Filmas: "Rožė" / "Róza" / "Rose"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiandien keliauju į lenkų kiną ir noriu pristatyti bei pakomentuoti Wojciech Smarzowski‘o filmą „Rožė“ (Roza) (2011), kurį galėjote kažkada išvysti ir „Scanoramos“ Europos kino festivalyje, kurioje apie šį filmą daugelis tikrai atsiliepė su labai palankiomis recenzijomis ir komentarais. Žaviuosi šiuolaikiniu lenkų kinu, tad nutariau nedelsiant pasižiūrėti juostą!

Na, „Rožė“ dalinai pateisina gero filmo vardą. Tai pasakojimas apie 1945 – uosius, Antrojo Pasaulinio karo pabaigą, kai, rodos, visi turėjo šokti ir dainuoti iš džiaugsmo, tačiau kai kur karas nesibaigė. Lenkų kūrėjo žvilgsnis krypsta į Mozūriją, unikalią Lenkijos dalį, kur pasitraukus vokiečiams, prasideda krašto lenkinimas. Ryškūs ir žiaurūs nacionalistiniai veiksmai neužbaigia karo, o mozūriečius paverčia amžinais įkaitais be tikslaus identiteto. Kodėl taip yra, gal tai paaiškins paties režisieriaus žodžiai: „Kaip juos apibūdinti? Lenkiškos šaknys, vokiškas išsilavinimas, slaviški papročiai, vokiškos tradicijos, lenkiškos pavardės, vokiški vardai, lenkų kalba, vokiečių raštas, slavų religingumas, evangelinis tikėjimas, politinis neutralumas.”

Taigi, tokioje terpėje atsiduria mūsų pagrindiniai personažai, kurie bando išlikti ramūs, nuolatos engiami tiek pačių lenkų, nes jie nelabai lenkai, tiek vokiečių, tiek pačių rusų. Keista, sakyčiau, terpė. Rožei nuolat tenka slėpti savo dukrą Jadvygą, o pačiai gultis ir skiest kojas tiek rusams, tiek vokiečiams, tiek chuliganams lenkams. Šią moterį apsiima globoti vokiškas šaknis turintis vyras, tačiau tai pasirodo nėra labai lengva, kai jį kėsinasi tardyti lenkų karininkai...

Sudėtingas laikotarpis ir sudėtingas Mozūrijos krašto likimas, atmiežtas skurdo, prievartos ir skausmo. Filme labai mažai laimės ir džiaugsmo, todėl jis yra niūrus, bet kartu ir teisingas filmas. Sudėtingo likimo įkaitai nepasiduoda ir kaip įmanydami stengiasi gyventi savo gyvenimus, tačiau puldinėjami žmonės palūžta. Filmas iš tikrųjų vertas naujo žvilgsnio į lenkus ir lenkų tautos likimą. Tai ne tiek meilės istorija, kiek žmogaus stiprybės prieš laiką ir žiaurią antikultūrinę jėgą, kuri menkina ir nužmogina. Iš kur pasisemti jėgų iškęsti rytdieną? 

Sudėtingo likimo filmas, tačiau vietomis jis man pasirodė pernelyg negyvas, vietomis neįtikino tas beprasmis blaškymasis, ne visada tinkamai ištransliuotos scenos, tačiau visą filmą jaudino herojų likimai su ta intencija, kad jiems nieko gero neišeis. Manau, kad pasaulyje yra daug geresnių filmų apie karą, likimus, bet kartu „Rožė“ turi savitą žinią pasauliui, kurią, manau verta išgirsti ir pamatyti. Stipri idėja ir nemenko gabarito siužetas, sunkūs gyvenimai, karo baisumai visada jaudina kine. Filmas patiko, nors nepasakyčiau, kad buvau itin sužavėtas, jis turi savo stiprybę, jį įdomu žiūrėti, siužetas pakankamai išvystytas, tačiau šedevru vis tiek nekvepia. Rekomenduoju rimto kino mėgėjams, kurie kine ieško egzistencinių atsakymų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela