Sveiki, skaitytojai,
Šis istorinis žemėlapis vaizduoja žemes, kuriose
gyveno baltų tautos apie 1200 m. po Kr., prieš šiaurės kryžiaus žygius ir
Vokiečių ordino ekspansiją. Jame parodytos senovės genčių, tokių kaip prūsai,
lietuviai, latgaliai, žiemgaliai, kuršiai ir jotvingiai – dabartinių latvių
ir lietuvių protėvių – teritorijos. Tai ryškus priminimas apie laikus, kai
rytinėse Baltijos jūros pakrantėse skambėjo įvairios pagoniškos kultūros ir
kalbos.
Baltų genčių padėtis XIII a. pradžioje
Absoliuti dauguma baltų genčių XIII a. pradžioje
išgyveno paskutinius nepriklausomos, pagoniškos egzistencijos dešimtmečius, dar
nebuvo sukūrusios vieningos, centralizuotos valstybės. Šiuo laikotarpiu gentys
gyveno susiskaldžiusios į gentines kunigaikštystes ar žemės sąjungas (pvz.,
prūsai, latgaliai, kuršiai, žiemgaliai, jotvingiai) arba aktyviai formavo
ankstyvos valstybės užuomazgas (lietuvių gentys). Jų politinę ir socialinę
struktūrą apibrėžė senolių ar vadų tarybos ir galingiausi kunigaikščiai (vėliau
– Didieji kunigaikščiai), kurie buvo priversti nuolat spręsti tiek vidaus, tiek
išorės konfliktus. Svarbiausi socialiniai ir ekonominiai centrai buvo
piliakalniai, kurie tarnavo kaip administraciniai, gynybiniai ir prekybos
taškai, valdyti vietos elito.
Tiksli lietuvių genties politinė situacija buvo
išskirtinė. XIII a. pradžioje, nes būtent lietuviai, gyvenę atokiau nuo
Baltijos jūros pakrantės ir dar nepatyrę visos kryžiuočių jėgos, aktyviai
konsolidavosi. Jų gentys (aukštaičiai, žemaičiai) pradėjo kurti vieningesnį
politinį darinį, o kariniai žygiai prieš kaimynines slavų ir baltų žemes
stiprino centrinę valdžią. Karinė galia ir būtinybė efektyviai atremti agresiją
iš Rytų ir Vakarų tapo pagrindiniais veiksniais, skatinančiais atsirasti
lyderiams, tokiems kaip Mindaugas, kurio galios konsolidacija netrukus
nuves prie Lietuvos valstybės sukūrimo. Kitaip tariant, lietuvių genčių
politika jau judėjo valstybingumo link, išlaikant pakankamai jėgos užpulti
kitus, o ne tik gintis.
Tuo tarpu kitos Baltijos pakrantės gentys patyrė
didesnį išorinį spaudimą ir buvo labiau susiskaldžiusios. Prūsai buvo
susiskirstę į daugybę žemių (pvz., Sembai, Varmiai, Notangai), kurios veikė
kaip gentinės kunigaikštystės. Jų politika buvo decentralizuota, o
bendradarbiavimas tarp atskirų žemių gresiant pavojui buvo nepastovus. Panaši
situacija buvo ir su latgalių, kuršių bei žiemgalių gentimis dabartinės
Latvijos teritorijoje. Šios gentys, turinčios išvystytus prekybinius ryšius su
Skandinavija, tapo pirmosiomis, atsidūrusiomis Kryžiaus žygių ir Vokiečių bei
Kalavijuočių ordinų ekspansijos akiratyje. Nuo 1180-ųjų metų vokiečių įtaka,
ypač per misijas ir prekybos postus, tokius kaip Ryga (įkurta 1201 m.), jau
kėlė grėsmę jų politinei autonomijai, priversdama jas sudaryti įvairius
aljansus ir gintis.
Taigi, baltų genčių politinė situacija 1200 m. buvo
apibrėžiama nevienalytiško vystymosi ir intensyvėjančios išorinės grėsmės
kontekste. Nė viena baltų gentis dar neturėjo centralizuotos valstybės, tačiau
lietuvių genčių konsolidacija rodė valstybingumo tendencijas, leisiančias jiems
išsaugoti nepriklausomybę. Kitos gentys, išsibarsčiusios nuo Prūsijos iki
šiaurės Latvijos, susidūrė su dideliu Kalavijuočių ordino ir kitų krikščioniškų
galių spaudimu. Jų nepakankamas karinis ir politinis vieningumas, kartu su galingų
ordinų agresija, lėmė greitą jų politinės savarankiško gyvenimo pabaigą ir
įtraukimą į XIII a. žiaurių kovų sūkurį.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą