Filmas: "Paremta tikra istorija" / "D'après une histoire vraie"

 Sveiki,

 

Vienas skandalingiausių savo kartos kino režisierių Roman Polanski tikriausiai daugeliui atmintyje išliks kaip siaubo filmų „Rozmari kūdikis“, „Pasibjaurėjimas“ bei jautriojo „Pianisto“ režisieriumi. Per savo kūrybinį gyvenimą režisierius sukūrė ne vieną kultinį filmą, o savo paskutiniuose kūrybos dešimtmečiuose tapo labiau erotiškai aštrus, pasidavė mistinio trilerio žanrui. Pastarasis filmas „Paremta tikra istorija“ (pranc. D'après une histoire vraie) (2017), kaip jau beveik Polanskiui ir įprasta, pasakojama apie kūrybos krizės ištiktą žmogų. Garsi rašytoja Delfinė po super sėkmingo romano pristatymo yra paskendusi naujuose ieškojimuose, vis besiblaškydama, ji ima išgyventi krizę, jog naujo romano nebepavyks parašyti tokio gero...

 

Ir kur buvus, kur nebuvus, kaip kokiame mistiniame M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ romane atsiranda Maskvoje velnias ir katinas... Tik šįkart tai ne tiek velnias, kiek žavi ir nuo pat pradžių demoniškai įtartina moteris Elle, prancūziškai reiškia įvardį „ji“. Pamažu išsekusi rašytojo perduoda savo gerbėjai visą gyvenimo kontrolę, o aistringoji draugė su malonumu viską perima ir dar savo rašytoją vaistais nugirdo...

 

R. Polankis yra jau kūręs filmą „Vaiduoklis“ (2010), apie rašytoją, kurį anuomet įkūnijo Ewan McGregor, pastarasis rašė įžymybėms už juos ir gaudavo honorarus. Šioje istorijoje, sakyčiau, moteriškoje versijoje taip pat nagrinėjamos labai panašios temos: prie kokios beprotybės gali privesti kūrybiniai lūkesčiai, paieškos ir išsekimas. R. Polanskiui svarbi fantazijos, alter ego, rašomų veikėjų ir parklupdytų bei palaužtų realių veikėjų sintezė, išryškinti, kad kūryba ir beprotybė tai beveik tas pats, skiriasi tik psichinė sveikata. Ne kartą pagalvojau, žiūrėdamas „Paremta tikra istorija“, jog jis man asocijuojasi su S. Kingo romano „Mizerė“ (1990) ekranizacija, kurioje garsus rašytojas visai žiemai įstringa su beprote gerbėja kalnų namelyje ir tampa jos įkaitu. Panašiomis gairėmis čia vyksta analogiška istorija, nes Delfinė susilaužo koją ir ją atokiame Prancūzijos kaimelyje pradeda globoti naujoji draugė.

 

Priešingai nei „Mizerėje“, šiame filme Polanskis žaidžia jautria rašytojos vaizduote, todėl taip ir neaišku, ar Elle apskritai egzistavo, ar ji koks nors rašytojos prisiminimas, o gal ir reali psichologinė teroristė, o gal tik šiaip medžiaga savo naujajai knygai. Šios interpretacijos paliekamos neišgrynintos ir spręsti belieka pačiam žiūrovui. R. Polanskio mūza E. Seigner ir garsioji E. Green sukuria aštrių psichologinių ir kiek erotizuotų veikėjų duetinį šokį ir jos čia tikriausiai šiame filme pačios įdomiausios, nes siužetas, kad ir koks jis įtraukiantis, bauginantis, atrodo lėkštokas ir siauras, kadangi nuo pat pradžių galima sekti analogiška siužetinių įvykių eiga ir pasijusti, lyg žiūrėtume kokio nors seniai matyto panašaus trilerio perdirbinį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimas: Prisikėlimas" / "Alien: Resurrection"

Sveiki, kinomanai,

Paskutinioji keturių dalių apie ateivių inovacija į žmonijos gretas vadinasi „Svetimas: Prisikėlimas“ (Alien: Resurrection) (1997). Ši dalis tikriausiai buvo labiausiai aptarinėjama ir labiausiai menkinama, kadangi išplėtė trilogiją kaip „bonus track“. Pati aktorė ir paskutiniosios dalies „Svetimas 3“ prodiuserė Sigourney Waever ilgai nenorėjo vaidinti ketvirtojoje dalyje, kadangi manė, kad „Svetimo“ trilogija yra neliečiamas šedevras, toliau nebeplėtojamas, kadangi pagrindinė herojė žūsta kaitrioje lavoje, o labiausiai bijojo, kad Ripley personažas ateityje bus prikeliamas daugybę kartų ir tam nebebus galo, tačiau perskaičiusi ketvirtos dalies scenarijų, aktorė sutiko nusifilmuoti ir ketvirtojoje dalyje. Aišku, filmą kritikai sutiko palankiai, bet ne tokiose aukštumose kaip trilogiją. Filmas pirmą kartą buvo patikėtas prancūzų režisieriui Jean-Pierre Jeunet, visiškai ne savo stiliaus amplitudėje, sakyčiau, jeigu prisiminsime, kad jis režisavo „Amelija iš Monmartro“ ir „Ilgas sužadietuvių sekmadienis“...

Taigi, veiksmas vyksta po 200 metų, kada Ripley klonuojama kartu su savyje esančiu svetimos karalienės vaisiumi. Aišku, čia Ripley, kurią pažinojome, nebėra, dabar ji super galių turinti moteris, kuri plikomis rankomis geba perlenkti geležį. Ir tai dalis, kada veiksmas veliasi kosminiame laive, kada pabėga 12 smarkiai mutavusi ir daug protingesnė „svetimų“ karta. Šioje dalyje kaip niekur kitur daug kraujo, viskas šiek tiek moderniau, juk jau 1996-1997 metų technologijos! Filme pasirodo dar viena numylėtinė – Winona Ryder, kuri atlieka ypač keistos merginos vaidmenį, kuri savyje slepia paslaptį. Iš esmės, manding, tai labiausiai nutolusi dalis nuo klasikinių trijų pirmųjų dalių. Čia daugiau šaltumo, sintetikos, mažiau skrupulų, tačiau tenka pripažinti, kad nemažiau įdomi dalis, kuri leidžia pasijusti visai kitaip, gal kiek net galingai, ne tokiam mažam. Apskritai manau, kad visos keturios dalys 1979-1997 leido aprėpti didžiulį laikotarpį ir pamatyti, kaip kas šešerius metus pristatoma po nauja dalis leidžia evoliucionuoti ir bręsti ne tik visose dalyse pasirodžiusiai S. Weaver, bet apskritai mokslinės fantastikos kinui. Šioji dalis taip pat mane paveikė, užbūrė ir leido mėgautis. Nemanau, kad ji kažkuo prastesnė už savo pirmąsias dalis, kaip daugelis galbūt sako, atvirkščiai, man labiau patiko nei Camerono antroji dalis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 63

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela