Rodomi pranešimai su žymėmis Cherry Jones. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Cherry Jones. Rodyti visus pranešimus

2020 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis

Filmas: "Lietinga diena Niujorke" / "A Rainy Day in New York"


Sveiki,

Pakvaišti dėl W. Alleno kino galima labai greitai. Režisierius, kuris susuka po filmą kasmet ir tai daro jau penkis dešimtmečius, anksčiau ar vėliau pasiekia savo kūrybos saulėlydį. Paskutiniu metu W. Allen kūrė serialą, kuriame filmavosi net pop kultūros ikona Miley Cyrus, net galėjome pamanyti, kad tai bus režisieriaus atsisveikinimas su didžiuoju kinu, bet, regis, klydome. Štai jis vėl grįžta prie kino ir sukuria romantinę dramą „Lietinga diena Niujorke“ (angl. A Rainy Day in New York) (2019), kuriame, kaip jau įprasta, nusifilmavo iškiliausiausios šių dienų Holivudo žvaigždės, kuriame susiduria viduriniosios ir naujosios kartos aktoriai.

Paskutinįkart tikriausiai žiūrėjau šio režisieriaus „Užburtas ratas“, kada pagalvojau, kad lyg ir viskas gerai su tuo Woody Allenu, jis vis grįžta savo filmais į auksinį Holivudo amžių, kada visi žavėdavosi aktoriais ir niekas nė negalvoja, kad Holivudas yra pedofilų sostinė, ten pilna satanistų ir netgi žmogienos valgytojų, kad filmai yra iluminati priemone uzurpuoti žmonių protus. Visi norėjo būti žvaigždėmis! Šiame filme yra nemažai to auksinio Holivudo spindesio, garso takelio, tačiau, dievaži, jeigu „Užburtame rate“ siužetą dar buvo įdomu stebėti, tai „Lietinga diena Niujorke“ žiūrėjosi visai be aistros, tarsi kartoninis lėlių namelis. Visų pirma, siužetas: du jaunuoliai atvyksta į Niujorką. Ambicinga blondinė ima interviu ir greitai tampa pagundų ir garsių aktorių auka, o turtuolis išgyvena santykių krizę ir lošdamas pokerį laimi dideles sumas, tad iš širdgėlos nusiperka eskorto palydovę, kad įtiktų savo išrankiai motinėlei. Problemų – iki kaklo, tačiau jos pateiktos labai susintetintai, tarsi „pusiau nerimtai“, kas neretai ir būna režisieriaus filmuose, tačiau šiame viskas atrodo infantiliai naivu, netgi Elle Faning vaidyba: jos susijaudinimas, susižavėjimas, apsvaigimas nuo vyno tiesiog teatrališkai perspaustas. Kaip ir kitų aktorių vaidyba nepasižymi gyvumu, nebent Selenos Gomez. Kitą vertus, W. Alleno filmuose vaidyba kitokia nei hiperbolizuota, perspausta ir negali būti, tarsi filmas vyktų pusiau teatro scenoje, tarsi pusiau filme...

Visgi pasigedau įdomių intelektualių dialogų, kuriuose išryškėtų įdomesnės idėjos. Nepatikėjau ir ta magija, kurios norėjosi. Visur, beveik kiekvienoje scenoje susidūriau su perdėtu naiviu dirbtinumu. Mintis aiški: kai žaviesi Holivudu ir nori atsidurti šalia garsių aktorių, staiga ir paties gyvenimas tampa Holivudo šablonu. Holivudas – Niujorke, po permainų lietumi, tačiau, Dieve, kaip neįdomiai ir senamadiškai atskleisti tų jaunuolių meilės santykiai, kad viso filmo gerumas lieka tik bendras susintetintas spindesys, ilgesys senoms geros meilės juostoms.

Tiesa, kiek keistas siužetinis vingis buvo, bet gal kiek ir nuspėjamas, kai Getsbio motina prisipažįsta, kad po savo reiklumu ir arogancija slepia prostitutės gyvenimą. Na, toks makabriškas turtuolių pasaulio atsiskleidimas šiame filme suskamba kaip „iš kito pasaulio ir iš kito scenarijaus“ akcentas, tačiau viskas prabėga, veikėjų tie gyvenimo įvykiai nesukrečia, kaip nesukrečia ir žiūrovų, todėl nulyja lietus Niujorke ir jokio poveikio nei veikėjams, nei žiūrovams šis pusantros valandos filmas nepalieka. Ir dėl to kiek apmaudu. Bent jau pažiūrėjau į naują Timothee Chalamet rolę.

Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 48/100
IMDb:6.6


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. lapkričio 18 d., šeštadienis

Filmas: "Vakarėlis" / "The Party"

Sveiki,

Pirmasis šiųmetis Scanoramos filmas, kurį pamačiau buvo britų režisierės Sally Potter juodojo humoro drama „Vakarėlis“ (angl. The Party) (2017). Tai jau trečiasis režisierės filmas, kurį mačiau. Prieš tai padarė gerą įspūdį „Orlando“ (1992) ir kiek blankesnis filmas „Džindžer  ir Roza“ (2012).

„Vakarėlis“ stebina nuo pat pirmųjų kadrų savo stambiais sodriais juoda-balta vaizdiniais, tokiuose filmuose aktoriai gali demonstruoti savo meistriškumą kiek tik gali, o režisierei pavyko susikviesti prestižinius aktorius – Patricia Clarkson, Kristin Scott Thomas, Timothy Spall ir kt., kurie iš esmės kuria juodo humoro prisodrintą dramą. Vieno veiksmo filmas viename prabangiame britiško stiliaus name, kur aktoriai juda tarsi molekulės iš esmės lyg ir nieko naujo. Tiesą sakant, priminė keletą filmų, ypač R. Polanskio „Kivirčą“, ar net J. Dolan „Tai tik pasaulio pabaiga“ tik šįkart S. Potter, kuri, beje, pati parašė šiam filmui scenarijų, kuria kur kas margesnius personažus: besilaukiančios trinukų lesbietės, svarbias gavusi politines pareigas neištikima žmona, į depresiją paniręs neištikimas sutuoktinis, narkotikus šniokščiantis ir keršto ištroškęs šeimos draugas bei meditacijų guru... Keistas kokteilis, tačiau juos vienija britiška kultūra, kitais atvejais atrodytų, jog jie iš skirtingų planetų.

Ką galima papasakoti, kai filmas viso labo vienos valandos ir vienuolikos minučių? Žinokite, užteko sočiai ir nebuvo nereikalingo pauzavimo ir užtęsimo. Daug ką davė jau žinomų aktorių gausa, nuo kurių sunkiai sekėsi atplėšti akis. Filmas gana teatrališkas, tačiau daug ką atperka taiklus juodas humoras, nuo kurio kvatojo pilna salė. Smagu, kad pati režisierė filmo pradžioje visiems Scanoramos žiūrovams siuntė išskirtinius linkėjimus, tad šalia to bambėjimo, kad moterų režisierių tiek mažai, manau, galima pasidžiaugti, kad vienu pagrindiniu filmų Scanoramoje tapo moters režisierės darbas.

Filmas įtraukiantis, juokingas ir tiek pat graudus. Filmas kaip literatūros kūrinys, kuris, jau kažkas iš lietuvių kino kritikų pastebėjo, gal net dar geriau atrodytų kokioje nors teatro scenoje, atrodo, jog jis sukurtas pagal pjesės principus. Tokių filmų atsiranda daug ir tokius aš mėgstu, tačiau visumoje, atsitolinus, visgi karnavališkų charakterių kokteilyje istorija nieko daugiau nepasakoja tik tas pačios muilo operos meilės seilės potekstes. Ir visgi, labai įtraukiančios muilo operos!

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.2



Jūsų Maištinga Sieka

2014 m. rugsėjo 23 d., antradienis

Filmas: "Ženklai" / "Signs"




Sveiki,

Kai rodos, siaubo filmų fronte nieko naujo nebegalį įvykti – šast! – ir išlenda koks nors „padėvėtas“, bet nematytas filmas, kuris nustebina. Panašiai nutiko su filmu „Ženklai“ (angl. Signs) (2002), kurį režisavo M. Night Shyamalan. Pastarojo režisieriaus filmą „Kaimas“ (2004) prisimenu kaip itin vykusį siaubo trilerį.

Iš esmės „Ženklai“ nustumia į šalį visus nusidėvėjusius ir nupušusius amerikietiškus siaubo filmus, kuriuos, rodos, režisavo vienas ir tas pats žmogus. Iš pradžių pamaniau, kad žiūriu kokią nors „Kukurūzų vaikų“ dalį, nes aplinka velniškai panaši – atoki ferma, kukurūzų laukas, paslaptinga atmosfera, bet ne, šis filmas kur kas geresnis. Žinote, buvau išalkęs kažko panašaus, kada režisieriui iš tikrųjų pavyksta paprastais veiksmais sukelti šiurpuliuką – truputis garso efektų, truputis mistikos ir nereikia velniškai didelių vaizdo efektų, per nervus grojančių garso tekelių. Čia svarbiausia yra vaizduoti ne objektą, ženklus ar NSO, bet žmones, jų akis, veiksmus, lūkuriavimą, pokalbį, vidinę personažo dinamiką. Visa tai tiesiog veržėsi iš filmo, kad tiesiog sukėliau kojytes ant fotelio ir beliko tik laukti ir stebėti – žodžiu, mėgautis filmu, pamirštant viską pasaulyje.


Kadras iš filmo "Ženklai".

Išties patiko, nors, rodos, nieko naujo neišrasta nuo filmų akmens amžiaus laikų, bet dėmesį beregint prikausto ir išlaiko. Mel Gibson gal nėra mano mėgstamiausias aktorius, tačiau daugelis filmų, kuriuose jis pasirodo tampa „vau“ – dar geresnis jis yra kaip režisierius, deja, neproduktyvus. O štai antroji šio filmo „gerumo“ priežastimi tapo aktorius Joaquin Phoenix – jo būvimas bet kokiame filme ir kadre kažkodėl man tampa nepaaiškinamu magnetu. Šiame filme aiškiai pamačiau jo viršutinę „susiūtą“ lūpą. Na, ir žinoma, jaunoji Abigail Breslin, kuri per dešimtmetį sukūrė pavydėtinų vaidmenų, tačiau šiame filme jai vos tik penkeri ir ji jau atrodo įspūdingai. 

Ką aš galiu pasakyti? Geri aktoriai, siužetas, bet už vis labiausiai kartelę kelia tikriausiai pati režisūra. Pasirodo, komercinis filmas gali sukelti nepaprastą susidomėjimą, tereikia, kaip sakant, įsėsti į tinkamą traukinį. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 59/100
IMDb: 6.7



Jūsų Maištinga Siela