Filmas: "Ugnies paukštė" / "Firebird"

 Sveiki,

 

Itin didelio įspūdžio, kai žiūrėjau estų režisieriaus Peeter Rebane anglų kalba pastatytą naujausią filmą „Ugnies paukštė“ (angl. Firebird) (2021), nepadarė, tačiau po to vis kelias dienas grįždavau mintimis prie tų gerai techniškai nufilmuotų kadrų ir iš naujo apmąstydavau, ką reiškė anuomet slėptis ir slėpti, kai esi homoseksualus karys ir dar gyveni tokiuose pilkuose laikuose kaip sovietinis režimas. Istorija pasakoja apie du jaunus išvaizdžius vyrukus, leitenantą Romaną ir karininką Sergejų, kurie tarnauja Sovietų Sąjungos armijoje ir netrukus vienas kitam pajunta simpatiją.

 

Iš tikrųjų „Ugnies paukštė“ tikriausiai pirmasis tokio aukšto ir prabangiai nufilmuotas LGBTQ tematikos filmas Pabaltyje. Taip, mes turime Romą Zabarauską, tačiau jo kinas visiškai kitoks, o „Ugnies paukštė“ toks vakarietiškas, holivudinio tipažo, kur nevengiama plačių aikščių ir masinių scenų. Nufilmuotas Taline su vietiniais ir kviestiniais aktoriais filmas iš tikrųjų, galima sakyti, yra Baltijos „Kuprotas kalnas“, pavaizduotas kariniame sovietiniame kontekste. Netgi filmo finalas emociškai panašus į minėtą filmą, o ir mintis labai panaši: politinė sistema, įsigalėjusi homofobija, visuomenės atstūmimas, savęs engimas ir prisitaikėliškumas (nors anuomet ir nebuvo kitokios galimybės) sugriauna ne tik žmonių gyvenimus, bet ir, tiesiogine to žodžio prasme, juos sunaikina.

 

Čia turime mes viską griaunantį režimą, anų metų mobingą, nelaimingą santuoką, slaptus ryšius. Nežinia, kiek čia tos tikrovės šiame filme yra, nes filmas pastatytas pagal tikrą istoriją, tačiau nesunku įsivaizduoti, kur režisierius pagražina, vaizduodamas intymius vyrukų santykius, o kur iš tikrųjų suskamba sovietinės epochos tragizmas. Režisierius bando išlaikyti balansą tarp šių dviejų polių, tad filmas išties tampa prieinamu kiekvienam ir labai žiūroviškas. Nepasakyčiau, kad stengiamasi perteikti giliai pagrindinių veikėjų psichologines dramas, daug ką nustelbia vizualiniai dalykai, holivudiškumas, tačiau už viso to tikriausiai turėtų slypėti paties žiūrovo pastangos permąstyti sovietinę epochą, kurioje nutylėtas ir iš istorijos visai ištrintas LGBTQ žmonių egzistavimas. Norėdami išlikti visuomenėje, darbe ar svarbiuose postuose, o tuo labiau išvengti teismo, tokie vyrai privalėjo tuoktis, turėti vaikų ir kitaip įrodinėti savo „teisingą vyriškumą“, tačiau po visais tais netikrais įvaizdžiais, kaip žinia, vyko tikrosios savasties gyvenimas. Nepamenu filmo, kuris nagrinėtų homoseksualumą romantiniu ir kariniu stiliumi šitaip atvirai sovietiniame kontekste, nebent kai kurie Agnieszkos Holland filmai.

 

Žinoma, yra ir tipažinių niuansų. Aktoriai parinkti kaip tyčia tarsi iš žurnalų viršelių, tačiau jų vaidyba iš esmės buvau linkęs suabejoti. Kai kuriose scenose jie iš tikrųjų tai darė kuo puikiausiai, tačiau kai kada jų kalbėjimas ir vaidyba atrodė pernelyg teatralizuoti, neperteikti įtikinamai, tačiau tokių scenų nedaug. Visumoje „Ugnies paukštė“ drąsus ir vykęs bandymas plačiai masinei auditorijai prabilti apie (ne)egzistavusius dalykus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visko teorija" / "The Theory of Everything"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, labai laukiau filmo „Visko teorija“ (angl. The Theory of Everything) (2014), kuri jau laikoma viena geriausių filmų šių metų romantinių filmų kategorijoje. Nors filmo nelabai laikyčiau romantiniu, bet nutariau nedelsiant pažiūrėti šią juostą ir pats viską įvertinti. Na, britų režisierių James Marsh pažįstu iš tokio filmo „Šešėlių šokėja“, kuri praslydo Lietuvoje ir daug kam liko nepastebėta dėl savo netipinio formato – jautriai ir šaltai vaizduoti terorizmo kriminalą. Šis filmas totaliai skiriasi nuo to, ką mes matome „Visko teorijoje“, bet abu filmai geri ir įdomūs.

„Visko teorija“ – tai biografinė drama su romantiškumo prieskoniais. Labai įdomu, kaip filmą vertina pats Stephen Hawking, kuris dar tebėra gyvas, nors jam, kaip ir jo prototipui filme, buvo žadėta gyventi tik du metus. Tai jo gyvenimo istorija, paremta kuo tikslesniais faktais. Gana asmeniškas filmas, jo pirmieji keliai universitete, teorijos, meilės ir ligos simptomai, kurie personažą „sutraukia it atomą“. Paties S. Hawking pasisakymus nuolat galite paskaityti Delfyje, mokslo skiltyje – tai itin įdomus žmogus, nors ir praktiškai nejuda ir nekalba.

Kalbant apie patį filmą, galiu pasakyti, kad pradžia lyg ir nieko ypatingo nežadėjo – kažkaip viskas „žalia“, pernelyg romantiška, lyg tikėtumėmės eilinės idilinės istorijos, bet laikui bėgant su pagrindinio veikėjo liga imama pajusti tą kitokį egzistencinį lygmenį. Ar galima gyventi ir duoti, praktiškai kai esi visiškai suluošintas žmogus? Ar galima išsaugoti santykius, pamirštant save? Daug puikių klausimų galima iškelti žiūrint šį filmą, kuris man truputį priminė tokius filmus kaip „Nuostabus protas“, „Skafandras ir drugelis“...

Kalbant apie filmą, negalima nepaminėti vaidybos. S. Hawking‘ą suvaidinęs Eddie Redmayne mane iš tikrųjų ne juokais nustebino savo balso intonavimu, fiziniu panašumu ir trapumu. Nesitikėjau iš šio aktoriaus tokio pasirodymo, nors ir ankstesnieji jo vaidmenys man gerokai įsiminė. Lygiai toks pats atradimas yra ir Felicity Jones, kurios personažas tarp esmingo pasirinkimo man labai patiko – sudėtinga emocinė atmosfera. Abu aktoriai nominuoti Auksiniams gaubliams, belieka tik sulaukti paskelbimo. Manoma, kad kas nors pateks ir į Oskarų nominacijas – kas žino, kas žino...

O šiaip filmas šviesus, įdomus, spalvingas. Nėra jis sudėtingas, bet ir nebanalus. Kažkaip įdomiai ir lengvai pažiūrėjau, nesugaišdamas laiko su prasta režisūra. Viskas buvo gerai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela