Sveiki,
Pietų Korėjos bene garsiausias ir mylimiausias režisierius Lietuvoje Kim Ki
– Duk‘as 2012 metais pristato ir parodo savo 18 – tąjį filmą pavadinimu „Pieta“
(Pieta), kuris ir vėl sulaukia ypatingo dėmesio ir pripažinimo! Venecijos kino
festivalyje ši juosta išplėšia „Auksinio liūto“ apdovanojimą, o ir mūsų pačių
neaplenkia, nes pasirodo „Kino festivalyje“, kur beveik kasmet pristatoma vis
nauja šio režisieriaus juosta.
„Pieta“ – tai sudėtingas ir kaloringas kinas, puikiai suprantamas Vakarų
kultūrai, jo mintys aiškios ir savaime suprantamos. „Pieta“ gerokai nutolusi
nuo Kim Ki – Duk‘o ankstesnių juostų, bent jau tų, kurias man teko matyti, tiek
savo raiška, tiek niūriomis ir tamsiomis spalvomis, kurias, kaip prasitarė pats
režisierius, įkvėpė kapitalistinio pasaulio susidorojimas su žmogumi, kitaip
sakant, pinigų valdymo problemos ir tai, ką jie padaro iš žmogaus...
„Pieta“ išties pulsuoja savo plieniniu žiaurumu. Pusę filmo galvojau, kad
tai filmas vien tik apie atleidimą ir kaltę, nes toks beatodairiškas motinos
noras atpirkti kadaise padarytą kaltę buvo neabejotinas žingsnis ties beprotybę.
Monstrą įkūnijęs sūnus, kuris „išmušinėja“ savo skurdžioje apylinkėje skolas,
nežino, nei kas yra motiniška šiluma, nei šilta ir jauki vaikystė. Atgailaujančios
motinos kančios ir pažeminimai yra neabejotinos aliuzijos į Mikelandželo
skulptūrą, kuri pavadinta „Pieta“, kai motina savo mirusio sūnaus nuogą kūną
laiko ant rankų, tik šįkart tai sūnaus žmogiškumo mirtis motinos akyse. Ar įmanoma
atpirkti kaltę ir vėl sūnų atversti į normalų žmogų, žinant, kad jis sunkiai
nusikalsta žiauriai elgdamasis su aplinkiniais? Daug pamąstymų apie kaltę,
nemeilės padarinius, pinigų galią „užlopyti“ žmogiškąsias problemas ir motinos
besąlyginę meilę, kuri staiga sustingsta kraujyje, kai tik pajaučia, jog ji
prisikasė iki sūnaus. Antroje filmo pusėje viskas apsiverčia ir motina imasi
kankinti savo sūnų už tai, ką jis ilgus metus daro kitiems žmonės... tie
kankinimo ir atgailos keliai filme labai pilki ir niūrūs, atmiežti skurstančios
visuomenės spalvomis ir kapitalizmo nužeminto žmogaus jausenomis. Sūnus nesuvokdamas
kas yra motina, netgi ryžtasi tokiai beprotybei kaip seksualinė sueitis, tačiau
motina pasiryžusi iškęsti viską, kad tik pasiektų savo.
Neįtikėtinai šiurkštus šįkart Kim Ki – Duk‘as šokiruoja brutaliais šeimyniniais
vaizdais, nesuvokiamais ir hiperbolizuotais atgailos bei apsivalymo keliais,
todėl pratus prie įvairių šio režisieriaus spalvų, ši juosta gali pasirodyti
blanki, tausojant operatoriaus darbus, vizualumą, bet visa tai turėjo būti tam,
kad sukurtų monolitinę ir pilką „už prabangių dangoraižių“ egzistuojančią
visuomenės užribį, kur teisingumo tiek, kiek teisingų žmonių. Man asmeniškai
tai stiprus darbas, kuris paliko puikų įspūdį, kadangi esu žiaurių ir
kontrastiškų filmų mėgėjas, kur balansuojama ant beprotybės sūpynių ir, rodos,
to niekada negalėtų įvykti gyvenime.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą