Filmas: "Rojaus kalvos" / "Paradise Hills"

Sveiki,

Galima sakyti, nuo pat Kino pavasario ilsiuosi nuo kino ir žiūriu jį gana retai, palyginus su ankstesniais metais. Tačiau būna vakarų, kai iš tikrųjų nėra ką žiūrėti, todėl renkuosi iš to srauto. Šįkart nusprendžiau, kad esu pasiilgęs fantastinių ir mistinių filmų, o kai dar toks aktorių kolektyvas – Emma Roberts, Milla Yovovich – tai net ta filmo kokybė nelabai ir įdomi, tiesiog norisi spoksoti į kokį nors spalvingą reginį, todėl pasirinkau filmą „Rojaus kalvos“ (angl. Paradise Hills) (2019), kuris toks pat spalvingas, ryškus kaip koks „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ ar, tarkime, paskutinės „Alisa stebuklų šalyje“ versijos.

Istorija išties, bent man, netikėta. Ji prasideda tarsi kokioje pasakoje, tarsi alternatyvioje realybėje, o gal ateities pasaulyje, kuriame vaizduojama jauna mergina Uma, kuri patenka į lokalią salą, kur ją bando perauklėti ir palaužti psichologiškai, kad taptų paklusni ir gera savo motinai ir galiausiai ištekėtų už turtuolio chamo. Didžioji filmo dalis yra jos perauklėjimo metodikos vaizdavimas, naujų santykių su saloje esančiomis kitomis merginomis užmezgimas, netikėtai įsiplieskę lesbietiški jausmai... Piktadarė perauklėjimo vadovė, kurią suvaidino Milla Yovovich, tipinė blogietė, kuri pradžioje atrodo itin paslaugi, nors ir plika akimi matyti, kad ji kažkokia ragana, rožių maniakė. Galiausiai šis veikėjas vienas tipiškiausių ir „susekamas“ itin greitai.

Kadangi nežinojau šios istorijos idėjų, man jos pasirodė gana įdomios. Vis galvojau, kaip toji prižiūrėtoja perauklės tas merginas, o finalinė istorija apie vargšų luomo paimtas merginas operacijoms mane, tiesą sakant, maloniai nustebino, nes priminė antiutopines istorijas apie žmonių pakeitimą, klonavimą. Visgi tai yra labai gera istorija ir mintis, kaip dažnai tėvai trokšta tobulų vaikų, kad jie elgtųsi pagal tam tikrus visuomenės standartus, būtų paklusnūs, kad įtiktų aplinkiniams, kad yra pasiruošę ne tik sumokėti milžiniškas sumas, bet ir paaukoti vaikų laimę, netgi, šiuo atveju, kaip siaubo filme parduoti tų vaikų sielas.

Nepaisant to, kad filme ne viskas gerai išpildyta, kad veikėjai kai kurie tipažiniai, o pagrindinės veikėjos myliu-noriu-nebemyliu-nekenčiu grandinė pavaizduota taip naiviai, kad net primena muilo operas, visgi tas bauginantis užmigdytų merginų perkūrimas išties bus mane paveikęs neblogai. Nors finalinis veikėjų apsikeitimas buvo neišvengiamai šabloniškas, kaip kokioje E. Kestnerio vaikams skirtoje apysakoje „Dvynukės“. Matyt, paskutiniu metu būsiu pasiilgęs tokių naiviai emocionaliai sumiksuotų filmų su siaubo antiutopiniais elementais, bet man jis patiko, priešingai nei daugeliui žiūrovų ir sakyčiau, kad filmas visumoje tikrai nėra prastas ir pažiūrimas netgi su entuziazmu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "120 dūžių per minutę" / "120 battements par minute" / "BPM (Beats per Minute)"

Sveiki,

Prieš daugiau nei kelerius metus pristatytas iš Maroko kilusios prancūzų kino režisieriaus Robin Campillo filmas „Vaikinai iš Rytų“ festivalio Kino pavasario žiūrovų nepaliko abejingų, jis sugrįžo su nauju LGBT temos filmu „120 dūžių per minutę“ (pranc. 120 battements par minute) (2017), kuris tarptautiniame Kanų kino festivalyje pelnė Didįjį žiūri prizą. Ilgas, beveik pustrečios valandos filmas praskrieja kaip per minutė ir nejauti, kaip įsiveli ir gyveni dešimto dešimtmečio gėjų ir lesbiečių, sergančių AIDS bendruomenėje.

Aišku, galima padejuoti, kam reikalingas toks filmas Lietuvoje, kai purkštaudami žmonės bėga iš kino salės, prisidengę veidus? Atsakymų įvairių galima sugalvoti, bet tuokart šovė tik vienas – kad nebebėgtų iš salės, kad nebenusigręžtų nuo bendrų žmonijos problemų lyg tai jų visiškai „neliestų“, kaip tai kruopščiai darė farmacininkai, delsdami dėl gydymo preparatų. Nors šįkart seanse niekas nebėgo iš salės, nes daugelis žinojo, į kokį filmą atėjo ir ko iš jo tikėtis, tad tik per itin atviras erotines scenas vyrai žemais bosais krizeno kosėdami, o moterys spigiai kikeno, neturėdamos kur dėti akių. Prisiminiau, kad nėra jokios panašios reakcijos, kai per kokį kitą Kino pavasarį filmą rodoma, pavyzdžiui, intymi heteroseksualų sekso scena...

Grįžtant prie paties filmo – jis labai margas. Pirmoji pusantros valandos filmo dalis kaip vaivorykštės spalvos tiesiog kibirkščiuoja – daug nesutarimų, agresijos, po kuria slepiasi mirties baimė, protestų, ginčų, nuomonių. Viskas rodoma iš aktyvistų „lizdo“, bet netrukus ima išryškėti pagrindinė santykių istorija, kuri filmą nutempia iš esmės prie minorinių nuotaikų ir filmas iš šurmulingo daugiakalbio triukšmo tampa panašus į amerikiečių tikrai gerus filmus „Normali širdis“ ar „Dalaso klubas“, na gerai, netgi šiek tiek primena „Filadelfija“. Iš esmės filmo finalas susmūgiuoja ir kyla daug prieštaringų apmąstymų, kai regi mirštantį palatoje žmogų, kuriam paskutinis malonumas yra, kai jam pamasturbuoja, kai vyrai eina į naktinį klubą ir šoka tiek, kiek gali, nes po pusmečio geriausiu atveju galės tik stebėti nuo baro kėdės, nes dėl ligos judesiai bus riboti... Tas gyvenimo troškulys, išreikštas taip stipriai ir erotiškai visiškai filme pateisinamas, nes pasaulyje nėra jėgos ir ramsčio, kurie tos sergančius palaikytų – religija nusigręžusi, didžioji visuomenės dalis irgi, farmacininkai delsia ir t. t. Kaip kabintis į gyvenimą, jeigu ne savo kūnu ir mėgautis likusiu laiku?

Apskritai kol kas tai pirmasis „Kino pavasario“ filmas, po kurio šiek tiek susigraudinau ir namo grįžau galvodamas apie raudonai nudažytą ankstyvą rytmetį Paryžiaus upę Seną.

Nuoroda į Kino pavasario filmo tinklapį ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela