Filmas: "Keistesnis penktadienis" / "Freakier Friday"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

2003 metais pasirodęs filmas „Keistas penktadienis“, kurį režisavo Mark Waters, sulaukė gana palankių kino kritikų ir žiūrovų įvertinimų. Praėjus kone 22 metams po pirmosios dalies pasirodymo, režisierei Nishai Ganatrai buvo patikėta režisuoti antrąją šios sėkmingos komedijos dalį „Keistesnis penktadienis“ (angl. „Freakier Friday“) (2025). Nesu tikras, ar esu visą matęs pirmąją dalį, tačiau epizodiškai prasukinėdamas kadaise TV kanalus turėjau matyti bent šiokius tokius fragmentus. Nesu didelis tokių sielomis susikeitimų filmų mėgėjas, tačiau mane vėl pasiekė neprasti filmo vertinimai, tad pramogos dėlei nusprendžiau pažiūrėti, ar „Keistesnis penktadienis“ nėra vien tik tuščios kalbos.

 

Filmas pasakoja apie tris kartas. Močiutė, dukra ir anūkės susikeičia lemtingą akimirką kūnais ir gyvena beprotišką savo amžiaus tarpsnį, sprendžia ir bando iš visai kitokios perspektyvos suprasti ir suvokti viena kitos gyvenimus. Iš esmės, jeigu matėte pirmąją dalį, kaip suprantate, nieko šioje dalyje naujo neišvysite, tik tas pačias schemas ir šablonus. Smagu nebent tuo, kad filme jau gerokai pasikeitusios nuo pirmosios dalies pasirodo tos pačios aktorės – Lindsay Lohan ir Jamie Lee Curtis, kurioms, sakyčiau, labai tinka šis vaidmuo.

 

Filmas nėra stebuklas, nors ir spalvingas bei vietomis pažerta neblogų juokėlių, bet vis dėlto akis bado akivaizdi scenarijaus priklausomybė nuo 90-ųjų komedijų šablonų. Norėjosi ko nors originalesnio, geriau ir efektyviau suveržto scenarijaus, netikėtų paradoksų, o iš tikrųjų išėjo viskas ganėtinai prėskai ir schematiškai, o ypač pabaiga, kai ant scenos užlipusios motina ir dukra pradeda dainuoti savo dainą. Nors nėra ko piktintis, absoliutus „Disnėjaus“ kampanijos produktas, būdingas gražūs, neapsunkinantys ir saugūs pasakos rėmai. Jeigu atvirai, tai tikėjausi iš filmo šiek tiek daugiau, nei įprastų paaugliškų ir senos močiutės reikalų kūltverstuko bei motinos vestuvių reikalų, tačiau filmas laisvai pažiūrimas nepretenzingai ir kaip vakaro poilsis, ir foninis pusvakarėlio elementas, bet neypatingas.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Fabelmanai" / "The Fabelmans"

 

Sveiki,

Per savo labai ilgą kino karjerą režisierius Steven Spielberg ne tik sukūrė kultinių ir į kino istoriją įėjusių kino juostų, bet ir tapo kitiems režisieriams vadinamojo „didžiojo kino“ ekranuose kūrėjų ikona, įkvėpimo šaltiniu. Man sunku suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų mačiau jo filmų, bet geriausius iš geriausių, manau, pavyko nuraškyti. Naujausias Spielbego darbas „Fabelmanai“ (angl. The Fabelmans) (2022), kuris visai neseniai pelnė „Auksinė gaublį“ ir „perspjovė“ J. Camerono „Avataro“ tęsinį, taip pat daug kam patiko, įskaitant ir kino kritikus.

Istorija pasakoja apie septinto dešimtmečio amerikiečių žydų šeimą, kurioje berniukas Semis po apsilankymo kine nenustoja galvoti apie tai, jog pats gali kurti kiną. Mažais žingsneliais, maniakiškai atsidavęs kino kūrimo procesui pamažu Semis tampa tuo, kuo iš tikrųjų nori tapti. Aišku, prieš tai jam reikia įveikti daug išbandymų. Sunkiausia dalis – motinos gili depresija (galimas ir bipolinis sutrikimas). Kažkada mama troško būti garsia pianiste, tačiau jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti, todėl jaunajam Semiui tai apmaudu, o kur dar močiutės brolis, kuris apsilanko po laidotuvių ir jam pranašiškai išdėto mintis apie kūrėjo nelengvą dalią, kuri sudrasko ir psichiškai palaužia žmogų. Galiausiai Semis befilmuodamas filmą sužino savo šeimos paslaptį, dėl kurios tampa uždaras...

Visgi didžioji filmo dalis vaizduojama lyg 90-ųjų „Forestas Gampas“, labai panašiu stiliumi. Veikėjai absoliučiai karikatūriniai, lyg iš kokio animacinio filmo. Filmas kaip koks miuziklas be dainų, režisierius lengvais Volto Disnėjaus potėpiais perteikia sudėtingus dalykus, todėl filmas, sakyčiau, tinka žiūrėti su kiek paaugusiais vaikais ir paaugliais, kuriems nereikia uždengti akių, kai kas nors kine pasibučiuoja. Kine vaizduojami augančio kino genijaus sunkumai pirmuosiuose gyvenimo etapuose, kelio atradimo ir vertybių formavimasis, o šis kelias – kartais skausmingas, kartais žaismingas. Juosta iš vienos pusės perteikia šeimos dramatizmą, o iš kitos – menininko pašaukimo problematiką. Lengvo ir pramoginio turinio istorijoje režisierius nevengia humoro, vietomis gerokai perspausdamas, pavyzdžiui, Semio religingosios panelės noras karštligiškai melstis prieš pasibučiuojant, ar berniukų sportininkų smurtas, primenantis filmą „Pusryčiautojų klubą“, bet visumoje viskas perteikta lyg sename 90-ųjų kine, sukuriant dirbtinio ir kiek brodvėjiškai spalvingo šou įspūdį. Jeigu atvirai, filmas absoliučiai man priminė italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988), kuriame labai panašus istorijos naratyvas. Tiesa, ne pats įdomiausias Spielbergo kūrinys, tačiau žiūrisi gerai, lyg vėl skaityčiau „Alisa – stebuklų šalyje“ iš naujo.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela