Sveiki,
Ką
veiktumėt, jeigu sužinotumėte, kad jūsų žmona neištikima, o jums gyventi beliko
mažiausiai pusmetis? Išeitumėt iš darbo? Keliautumėt? Darytumėt, ką norit, ar
liktumėt savo pozicijoje, tačiau viską darytumėt kitaip? Tokių filmų, kur
scenarijus pasisuka pačiais netikėtais rakursais, kada žmogui paskelbiama vėžio
diagnozė, yra tiek daug, kad tiesą sakant, kartais jau tokie filmai atbaido,
ypač, jeigu jie dar turi romantinį prieskonį. Deja, romaniškų spalvų filme „Ričardas
atsisveikina“ (angl. The Professor) (2018) beveik nėra, tačiau yra
paskutines dienas gyvenančio profesoriaus smagūs pasispardymai, savotiški
liūdnojo mirtininko išgyvenimai.
Filmas
absoliučiai kiaurai ir išilgai sumaltas kino kritikų, tačiau žiūrovai turi savo
nuomonę. Kadangi dažniausiai su kritikais mano nuomonė sutampa, tad filmui nekėliau
jokių pretenzijų. Visgi filmo visuma gana nebloga, nors daug kas neįtikina, o
profesoriaus ir žmonos santykiai tokie perdėm hiperbolizuotai teatrališki, kad
net primena serialo „Kortų namelio“ intrigas, o dėstytojo metodai paskaitose,
kad ir kaip įkvėptų, vis tiek atrodo šiek tiek dirbtiniai... Nepaisant to
polėkio niuansuoti kūrybiškumą ir laisvę per ligos faktorių, smagu tampa pats
sumanymas, kad melancholijos ir savigraužos liūne randasi komiškos situacijos,
kurios gerokai praskaidrina nuotaiką. Viena juokingiausių scenų, kada
dėstytojas prašo studento žolės ir su juo pasikrušti ir jis sutinka, nes
gyvenime reikia bandyti daug dalykų, ko paprasti mirtingieji, kurie neturi
tikslios mirimo datos, bijo.
Visgi
visumoje kyla įtarimas, kad visi tokie filmai, „paspalvinti“ humoru, pasakoja
apie sveikų žmonių elgesio ir mąstymo ribotumą, savotišką standartinį kalėjimą,
kurį suformuoja švietimas, visuomenės normos, kad elgtis kitaip, kūrybiškai,
netgi amoraliai, suvokiant visų savo veiksmų pasekmes, yra kažkas ekscentriško
ir už tai reikia smerkti. Mirties ir laikinumo faktas leidžia išsilaisvinti iš šio
kalėjimo – tai bene didžiausia visų filmų apie vėžį sergančius žmones klišė.
Visgi realybėje mes suvokiame, kad viskas yra kiek kitaip ir liga nepriverčia
elgtis taip, kaip elgiasi profesorius Ričardas, tai tėra tik priemonė, būdas
per veikėją parodyti mums visiems gyvenimo saldumą patirti kiekvieną dieną
tarsi ji būtų paskutinė, patirti neplanuotą ir nevaržomą laisvės ir pasitenkinimo
akimirkas.
Šiaip
filmo pabaiga truputį užvilkinta, pernelyg ištįso sentimentalūs dialogai,
darėsi nuobodu, tačiau filmo pradžia ir jos viduriukas, kur veikėjas dar
leidžia sau ironizuoti ir elgtis neprideramai bei išlaiko intelektualaus bohemiško
žmogaus charizmą buvo išties įdomu; vykę dialogai ir scenarijus, tačiau pats
užpildymas nėra kažin kuo išsiskiriantis.
Mano
įvertinimas: 7/10
Kritikų
vidurkis: 7/100
IMDb:
6.7
Jūsų
Maištinga Siela
