Filmas: "Traukinio svajonės" / "Train Dreams"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kino metams taip pat bėgant prie 2025 metų pabaigos, jau kai kas sudarinėja ir publikuoja geriausius 2025 metų filmus. Pastebėjau, kad dažnai figūruoja sąrašuose amerikiečių režisieriaus Clint Bentley filmas „Traukinio svajonės“ (angl. Train Dreams) (2025) kaip vienas iš tų filmų, kurie įvertinti itin palankiai. Man kol kas režisierius nežinomas, tad buvo smalsu žvilgtelėti į jo išliaupsintą kino juostą.

 

Istorija pasakoja apie JAV industrijos bumą XX a. pradžioje: per šalis tiesiami ilgi traukinio bėgiai ir visa tai atliekama sunkiai fizinį darbą dirbančių vyrų rankomis. Pasakojimo centre – savo tėvų niekada nepažinojęs našlaitis Robertas (aktorius Joel Edgerton). Nepaisant savo sudėtingo likimo ir nepritekliaus, Robertas kaip įmanydamas laikmečio sąlygomis bando susikurti gyvenimą ir gyventi. Jis įsimyli jauną provincijos miesteliuko merginą Gladis (aktorė Felicity Jones), su ja susirenčia medinį namuką, pradeda dukrą... Tačiau gyvenimas tolimuose Vakaruose nėra lengvas, tad Robertui, kad išlaikytų savo šeimą, tenka nuolat išvykti ilgiems sezoniniams darbams kirsti miškus, tiesti geležinkelį.

 

Visgi vieną dieną nutinka lemtingas įvykis: vietos darbininkai nuo tilto, atrodo, už nieką numeta ir užmuša azijietį darbininką, o Robertas jaučiasi dėl to kaltas. Kaip sąžinės graužaties vaizduoklis mirusysis lydį Robertą visą likusį gyvenimą, kol galiausiai Robertas, pažinęs ir gėrį, ir blogį, ima suvokti slėpiningus, kitiems nematomus likimo pokštus, pavyzdžiui, už žudymą ir nuolatinį gamtos niokojimą pasaulis atseiki tragiškus pokštus, kitaip sakant, Robertas žino, kad kaskart už kiekvieną gavimą tenka sumokėti ir atiduoti, kartais net pačius brangiausius dalykus gyvenime...

 

Kitaip sakant, filmo „Traukinio svajonės“ pagrindinė idėja – tai egzistencinis žvilgsnis į žmogaus trapumą ir neišvengiamą laiko tėkmę, kuri nušluoja senąjį gyvenimo būdą. Per Roberto Greinjerio dalią atskleidžiamas tragiškas susidūrimas tarp žmogaus dvasios, gamtos stichijų ir negailestingos technologinės pažangos (industrializacijos). Filmas pabrėžia, kad net ir paprasčiausias, vienišas gyvenimas yra persunktas gilaus skausmo, praradimo ir paslaptingo ryšio su besikeičiančiu pasauliu...

 

Filmas, mano galva, puikus. Patyriau ir skepticizmo, ir naivumo, atmetimo ir visiško susižavėjimą šiuo filmu. Sunku patikėti, kad jį kūrė Netflix, nes tai absoliučiai ne pramoginio, ne nuotykio, o gilios filosofinės išminties ir jautrumo filmas, turintis niūrokos kalnų ir miškų askezinės atmosferos, meditatyvus, persipynęs su man artimu gamtos ir žmogaus primirštu ryšiu. Pagrindinis veikėjas – nuostabaus jautrumo vyras. Kam įdomūs dar filmai, kuriuose veikėjas tyros širdies, gyvenantis šalia pokyčių, šalia kitų vyrų, kurie stengiasi išmaitinti savo šeimas ir ne visada besielgiančių teisingai ir dorai? Filmo tekstūra pavykusiai sakrali, tauri, dvasinga. Tai filmas apie svajones, iš dalies išsipildžiusias ir žlugusias, tiesą sakant, tai jautrus filmas, net vietomis išties graudinausi, nes režisieriui pavyko apčiuopti kažką iš ties esminio.

 

„Traukinio svajonės“ labai poetiškas, lyriškas ir jausmingas filmas, išreiškiantis žmogaus filosofinę būtį sudėtingais pokyčio metais. Galima interpretuoti ir iš šių dienų vartotojiškos visuomenės pozicijos. Nuostabūs gamtos vaizdai, ramybę ir kartu trapumą perteikianti žmogaus būtis paženklinta praradimais. Režisūriniu atžvilgiu Clint Bentley asmeniškai labai priminė juslingą ir man labai brangų ir artimą kitą režisierių – Terrence Malick („Gyvenimo medis“, 2011; „Plona raudona linija“, 1998; „Paslėptas gyvenimas“, 2019). Jeigu patiko ano režisieriaus pasakojimo lyrinis tonas, susidedantis iš bėgančio, slystančio ir nesulaikomo gyvenimo fragmentų, manau, patiks ir filmas „Traukinio svajonės“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nes ji yra moteris" / "On the Basis of Sex"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tie, kurie nors kiek nusimano apie žmogaus teisių pažeidimus lyties diskriminacijos atžvilgiu ir kaip ilgai ir sudėtingai buvo eita prie šios lygybės visuomenėje teisiškai, manau, amerikiečių teisininkė Ruth Bader Ginsburg (1933-2020) turėtų būti gerai žinoma. Amerikoje ji tikra ikona, tačiau mums, lietuviams, dažnai ji nežinoma ir tolima, todėl nusprendžiau nors kiek susipažinti su jos gyvenimu pažiūrėjęs filmą „Nes ji yra moteris“ (angl. On the Basis of Sex) (2019).

 

Filmas mus nukelia į 1956 metus, kai jauna motina Ruth, paskatinta savo studijuojančio vyro Martino, įstoja į Harvardo universitetą, kuriame tuo metu išskirtinai mokėsi beveik vien vyrai ir moterų buvo tik keletą. Tiesą sakant, joms net nebuvo atskirų tualetų. Pagrindinė veikėja Ruth Ginsburg – neįtikėtinai sumani, iškalbi ir įžvalgi moteris netrukus diskriminuojančioje dėstytojų ir vyrų studentų aplinkoje tampa geriausia studente, tačiau į ją niekas rimtai nežiūri, nes ji yra moteris. Galiausiai Kolumbijos universitete užbaigusi studijas bando įsidarbinti advokate, tačiau jos nepriima, nes ji yra... moteris. Taigi žiūrovas regi, kaip perspektyvi ir sąžininga bei visuomenei reikalinga specialistė tyliai nugesinama ir atstumiama vyrų pasaulyje, kuriame moters vieta stereotipiškai apibrėžta pagal to laikmečio standartus: auginti vaikus, gaminti valgį, tenkinti vyrą ir būti dėkingai už tai, kad jai nereikia dirbti.

 

Galiausiai bėga metai, ateina Seksualinė revoliucija, karas Vietname ir Ginsburg pamažu permainų metu atsiveria visai kitos galimybės. Ji aptinka teisinę revoliuciją sukėlusią bylą, kada įstatymiškai diskriminuojamas vyras dėl to, kad yra vienišas ir slaugo savo sergančią mamą, todėl priešingai nei moteris, jis negali gauti išmokų. Ironiška, bet tai tiesa, visuomenėje ir teisėsaugoje į moterų diskriminacijos problemą buvo atsižvelgta tik tada, kai buvo laimėta moters advokatės byla dėl vyrų diskriminacijos, o ne moterų diskriminacijos. Filmas dailus ir labai nušlifuotas pagal Holivudo spalvas. Centre turime tipiškai vargstančią heroją, kuri iš esmės palūžusi, bet lemtingą minutę susikaupusi kaip koks supermenas išplėšia pergalę – tokius įpaminklintus filmus labai mėgsta masės ir nieko čia nepadarysi. Kita vertus, reikia žiūrėti šį filmą iš teisinių, socialinių, istorinių kontekstų perspektyvos ir numanyti, kad tikrovėje viskas buvo ne taip gražu ir herojiška. Jeigu ir verta žiūrėti, tai būtent dėl savišvietos, nes filme įdomiausia ne tiek pats Ginsburg sukurtas pompastiškas didvyrės fasadas, kuris ir nuspėjamas, ir holivudiškai šabloniškas, kiek XX amžiaus vidurio moteris teisinė toksiška įrėminimo padėtis ir kova dėl lygybės su vyrais. Filmas režisūrine prasme yra dekoratyvinis ir kaip reikiant salstelėjęs, bet man buvo naudingas ir įdomus.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Inferno" / "Inferno"

Sveiki, 

Niekada nebuvau itin didelis „Da Vinčio kodo“ gerbėjas. Po to, kai nusivyliau knyga, iš esmės nusivyliau ir kino filmu, tačiau gyvenime viskam galima suteikti antrą šansą ir šįkart pačios naujausios D. Brown knygos ekranizacija „Inferno“ (angl. Inferno) (2016), kuri, tiesą sakant, nieko neturėjo nustebinti, turėjo tą antrąjį šansą. Jeigu iš tikrųjų – į kino salę ištempė draugai ir aš jau nebeturėjau balso filmo pasirinkime, tačiau, vedamas pačių niūriausių prognozių, filmą sužiūrėjau gana įtraukiančiai, nepaisant to, kad už nugaros jaunimas kino salėję atsidaręs alaus skardines užparpė kaip ruoniai.

Filmas absoliučiai vidutiniškas. Prabangus, sukaltas veiksmo trilerio bruožais, atmiežta intelektualiais rebusais, kurie dažnai praslysta paprastam, ne itin meno istorija besidominčiam žiūrovui, todėl kur kas stipresnė filmo pusė, priešingai nei romane, atrodo ne intelektualioji rebuso pusė, bet būtent pasaulinio terorizmo trileris. Ar pasaulis nugarmės į apokalipsę, kai pasklis viską naikinantis virusas? Akivaizdu, kad filmas sukurtas absoliučiai pramogą mėgstančioms masėms ir tame žanre, galima sakyti, jis neblogas, tačiau nuobodokas ir pernelyg nuspėjamas. Manau, kad pats rašytojas D. Brown išsikvėpė, nes istorijos konstrukto principas labai panašus, todėl nebenustebina, kaip nebenustebina kiti serialų sezonai, nes žiūrovas kuo puikiausiai žino žaidimo taisykles.

Nepaisant jau žinomų taisyklių, klišių ir praktiškai D. Brown nieko naujo nebegali pasiūlyti, filmas susižiūri su vidutinišku parako užtaisu: ir smagu, ir vietomis to veiksmo nemažai, bet iš kitos pusės atrodo šiek tiek abejotinų derinių. Kaip antai vos leisgyvis ir narkotikais apsvaigintas daktaras greitai be kraujo žymelės ima aiškintis naują paslaptį, kad išgelbėtų pasaulį. Šiek tiek primena „Pinkį ir Makaulę“. Pasakysiu taip: jeigu tikitės intelektualių rebusų ir daug meno bei kultūros žinių, pamirškite, filmui svarbiausia veiksmas ir tai, kaip tikėjausi, tikrai nėra pats prasčiausias pasirinkimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visko teorija" / "The Theory of Everything"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, labai laukiau filmo „Visko teorija“ (angl. The Theory of Everything) (2014), kuri jau laikoma viena geriausių filmų šių metų romantinių filmų kategorijoje. Nors filmo nelabai laikyčiau romantiniu, bet nutariau nedelsiant pažiūrėti šią juostą ir pats viską įvertinti. Na, britų režisierių James Marsh pažįstu iš tokio filmo „Šešėlių šokėja“, kuri praslydo Lietuvoje ir daug kam liko nepastebėta dėl savo netipinio formato – jautriai ir šaltai vaizduoti terorizmo kriminalą. Šis filmas totaliai skiriasi nuo to, ką mes matome „Visko teorijoje“, bet abu filmai geri ir įdomūs.

„Visko teorija“ – tai biografinė drama su romantiškumo prieskoniais. Labai įdomu, kaip filmą vertina pats Stephen Hawking, kuris dar tebėra gyvas, nors jam, kaip ir jo prototipui filme, buvo žadėta gyventi tik du metus. Tai jo gyvenimo istorija, paremta kuo tikslesniais faktais. Gana asmeniškas filmas, jo pirmieji keliai universitete, teorijos, meilės ir ligos simptomai, kurie personažą „sutraukia it atomą“. Paties S. Hawking pasisakymus nuolat galite paskaityti Delfyje, mokslo skiltyje – tai itin įdomus žmogus, nors ir praktiškai nejuda ir nekalba.

Kalbant apie patį filmą, galiu pasakyti, kad pradžia lyg ir nieko ypatingo nežadėjo – kažkaip viskas „žalia“, pernelyg romantiška, lyg tikėtumėmės eilinės idilinės istorijos, bet laikui bėgant su pagrindinio veikėjo liga imama pajusti tą kitokį egzistencinį lygmenį. Ar galima gyventi ir duoti, praktiškai kai esi visiškai suluošintas žmogus? Ar galima išsaugoti santykius, pamirštant save? Daug puikių klausimų galima iškelti žiūrint šį filmą, kuris man truputį priminė tokius filmus kaip „Nuostabus protas“, „Skafandras ir drugelis“...

Kalbant apie filmą, negalima nepaminėti vaidybos. S. Hawking‘ą suvaidinęs Eddie Redmayne mane iš tikrųjų ne juokais nustebino savo balso intonavimu, fiziniu panašumu ir trapumu. Nesitikėjau iš šio aktoriaus tokio pasirodymo, nors ir ankstesnieji jo vaidmenys man gerokai įsiminė. Lygiai toks pats atradimas yra ir Felicity Jones, kurios personažas tarp esmingo pasirinkimo man labai patiko – sudėtinga emocinė atmosfera. Abu aktoriai nominuoti Auksiniams gaubliams, belieka tik sulaukti paskelbimo. Manoma, kad kas nors pateks ir į Oskarų nominacijas – kas žino, kas žino...

O šiaip filmas šviesus, įdomus, spalvingas. Nėra jis sudėtingas, bet ir nebanalus. Kažkaip įdomiai ir lengvai pažiūrėjau, nesugaišdamas laiko su prasta režisūra. Viskas buvo gerai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nematoma moteris" / "The Invinsible Woman"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart labai trumpai apie filmą „Nematoma moteris“ (angl. The Invinsible Woman) (2013), kurį režisavo pats aktorius Ralph Fiennes, kuris, tarp kitko, atliko vieną pagrindinių vaidmenų šiame filme. Šis aktorius, o dabar jau ir režisierius, man visada dvelkė savo atsakingu požiūriu į vaidmenis – visada labai susitelkęs ir išsianalizavęs savo personažo dvasines būkles. Taip galima sakyti ir apie jo sukurtą biografinę dramą apie Charlers Dickens – vieną žymiausių anglų literatūros klasikų.

Filmas pasakoja apie Viktorijos laikų pradžią, kada jau senstelėjęs, bet vis dar ambicijų turintis rašytojas, kuris, beje, dar ir vedęs, turintis daugiau nei 5 vaikus, iš pirmo žvilgsnio pameta galvą dėl jaunos merginos, kad net ryžtasi palikti šeimą ir pradėti antrąjį gyvenimą, parašęs savo garsiausius kūrinius – Deividas Koperfildas, Didieji lūkesčiai ir t. t. 

 

Kadras iš filmo "Nematoma moteris". 

Filmas iškart patraukia unikalia kostiuminės dramos technika – priminė keletą labai gerų kostiuminių dramų, tas juodai apsirengusios moters vaikščiojimas po smėlėtą paplūdimį, garsų šiugždesys – išties subtilu, brandu. Labai patiko operatoriaus darbas, o ir šviesos – angliškos, pilkos, tamsios, apgaubtos Viktorijos laikų puritoniškumu. Aktorių darbas – vėlgi, priekaištų neturiu. Viskas su šiuo filmu gerai, tačiau manęs nesudomino pats filmas. Gal buvau netinkamai nusiteikęs, nesusitelkęs, nes filmo subtilūs kadrai, aktorystės meistriškumas tiesiog trykšte tryško, tačiau tą momentą kažkaip nebuvau nusiteikęs filmo priimti visu 100 procentų, tad belieka kaltinti save, o ne filmą. Ačiū Dievui, yra objektyvesnis žvilgsnis į filmą, todėl galiu pasakyti, kad tokių kostiuminių dramų retai pasitaiko – rimta, subalansuota, apgalvota. Čia nerasime džiugios patetikos, aktorių besislepiančių po kostiumais, dekoracijom, nerasime ir rašytojo asmeninės biografijos, režisieriui kur kas labiau rūpėjo papasakoti Dikenso meilės istoriją, nei papasakoti jo kaip rašytojo, kūrėjo kelią. Smagu, kad režisieriui kiek įmanoma pavyko išvengti sentimentalumo ir patetikos, kiekviena scena ir kadras smarkiai apgalvoti – veikėjai beveik nekalba apie esminius dalykus, bet iš jų žvilgsnių, gestų, stabtelėjimų jau aišku, kas ką jaučia – tai išties žavu, kai tai žodžiais neįvardijama.

Gaila, kad nepavyko kartu su herojais viso šito patirti, bet filmas tikrai nėra prastas. Sudedu savo subjektyvų ir objektyvų vertinimus ir vedu bendrą vidurkį.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela