstinas yra tokiame filme nebent gera istorija, bendražmogiškųjų vertybių (arba jų išdavimo) atskleidimas. Deja, filmas „1917“ yra tobulas šablonų rinkinys, istorija absoliučiai paviršutiniškai „įkvepianti“, kokį matėme tokiuose epuose kaip „Karo žirgas“ ar dar, atrodo, neseniai praūžusiame „Diunkerke“.

Vėlgi turime istorijoje svarbią operaciją, vėl vokiečiai blogiukai, vėl vargšas paprastas pėstininkas atlieka žygdarbį ir vėl viskas vienomis spalvomis, vienu matu ir nė trupučio apie realius įvykius, apie didvyrius, kurie iš tikrųjų „prisišiko“, išdavė ir spjovė į karą... Tiesiog vėl turime eilinę istoriją, eilinę apokalipsės dieną karo fone mums demonstruojama kompiuterinio žaidimo elementais grįsta istorija, kuri nuspėjama nuo tos pačios akimirkos, kai pasižiūrėjau į pagrindinių aktorių sąrašą. Ten pasižiūrėjus buvo aišku kaip dieną (ir be anonso!), kuris išgyvens iki galo ir taps didvyriu. Ar tikrai sulaukę 2020 metų vis dar žiūrime tą patį kino braižą, kuris buvo prieš 20 ir 30 metų? Su tomis pačiomis potekstėmis, ta pačia liaupsinančia ir pataikaujančia prasmės gestikuliacija masiniam žiūrovui? Oho...

Nesakau, kad filmas kaip produktas nepatiko. Perkant duoną dvidešimt metų iš tos pačios duoninės, kitos atrodo jau nebeskanios, nes atbunka receptoriai. Lygiai tas pats ir su filmais, prie kurių priprantame ir bet kokia inovacija didžiajame kine atrodo įtartinai, inovacijas priimame tik jeigu visuotinai apie tai kalbama kaip apie gėrį ir dar... priklauso nuo pripažinto režisieriaus. Visgi filmas įkvepiantis, nuostabus operatoriaus darbas, kuris sukuria nesustabdomo vienos paros stebuklą, nors fone ir matosi, kad dalis kadrų filmuota vasarą, kai kada pavasarį – gamtos iš kadro nepaslėpsi. Visgi dinamiškos ir gerai struktūriškai apgalvotos mizanscenos, neprasta ir aktorių vaidyba, bet labiausiai kliūva, kad į geriausio metų filmo titulą pretenduoja senamadiško sukirpimo filmas, kuris vėl žongliruoja tomis pačiomis emocijų sudirginimo idėjomis. Kur kas geresnis ir įdomesnis operatoriaus ir turinio inovacijos prasme buvo vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, vaizduojantis istoriją iš žydų koncentracijos stovyklos perspektyvos. Net ir „Diunkerkas“, kuris negavo „Oskaro“ kaip geriausias filmas, man atrodė įdomesnė ir dinamiškesnė dėlionė už neblogą, bet gerokai pervertintą „1917“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vera Dreik" / "Vera Drake"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų režisierius Mike Leigh sukūrė filmą „Vera Dreik“ (angk. Vera Drake) (2004), kuris pelnė „Auksinio liūto“ apdovanojimą ir net tris „Oskaro“ nominacijas. Tokiam filmui negalėjau leisti praeiti pro šalį, juolab kad mėgstu britų kiną ir aktorius, tai kodėl šįkart neturėčiau pamatyti? Šio režisieriaus darbą „Dar vieneri metai“ (2010) buvau jau matęs ir čia pakomentavęs – filmas labai patiko, todėl nė nedvejojau, kad „Vera Dreik“ patiks taip pat. Ir neklydau, nors kartu noriu subjektyviai pasakyti, kad „Dar vieneri metai“ visgi man patiko labiau nei šis filmas.

„Vera Dreik“ – tai pasakojimas apie pagyvenusią moterį, kuri Britanijoje šeštame dešimtmetyje merginoms ir moterims slapta atlikdavo abortus. Abortai vykdavo buitinėmis sąlygomis, neretai pavojingai, o Vera juos atlikinėjo ilgus metus, manydama, kad merginoms suteikia malonę, deja, tuo metu abortai buvo uždrausti... Tema išties įdomi, socialiai jaudinanti, kuri turėtų sulaukti įdomesnio, netgi sakyčiau, gurmaniškojo žvilgsnio. Filme išties lyg ir nieko netrūksta – nuostabus britiškas dešimtmetis, maži butukai, išklijuoti tamsiais gėlėtais tapetais, visi sunkiai dirba, o po darbo geria arbatą. Vera turi šeimą ir dėl nieko nesijaudina, ji optimistė, daug šypsosi, visiems padeda. Pirmoji emocinė filmo pusė yra priešinga antrajai, kada Vera subliūkšta tarsi visas tų merginų, patyrusių iš Veros aborto procesą, sueitų į žmogų. Nepasakyčiau, kad filmas labai jaudinantis, nors jame esama ir gana skaudžių temų, bet tradicinis vaizdavimas, Veros šeimyninis gyvenimas, merginų skausmas – viskas susiplaka į tokį keistą kokteilį, kad nežinai, ar čia gėrėtis, ar čia būkštauti. Vizualumui ir atmosferai neturiu priekaištų. Stipriausia šio filmo pusė yra britiški tipiški laikmečio charakteriai, ypač pagrindinės aktorės, „Hario Poterio“ žvaigždės Imelda Staunton darbas, kuri sukūrė ištisą ir gana emocingą emocijų spektrą nuo optimistės iki socialinį šoką patyrusios moters – ji yra šio filmo dominantė ir „svoris“. Aišku, neturiu priekaištų ir kitiems britų aktoriams, jų kuriamiems personažams, kurie buvo ganėtinai šeimyniški ir užtikrinti.

Truputį nervino pats šoko ištiktos moters būdas, norėjosi paimti gerą neobliuotą luotą ir atidaužyti veidą, nes tardymo procesas labiau priminė kūdikio inkštimą, nei patį tardymą. Na, ir teismų procesas, šokas ir kiti niuansai filmo pabaigoje ima „išsikvėpti“, trūksta kažkokios aštresnės atomazgos, nors šeimynai dramos yra ganėtinai, bet ar to pakanka žiūrovui? Man neužteko. Visgi tai neblogas filmas, puikiai įvertintas kritikų ir tik skonio reikalas, kaip jums šis filmas tiks ir patiks.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela