Filmas: "Košmarų skersgatvis" / "Nightmare Alley"

 

Sveiki,

Guillermo del Torro dėl daugelio priežasčių laikome vieną iškiliausių vizualiųjų dramų meistru kine. „Pano labirintas“, „Vandens forma“, „Purpurinė kalva“ ir kiti jo filmai visada sužadina tam tikrą tikrovės ir Viktorijos laiko gotiškos mišinį, primena siaubo kriminalines pasakas, sumišusias su įprastomis Holivudo dramomis. Panašius įspūdžius man sukėtė ir naujausias jo režisūrinis darbas „Košmarų skersgatvis“ (angl. Nightmare Alley) (2021), kuriam be rimtesnio pagrindimo buvo ir tebėra prognozuojama daugybe „Oskarų“ nominacijų. Nominacijų filmas gaus (ir gal net pelnys) nebent už vizualiuosius ir kostiumo dalykus, nes turinio atžvilgiu filmas kiek tuštokas.

Istorija paremta 1946 metais Amerikoje pasirodžiusiu populiariu romanu. Filmas persmelktas XX amžiaus pradžios amerikietiškos kultūrinės tradicijos. Pagrindinė to meto pramoga – keliaujantis cirkas, į kurį patenka pagrindinis veikėjas Stentonas, nužudęs ir sudeginęs tėvą su visu namu. Čia jis nesunkiai įsilieja į kolektyvą ir išmoksta cirko meno, galiausiai įsimyli ir palieka kolektyvą bei sėkmingai tampa iliuzionistu. Netrukus jam sėkmingam gyvenimo etapui lemta žlugti dėl ambicijų ir pinigų troškimo... Iš esmės turime labai mėgstamą XX amžiaus rašytojų vaizduojamo vyro, pakirdusio iš pelenų ir vėl į juos sugrįžusio istoriją, todėl visą laiką, kol žiūrėjau šį filmą, galvojau, kad šiame filme viskas jau nugrandyta iki panagių, nebėra nieko įdomaus, provokuojančio ir įtraukiančio.

Žinoma, jeigu seksime vien naratyvą ir pasiduosime siužetui, filmas teiks estetinį pasigėrėjimą, aktoriai atlieka savo charizmatiškus vaidmenis, o jų šiame filme ištisas žvaigždynas! Kiekvienas atlieka gerai nuspėjamą stilingą savo socialinį vaidmenį. Visgi prisiminiau ketvirtą „Amerikietiška siaubo istoriją“ sezoną, kuris buvo skirtas cirko temai, tad galiu pasakyti, kad šiame filme viskas ganėtinai perteikta holivudiškai švelniai. Veikėjas iš vienos pusės kelia susižavėjimą dėl tam tikro nuoširdumo ir atvirumo, o iš kitos – atpažįstame buko vyro programą ir šios istorijos baigtį. Nežinau, šis pustrečios valandos epas tapo gražus ir blizgus paviršius su žinomais siužetais, nepasiūlo daugiau nieko, tik pramogą ir tas metai iš metų nusibodusias potekstes. Ir jeigu ne aktoriai, ir ne tam tikri techniniai sprendimai, sakyčiau, kad filmas galėjo būti pastatytas ir dešimtam dešimtmety.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kronos" / "Cronos"

Sveiki,

Daugeliui žinomas režisierius Guilliermo del Toro už savo ypatingus sukurtus filmus „Pano labirintas“ (2006), „Vandens forma“ (2017) bei komerciškai sėkmingą „Pragaro vaikis“ (2004) dalis. Kelias į didįjį kiną šiam režisieriui nebuvo lengvas. Galimas daiktas dėl to, kad jis ne amerikietis, o ir su finansavimu buvo išties striuka. Jo debiutinis ilgametražis siaubo filmas „Kronos“ (ispan. Cronos) (1993) tapo ilgo atkaklaus darbo rezultatu. Režisierius kurdamas šią siaubo juostą paaukojo maždaug 8 metus, buvo įklimpęs į skolas, tad jam norint užbaigti šį filmą reikėjo imti paskolą su 60 procentų palūkanomis, o aktoriams drastiškai sumažinti atlyginimus. Galiausiai „Kronos“ pasiteisino, nes filmas sulaukė pagyrų įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose.

Visgi žvelgiant į režisieriaus debiutą iš šių dienų perspektyvos, manding, filmas išties atrodo senstelėjęs. Nufilmuotas devinto dešimtmečio stiliumi, „Kronos“ gali nustebinti nebent kruopščiomis laikmečio detalėmis. Išties sukuriama gera iliuzija apie žmogaus nemirtingumą, jo virtimą vampyriniu zombiu. Stebina įprastinių vampyrų, gyvenančių karstuose ir besiverčiančių į šikšnosparnius, naujo įvaizdžio pateikimas. Visgi pati istorija turi gero potencialo ir scenarijus tikrai vykęs, tačiau visgi filmas man atrodo be kibirkšties.

Labiausiai į akis krinta teatralizuota aktorių vaidyba, pasirinktas tam tikras komiksų ekranizacijai būdinga šabloninė gerųjų ir blogųjų veikėjų elgsenos modelis. Dėdės niekinamas sūnėnas „šokinėja“ aplink jį ir vykdo kriminalus, o pabaigoje pats pribaigia savo sadistą kankintoją. Arba absoliučiai neįtikinama linija – senelio ir anūkės Auroros draugystė, kai senelis ima virsti negyvėliu. Mergaitė net nelepteli žodžio, vaikšto tuščiomis akimis ir netgi elgiasi kaip suaugusi moteris, pavyzdžiui, trenkia lazdos galu piktadariui per pakaušį ir šis, be jokios abejonės, krinta ant žemės be sąmonės (čia tai prisijuokiau). Tačiau filmas nieko bendra neturi su realybe, nes režisierius visada kuria sąlygišką pasaulį, kuriame veikia tam tikri pasakos dėsniai, tad nereiktų itin kruopščiai ieškoti logikos ar sąsajų su tikrove.

Visgi buvau pasiilgęs to dešimto dešimtmečio pradžios Niujorko gatvių, kokių dabar jau kine nepamatysi: rūgstančios kanalizacijos, seni taksi, žmonės ilgais ir plačiais paltais, aptrupėjusios daugiabučių plytų sienos su metaliniais evakuacijos laiptais... Visgi filmas, kad ir koks vietomis atrodytų intriguojantis, visumoje atrodo pernelyg primityvus dėl veikėjų psichologijos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Akmeninė siena" / "Stonewall"

Sveiki, skaitytojai,

Grandiozinių ir apokaliptinių reginių kūrėjas Roland Emmerich, sukūręs tokius filmus kaip „Diena po rytojaus“ (2004), „Nepriklausomybės diena“ (1996), „Godzila“ (1998) pristatė vieną naujausių savo darbų „Akmeninė siena“ (angl. Stonewall) (2015) – tai istorinė drama, kuri pasakoja apie 1969-ųjų tikrus įvykius, kada nesibaigiantys homoseksualų suėmimo reidai Niujorke virto tikromis riaušėmis. Nuo tada homoseksualai skaičiuoja savo „Naujuosius metus“ t. y. pirmasis pasipriešinimas teisėsaugai tapo homoseksualų išlaisvėjimo pradžia, Stonewall tapo istorine vieta, apie kurios įvykius sukurtas ne vienas dokumentinis filmas.

Šįkart režisierius kuria pusiau fiktyvią, pusiau realią istoriją, kurioje vaizduojami dalis iš tiesų egzistavusių žmonių, bet pagrindinė vaikinuko iš provincijos istorija, pasirodo, yra išgalvota. Man, tiesą sakant, labai keista, kodėl šis filmas sulaukė tiek daug kritikos – žiūrovams jis nepatiko, tą kuo puikiausiai rodo IMDb, o kritikų atsiliepimai tokie tragiški, kad filmą galėtum sumaišyti su žemėmis. Visgi filmas tikrai nėra prastas, tai vis tos retos išimtys, kai mano ir kritikų nuomonės išsiskiria ir nematau pagrindo, kodėl filmas turėtų būti prilyginamas tragedijai. Gal režisierius turi blogą reputaciją? Nežinia, tačiau „Akmeninė siena“, sakyčiau, gana įdomiai papasakoja pagrindinio veikėjo Denio Vinterio dramą – augęs JAV provincijoje, kur į homoseksualus žiūrima itin neigiamai, jis susiduria su tėvo atstūmimu, todėl laimės išvyksta ieškoti į Niujorką. Septinto dešimtmečio pabaiga, seksualinės revoliucijos pradžia ir hipių amžiaus viešpatavimas – kostiumai, Niujorko atmosfera, regis, režisierius pagalvoja apie viską, norėdamas atskleisti „Akmeninės sienos“ reikšmę. 

Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė jaunasis, jau gerai kine pasižymėjęs aktorius Jeremy Irvine, kurį prisimenate iš tokių filmų kaip „Geležinkėlietis“, „Karo žirgas“, „Didieji lūkesčiai“. Tai dar vienas drąsus ir įdomus šio jaunojo aktoriaus darbas didžiajame kine ir jis kuo toliau, tuo labiau man patinka. Filme taip pat išvysite ir kitus gerai žinomus aktorius, atlikusius epizodinius vaidmenis. Apskritai vis dar mįslė, kodėl filmas taip prastai priimamas, bet net gerai žinomi aktoriai ir režisieriaus vardas nesugebėjo pavergti pasaulio, o juk, kaip žinia, pasakoti kine apie homoseksualumą dažniausiai yra gana sėkmingas bandymas kartoti „Kuproto kalno“ sėkmę, bet regis ne šįkart. Nepaisant visko, man filmas pasirodė pakankamai įdomus ir šviesus, nors pernelyg gal ir nenustebinantis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 3.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimo knyga" / "The Book of Life"

Sveiki,

Jau kurį laiką buvau primiršęs, kokie yra geri ir kokybiški šiuolaikiniai amerikiečių animaciniai filmai. Tą jausmą leido atgaminti Jorge R. Gutierrez animacinis filmas „Gyvenimo knyga“ (angl. The Book of Life) (2014). Nuotaikingas, karnavališkos kultūros, su dainavimo intarpais ir smagiais pokštais „Gyvenimo knyga“ tiesiog nuo pat pirmųjų akimirkų priklauso ne tik mažąjį, bet ir suaugusį žiūrovą. Nors filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, bet iki „Oskaro“ nominacijos visgi neprisikasė.

Kuo įdomus šis animacinis filmas? Dėl nacionalinių kultūrų elemento panaudojimų. Filmas kurtas pagal amerikietišką tradiciją, bet režisierius sumaniai panaudoja savo meksikietiškos kultūros elementus, nesibaimindamas retsykiai patraukti per dantį nusistovėjusias šios šalies tradicijas, miksuodamas su amerikietiškos kultūros atmainomis. Filmas mirguliuoja meksikietiškais ornamentais, raštais, yra sodrus ir įdomus, apjungiantis pomirtinį (pagal katalikus) tikėjimo klodą ir amžinosios vertybės – žemiškosios meilės ir ištikimybės sintezes. Šiaip iš tikrųjų smagus animacinis, kuriame nestokojama gerų juokelių ir įdomių personažų, nors jie iš esmės ir tipiniai, adaptuoti pagal amerikietiškus standartus, bet dėl pasiekto aukšto animacinio lygio neatsibosta žiūrėti.

Išties labai nuotaikingas, patiko, paliko gerą įspūdį, todėl rekomenduoju šeimyniniam vakarui, pasiketi sau nuotaikai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "13 nuodėmių" / "13 Sins"

Sveiki,

Siaubo trilerio mėgėjams dar viena dovana – filmas „13 nuodėmių“ (angl. 13 Sins) (2014), kurį režisavo „Paskutinio egzorcizmo“ (2010) režisierius Daniel Stamm. Na, tokie amerikietiški filmukai dažniausiai nieko gero nereiškia. Bent jau man. Pramoga, šioks toks laiko prastūmimas ir, žinoma, savigrauža, kad tuo metu galėjau pažiūrėti kur kas geresnę kino juostą.

„13 nuodėmių“ iš dalies yra nuviliantis reikalas. Režisūra nieko neišsiskiria iš daugybės tokių „amerikoniškų“ formato filmukų. Siužetas ir scenarijus kažkur matytas, tik šiek tiek pakeisti įvykiai, personažai, aplinkybės, tačiau netgi finalas labai nuspėjamas ir nepateikiantis praktiškai jokių staigmenų. Ir vis dėlto filmas nėra toks nuobodus, kokį gali įgalinti visi šie ryškiai matomi šablonai. Įvykis seka įvykį, įdomu, kuo viskas pasibaigs. Aišku, neįtikino pats siužetas ir ta mistinė „žaidimo“ valdymo idėja. Pinigų troškulys ir silpnos valios  bei pastumdėlio staigi transformacija irgi atrodo absurdiška, nelogiška ir, pripažinkime, nemotyvuota, todėl ji fantastinė kaip ir pats perauklėjimo žaidimas.

Tos 13 užduočių, kurias turi padaryti vyrukas, atrodo kvailos, nors kartu turi ir kažko lėkštai patrauklaus. Kažkas čia bandė šį filmą lyginti su „Pjūklo“ pirmąją dalimi, tačiau filmas nelabai panašus. Žodžiu, nieko pernelyg gero negaliu pasakyti, bet nesigailiu žiūrėjęs, tiesiog per lengvas filmas, skirtas pramogai – o ko daugiau norėti iš tokio filmo? A? Ogi nieko. Šventai tikiu, kad po pusmečio, jei kas nors paklaus: „O kaip tau filmas „13 nuodėmių?“ Atsakysiu, kad nežinau, apie ką tu kalbi, nesu tokio filmo nė matęs...

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimas: Prisikėlimas" / "Alien: Resurrection"

Sveiki, kinomanai,

Paskutinioji keturių dalių apie ateivių inovacija į žmonijos gretas vadinasi „Svetimas: Prisikėlimas“ (Alien: Resurrection) (1997). Ši dalis tikriausiai buvo labiausiai aptarinėjama ir labiausiai menkinama, kadangi išplėtė trilogiją kaip „bonus track“. Pati aktorė ir paskutiniosios dalies „Svetimas 3“ prodiuserė Sigourney Waever ilgai nenorėjo vaidinti ketvirtojoje dalyje, kadangi manė, kad „Svetimo“ trilogija yra neliečiamas šedevras, toliau nebeplėtojamas, kadangi pagrindinė herojė žūsta kaitrioje lavoje, o labiausiai bijojo, kad Ripley personažas ateityje bus prikeliamas daugybę kartų ir tam nebebus galo, tačiau perskaičiusi ketvirtos dalies scenarijų, aktorė sutiko nusifilmuoti ir ketvirtojoje dalyje. Aišku, filmą kritikai sutiko palankiai, bet ne tokiose aukštumose kaip trilogiją. Filmas pirmą kartą buvo patikėtas prancūzų režisieriui Jean-Pierre Jeunet, visiškai ne savo stiliaus amplitudėje, sakyčiau, jeigu prisiminsime, kad jis režisavo „Amelija iš Monmartro“ ir „Ilgas sužadietuvių sekmadienis“...

Taigi, veiksmas vyksta po 200 metų, kada Ripley klonuojama kartu su savyje esančiu svetimos karalienės vaisiumi. Aišku, čia Ripley, kurią pažinojome, nebėra, dabar ji super galių turinti moteris, kuri plikomis rankomis geba perlenkti geležį. Ir tai dalis, kada veiksmas veliasi kosminiame laive, kada pabėga 12 smarkiai mutavusi ir daug protingesnė „svetimų“ karta. Šioje dalyje kaip niekur kitur daug kraujo, viskas šiek tiek moderniau, juk jau 1996-1997 metų technologijos! Filme pasirodo dar viena numylėtinė – Winona Ryder, kuri atlieka ypač keistos merginos vaidmenį, kuri savyje slepia paslaptį. Iš esmės, manding, tai labiausiai nutolusi dalis nuo klasikinių trijų pirmųjų dalių. Čia daugiau šaltumo, sintetikos, mažiau skrupulų, tačiau tenka pripažinti, kad nemažiau įdomi dalis, kuri leidžia pasijusti visai kitaip, gal kiek net galingai, ne tokiam mažam. Apskritai manau, kad visos keturios dalys 1979-1997 leido aprėpti didžiulį laikotarpį ir pamatyti, kaip kas šešerius metus pristatoma po nauja dalis leidžia evoliucionuoti ir bręsti ne tik visose dalyse pasirodžiusiai S. Weaver, bet apskritai mokslinės fantastikos kinui. Šioji dalis taip pat mane paveikė, užbūrė ir leido mėgautis. Nemanau, kad ji kažkuo prastesnė už savo pirmąsias dalis, kaip daugelis galbūt sako, atvirkščiai, man labiau patiko nei Camerono antroji dalis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 63

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela