Filmas: "Helovinas" / "Halloween"

Sveiki,

Vis grįžtu prie pramoginio kino ir šįkart apie kino siaubo klasika tapusį filmą „Helovinas“ (angl. Halloween) (1978), kurį režisavo John Carpenter. Po šio filmo per ilgus dešimtmečius filmas sulaukė ne vieno tęsinio, paskutinis pristatytas dar pernai (2018), tačiau įspūdžio, deja, jis nepadarė. Tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad sudomins ir įtikins šioji dalis, nes filmus dažniausiai vertinu pagal poveikį (ypač siaubo žanrą), tačiau visgi kirbėjo toji pasislėpusi mintis, kad tai tikriausiai ir bus pati geriausia „Helovino“ dalis, kurią taip puikiai įvertino kino kritikai ir žiūrovai.

Filmas nufilmuotas pagal aštunto dešimtmečio maniera, jame dar visai jaunutė pasirodė aktorė Jamie Lee Curtis, kuri dėsningai seks kiekvieną šios frančizės dalį. Filmo specifika, palyginus su paskutiniąja dalimi, atrodo kiek vaikiška – tie nesibaigiantys susižvalgymai, įtarimai, kad tave seka, paauglių mergaičių seksualiniai ypatumai, bet labiausiai stebina tie telefoniniai skambučiai, kurie verčia iš koto – kas kelias minutes skamba tas telefonas, kad pasakytų ką nors nereikšmingo! Nereikšmingo mums, žiūrovams, o štai merginų gyvenime, kur meilės reikaliukai, tai labai svarbu...

Ar buvo baisu? Nelabai. Gal vietomis, kaip ir pridera siaubo filmui, kur įsibėgėja trilerio vyksmas ir žudymas. Atrodo, pernelyg klaidų nepadaryta, viskas „sukrenta“ į savo logikos vagas, pavyzdžiui, kad Maiklas Majersas yra ne žmogus, todėl jo mezgimo virbalu ar paprasta kulka nenužudysi. Tiesa, iki tikrosios įtampos teks palaukti, nes filmas gana ištęstas, kuriant persekiojimo ir žudiko stebėjimo atmosferą, kas iš esmės veikia visai neblogai, tačiau matantiems pernelyg daug šiuolaikiškesnių siaubo filme esančių elementų, pastebės, kad klasikiniame variante nieko stebuklingo visgi nėra. Galima tik žiūrint suvokti, kokią didelę įtaką šis filmas darė siaubo kino žanrui ir kiek vėlesni projektais perėmė „Helovino“ elementų. Visgi vertinant subjektyviai, manding, šis filmas vidutiniokas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vidurnakčio ekspresas" / "Midnight Express"

Sveiki, kino maniakai, 

Kalėjimo žmogų atpažinsi iš jo slengo – specifinių kalbos žodelių, kurie vis ką nors reiškia, ko mes negalime nė įtarti. Filmo „Vidurnakčio ekspresas“ (angl. Midnight Express) (1978) pavadinimas yra būtent iš to kalėjimo slengo, reiškiantis pabėgimą iš kalėjimo.

Tikriausiai kinomanai neleis sumeluoti to jausmo suvokimo, kai pažiūri seną labai gerą filmą ir norisi aplėkti visus pažįstamus kinomanus su šauksmu: Ar matėte?! Ne? Būtina pamatyti! Ir iš tikrųjų ši biografinė istorija nutiko turkų krašte, kai jaunas ir „nesugadintas“ studentas pasodinimas už narkotinių medžiagų pervežimą į turkų kalėjimą. Per ateinančius kalėjimo metus iš šio jauno ir gero žmogaus atimama viltis ir jis praranda žmogiškumą. Vienas pažįstamas pažiūrėjęs filmą paviršutiniškai nuteisė pagrindinį herojų, sakydamas, kad tokį vyrą reikėjo iškart už narkotikus sušaudyti, o ne į kalėjimą įmesti. Tai jo pozicija, tačiau filmas ne apie narkotikų pervežėją, o apie beprotišką 8 dešimtmečio turkų politiką ir teisėsaugą, nesigilinant į žmogiškumo ir teisingumo kriterijus. 

Filmas, tiesą sakant, mane labai nustebino ir paveikė. Nuostabiai išgaubta vilties praradimo istorija, istorinis ir politinis kontekstas, visa kalėjimo politika ir pagrindinio veikėjo kančios. Režisierius šį filmą statė pagal pagrindinio veikėjo memuarus, tačiau leido padaryti tam tikrų nekrypimų, vaizduojant kalėjimą, už kuriuos buvo kritikuotas. Nuostabiai pritrenkianti 1991 metais nuo ŽIV ir savižudybės mirusio aktoriaus Brad Davis vaidyba, tačiau „Oskarams“ buvo nominuotas ne jis, o antro plano aktorius John Hurt, atlikęs akiniuotą kalėjimo narkomaną. Tiesiog, ką čia ir besakyti apie šį filmą – tiesiog gera ir puikiai užsilaikiusi klasika, kurią drąsiai galima žiūrėti nūdienos žiūrovams ir mėgautis pačia istorija. Filmas prieš miegą palikęs itin ryškius įspūdžius, rekomenduoju kino gurmanams ir ne tik.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Elnių medžiotojas" / "The Deer Hunter"

Sveiki, kino žiūrovai,

Amerikiečių režisierius Michael Cimino iš dalies remdamasis Remarko romanu „Trys draugai“ sukuria filmą „Elnių medžiotojas“ (angl. The Deer Hunter) (1978), kuris laikomas vienu geriausiu tų metų filmu. Filmas gavo daugybę apdovanojimų, o jame pagrindinius vaidmenis sukuria legendiniai Holivudo veteranai: Robert de Niro, Meryl Streep, Christopher Walken ir kt. Tikriausiai negalėjau nepamatyti šios juostos, nors ilgai atidėliojau, kadangi labai gąsdino trijų valandų seansas, tam reikia tikrai nusiteikti, ypač, kai žiūri originalo kalba.

„Elnių medžiotojas“ gana toli nuo romano, kurį irgi yra tekę skaityti, sakyčiau, paimti tik atmosfera ir keletas motyvų, tačiau tai visai kita istorija. Iš pradžių jausmas buvo gana keistas. 40 minučių trunkančios vestuvių scenos, su palaiminimu, baliumi ir visišku nusilakimu. 40 minučių džiaugsmo, fiestos, kurios toli gražu nebeprimena santūrių šiuolaikinių vestuvių. Džiaugsmo atmosfera begalinė, bet jau tada aišku, kad filmo pabaigoje herojams teks verkti. Kita valandos pusė susmūgiuoja emociškai. Jaunoji karta, jaunoji vyrukai paimami į karą Vietname, kur sukrečiantys įvykiai, mirtys ir „Rusiškos ruletės“ žaidimai galutinai palaužia jaunuolių psichiką. Netektys, praradimai, kraujas atima iš jų tai, ko jie šioji karta turėjo geriausio.

Kadras iš filmo "Elnių medžiotojas".

Paskutinė valanda skirta susitaikymui, vilties susėmimui, tačiau pasaulis niekada veikėjams nebeatrodys toks, koks buvo. Jie pasikeitė ir moterys, mylimosios, kurios liko namie, tai jaučia, bet nežino, kaip padėti savo vyrams. Tai ištisa amerikiečių epocha, kai karas nusineša viltį... Ilgas, gilus filmas su gera režisūra, puikia aktorių vaidyba. Nors filmas šiek tiek užtęstas, bet tai tikriausiai pasirinkta sąmoningai, norint pajausti pasikeičiančios epochos slenksčius. Holivudo veteranai neįtikėtinai jauni, gražūs ir talentingi. Meryl Streep – ak, koks grožis, netgi brutalusis Robert de Niro man šįkart patiko. 

Filmas neabejotinai iš klasikinės prabos, kuriam reikia atsidėti, reikia nusiteikti, nes nuotaikos keičiasi tik kas valandą, reikia mėgautis tėkme, draugystės idile, jos praradimais, meile, kuri bus pažeista ir niekada nebus tokia, kokios nusipelnė herojai. Šiaip iš tikrųjų stipri juosta, leidžianti patirti gero kino malonumą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rojaus dienos" / "Days of Heaven"

Sveiki, kinomanai,

Filmas „Rojaus dienos“ (Days of Heaven) (1978) yra vienas iš tų meninių filmų, kurie pateikia puikų kinematografinį grožį, užburiančius estetinius vaizdus. Galbūt tai ir lėmė amerikiečių režisieriaus Terrence Malick, žinomą tokių filmų kūrėjas kaip „Gyvybės medis“ (2011), „Plona raudona linija“ (1998), sėkmę. Išties šis filmas pasiekė neregėtų aukštumų kaip savitas ir novatoriškas žvilgsnis į dramą, derinant gamtos ir žmogaus paraleles, kas vėliau kine pasirodys taip įprasta ir kasdieniška, be ko mes neįsivaizduotume daugelio draminių filmų. „Rojaus dienos“ vėliau įkvėps ne vieną režisierių kurti gilų ir lėtą kiną, todėl šią juostą jei ne dėl įdomumo, tai dėl kino industrijos pokyčių verta pažiūrėti. Filmas nominuotas „Oskarams“ kaip geriausias operatoriaus darbas, už kostiumus ir garso takelį. Filmas tarptautinėje Kanų festivalyje pelnė geriausio režisieriaus titulą. Nepaisant kai kurių pralaimėjimų, filmas yra laikomas viena labiausiai pripažintų juostų ne tik 1978 –aisiais, bet ir per visą kino gyvavimo erą. Keista, o tiek mažai apie ją esame girdėję Lietuvoje.

Tiesą sakant, man asmeniškai labiau patinka vėlyvieji T. Malick kūriniai, ypatingai „Gyvybės medis“. Štai „Rojaus dienos“ labai skiriasi nuo vėlyvųjų režisieriaus darbų, jis paprastesnis siužeto atžvilgiu, stengiamasi pavergti paprastą istoriją gamtos grožiu. Nepasakyčiau, kad filmas man patiko. Nepaisant suvokimo, kokią įtaką ši juosta turėjo kinui, manau, kad juosta šiomis dienomis mažai ką besudomintų. Žinoma, labiausiai užbūrė spalvų koloritas, nuostabiai gražiai pavaizduotas skurstančiųjų amerikiečių darbas laukuose, daug saulės, geltonos ir tirštai gintarinės spalvos, todėl labai svarbu, kad filmą žiūrėtumėte kokybiškos rezoliucijos, nes, mano galva, didžiausias šio filmo pliusas ir yra juostos estetinė vertė. Na, o drama taip pat ne iš banaliųjų – po laikinuosius darbus keliaujantys įsimylėjėliai apsimeta broliu ir seserimi, kol atkeliauja pas ūkininką, kuris nusižiūrį „sesę“ ir galiausiai ją veda. Išties skaudi drama, bet jos emocinis pliūpsnis manęs nepalietė, jis liko tarsi įstiklintas už tų gražių gamtos vaizdų, toks švelnus ir šilkinis. Pagrindinius vaidmenis sukuria tuokart labai jaunas ir simpatingas Richard Gere, jaunutė Brooke Adams bei Sam Shepard, - ne vienadieniai ir neatsitiktiniai aktoriai, kurie savo karjeroje sukurs neblogų ir ryškių vaidmenų.

Manau, filmas visgi turėtų patikti lėto kino mėgėjams, kurie mėgsta lėtai slenkančius prasmingus vaizdus, gražias spalvas, gilias istorijas. Šį filmą galimą drąsiai priskirti prie vertingųjų juostų, tik labai apmaudu, kad pats nesuradau to santykiu su juosta, kurios galbūt norėjau.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela