2013 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Filmas: "Pieta" / "Pieta"




Sveiki, 

Pietų Korėjos bene garsiausias ir mylimiausias režisierius Lietuvoje Kim Ki – Duk‘as 2012 metais pristato ir parodo savo 18 – tąjį filmą pavadinimu „Pieta“ (Pieta), kuris ir vėl sulaukia ypatingo dėmesio ir pripažinimo! Venecijos kino festivalyje ši juosta išplėšia „Auksinio liūto“ apdovanojimą, o ir mūsų pačių neaplenkia, nes pasirodo „Kino festivalyje“, kur beveik kasmet pristatoma vis nauja šio režisieriaus juosta. 

„Pieta“ – tai sudėtingas ir kaloringas kinas, puikiai suprantamas Vakarų kultūrai, jo mintys aiškios ir savaime suprantamos. „Pieta“ gerokai nutolusi nuo Kim Ki – Duk‘o ankstesnių juostų, bent jau tų, kurias man teko matyti, tiek savo raiška, tiek niūriomis ir tamsiomis spalvomis, kurias, kaip prasitarė pats režisierius, įkvėpė kapitalistinio pasaulio susidorojimas su žmogumi, kitaip sakant, pinigų valdymo problemos ir tai, ką jie padaro iš žmogaus...

„Pieta“ išties pulsuoja savo plieniniu žiaurumu. Pusę filmo galvojau, kad tai filmas vien tik apie atleidimą ir kaltę, nes toks beatodairiškas motinos noras atpirkti kadaise padarytą kaltę buvo neabejotinas žingsnis ties beprotybę. Monstrą įkūnijęs sūnus, kuris „išmušinėja“ savo skurdžioje apylinkėje skolas, nežino, nei kas yra motiniška šiluma, nei šilta ir jauki vaikystė. Atgailaujančios motinos kančios ir pažeminimai yra neabejotinos aliuzijos į Mikelandželo skulptūrą, kuri pavadinta „Pieta“, kai motina savo mirusio sūnaus nuogą kūną laiko ant rankų, tik šįkart tai sūnaus žmogiškumo mirtis motinos akyse. Ar įmanoma atpirkti kaltę ir vėl sūnų atversti į normalų žmogų, žinant, kad jis sunkiai nusikalsta žiauriai elgdamasis su aplinkiniais? Daug pamąstymų apie kaltę, nemeilės padarinius, pinigų galią „užlopyti“ žmogiškąsias problemas ir motinos besąlyginę meilę, kuri staiga sustingsta kraujyje, kai tik pajaučia, jog ji prisikasė iki sūnaus. Antroje filmo pusėje viskas apsiverčia ir motina imasi kankinti savo sūnų už tai, ką jis ilgus metus daro kitiems žmonės... tie kankinimo ir atgailos keliai filme labai pilki ir niūrūs, atmiežti skurstančios visuomenės spalvomis ir kapitalizmo nužeminto žmogaus jausenomis. Sūnus nesuvokdamas kas yra motina, netgi ryžtasi tokiai beprotybei kaip seksualinė sueitis, tačiau motina pasiryžusi iškęsti viską, kad tik pasiektų savo.

Neįtikėtinai šiurkštus šįkart Kim Ki – Duk‘as šokiruoja brutaliais šeimyniniais vaizdais, nesuvokiamais ir hiperbolizuotais atgailos bei apsivalymo keliais, todėl pratus prie įvairių šio režisieriaus spalvų, ši juosta gali pasirodyti blanki, tausojant operatoriaus darbus, vizualumą, bet visa tai turėjo būti tam, kad sukurtų monolitinę ir pilką „už prabangių dangoraižių“ egzistuojančią visuomenės užribį, kur teisingumo tiek, kiek teisingų žmonių. Man asmeniškai tai stiprus darbas, kuris paliko puikų įspūdį, kadangi esu žiaurių ir kontrastiškų filmų mėgėjas, kur balansuojama ant beprotybės sūpynių ir, rodos, to niekada negalėtų įvykti gyvenime.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.2


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą