Filmas: "Spencer" / "Spencer"

 

Sveiki,

 

Šįkart trumpai aptarsiu savo įspūdžius apie Čilės režisieriaus Pablo Larraín režisuotą biografinę dramą „Spencer“ (angl. Spencer) (2021). Myliu šį režisierių už tuos Lotynų Amerikos filmus „Ne“ (2012), „Klubas“ (2015), „Neruda“ (2016). Paskutiniuoju metu režisierius dirba su anglakalbe kūrybine komanda ir buvo taip pat pastebėtas už filmą „Žaklina“ (2016). Nevengdamas moterų portretų, jis ryžtasi sukurti ir legendinės princesės Dianos filmą. Iki ištekėjimo už princo ji buvo tiesiog Diana Spencer, taip filmas ir vadinasi.

 

Kai 2013 metais aktorė Naomi Watts dalijosi savo patirtimi apie Dianos vaidmenį, kuri, nuo ryto iki vakaro persukinėdama Dianos įrašus, bandė atkartoti princesės judesius ir manierą, buvo sunku patikėti, kad filmas su tokia aktore gali nenusisekti. Palyginus 2013 metų bandymą papasakoti princesės gyvenimą su „Spencer“ variantu, akivaizdu, jog „Spencer“ filmas kur kas įtaigesnis. Nors gerai atliko pagrindinė vaidmenį „Saulėlydžio“ pažiba Kristen Stewart (ar dar prisimenate tuos memus ir palyginimus jos vaidybą su neobliuota lenta?), manau, jog jau seniai ši aktorė šiuos memus paneigė ne žodžiais, o savo vaidmenimis. Dianos vaidmuo jai tiko, bet iš esmės filmą gelbsti ne aktorės įdirbis (nors ir jis), o būtent režisūriniai ir scenarijaus sprendimai.

 

Filme pasakojamos tik trys Kalėdų dienos karališkuosiuose rūmuose, kai Diana grįžta aplankyti vaikų ir vakarieniauja su karališka šeima. Tomis dienomis ji jaučiasi vieniša, sutrikusi, paskendusi atskirtyje ir haliucinacijose. Filmas apsisprendęs paneigti politizuoto serialo „Karūna“ versiją, kuri ganėtinai populiari ir populistinė, todėl pirmiausia rekomenduočiau filmą pamatyti to serialo gerbėjams. Tai kita perspektyva. Nors filmas biografinis, filmas leidžia sau labai laisvai interpretuoti, vaizduoti išduotą princesę, kuri mintimis nusikelia į vaikystę, aprauda savo nelaimingo gyvenimo etapą, kenčia vyro neištikimybę ir kartu bando išlikti šilta ir žmogiška savo vaikams.

Neslėpsiu, kad filmo tikslumu netikiu, tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie Dianą? Jos sudėtingą įsipareigojimą viešojoje erdvėje vaidinti visuomenėje primestus standartus? Filme ji įkaitė, sutrikusi ir visada balansuojanti ant beprotybės protrūkio. Ji skaito knygą apie nukirsdintą Anne Boleyn, kuri gyveno tuose pačiuose rūmuose prieš beveik 500 metų, ir kuri, beje, net Dianai pasirodo vizijose ir sapnuose, o čiuopdama vyro nenuoširdžiai dovanotus prabangius perlus pati jaučiasi tarsi nukirsdinta. Įdomūs poetizuoti psichodeliniai balansavimai leidžia meniškai mėgautis filmu, o labiausiai jame veikia nutylėjimai. Režisierius eina galimai nutylėtos istorijos perspektyva ir kalba ne tiek per veiksmus, kiek per veikėjų nebuvimo scenose, tarsi Diana būtų izoliuota ir išjuokta karališkos šeimos. Visiškai priešinga versija, nei 2013 metų. Senoji versija siekia labiau atkartoti viešosios spaudos suformuotą Dianos įvaizdį, šiame (gal ir labai nepopuliariame minios žiūrovų atžvilgių sprendime) bandoma perteikti įkalintos pareigybėse ir įvaizdžiuose sutrikusios moters (savotiškos maištininkės) įvaizdį. Stiprus K. Stewart spyris kritikams, už kurį ji turėtų dėkoti nepataikaujančiam režisieriui.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 76/10

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "1971-ieji" / "`71"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart noriu labai trumpai apie britų filmą „1971-ieji“ (angl. `71) (2014), kuris sulaukė net dviejų BAFTA (britiškų „Oskarų“) nominacijų – geriausias britiškas filmas ir geriausias debiutuojantis režisierius. Nors filmas nepelnė nė vieno BAFTO apdovanojimo, tačiau vien nominacijos, sakyčiau, daug ką reiškia. Suviliotas labai gerų atsiliepimų apie filmą ir žinant geras britiško kino tradicijas, ėmiau ir pažiūrėjau...

Nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta karinius filmus, tiesą sakant, vengiu jų ir pasižiūriu tik labai suviliotas. Taip nutiko ir su šiuo filmu, kuris pasakoja apie Šiaurės Airijos sukilėlius prieš britus. Esu matęs ne vieną filmą apie šį itin karštą konfliktišką tašką ir kaskart filmas nepalyginamai kitoks, vis žvelgiama iš kitokių rakursų, bet visada taip pat: airiai žvelgia į britus kaip į priešus, o britai į airių sukilėlius kaip į maištininkus-chuliganus. Prisiminiau net kelis filmus, pvz.: „Šešėlių šokėja“ (2011), „Alkis“ (2008) ir kt.

Kalbant apie „1971-ieji“ negaliu nieko blogo pasakyti kaip apie filmą kūrinį. Puiki režisūra, įdomus istorinis laikotarpis, aiškūs frontai, herojai. Vizualumas ir montažas gana tiksliai atskleidžia aštunto dešimtmečio aplinkos detales. O ką jau kalbėti apie jaunąjį aktorių Jack O`Connell, kuris paskutiniuoju metu žaižaruoja sudėtingais vaidmenimis, kurie reikalauja psichologinio ir fizinio pasirengimo. Tiek šiame filme, tiek Angelinos Jolie filme „Nepalūžęs“ jis idealiai atlieka savo kaip aktoriaus darbą. 

Dabar išvardijęs beveik viską, kas filme geriausio, pasakysiu, kad filmas man nepatiko. Na, sutikite, kad būna, tikrai šitaip būna, filmas, rodos, geras, bet nepatinka tema, brutalumas, tamsūs kadrai, nuspėjama baigtis, karinis šturmas, tiesiog negali žiūrėti arba kankiniesi žiūrėdamas. Būtent, sakyčiau, šitaip nutiko ir su šiuo filmu. Būna, nepatinka geras filmas, jis tiesiog ne tau ir nieko negali padaryti, todėl mano įvertinimas susimaišė su subjektyviu požiūriu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gelbėk mus nuo pikto" / "Deliver Us from Evil"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart trumpai, kaip visada, per daug neišsiplėsdamas apie filmą „Gelbėk mus nuo pikto“ (angl. Deliver Us from Evil) (2014), nesumaišykite su tokiu pačiu pavadinimu pasirodžiusiu dokumentiniu filmu 2006 metais apie kompromituojančią katalikų bažnyčią.

Na, šis filmas skirtas, kaip jau supratote, labiau pramogai. Siaubo trileris sukaltas pagal įprastinius rėmus, niekuo pernelyg neišsiskiria savo misticizmu, siaubo elementais ir pasakojimo istorija bei pobūdžiu. Kitaip sakant, tai filmas vidutinybių vidutinybė. Aišku, buvo smagu naktį spoksoti į velnio apsėstus žmones, išgeriantį kunigą, kuris menkai kuo skiriasi nuo gatvės baikerio (kino šablonas!) ir visur abejojantį aktoriaus Eric Bana kuriamą personažą. Ir šiaip filmas daug kuo ir laikosi ant šio pagrindinio personažo. Recenzijose ir anotacijose bei interviu būta mėginimu visaip spekuliuoti filmu, kad pritrauktų daugiau žiūrovų, imta pasakoti, jog filmas paremtas tikrais įvykiais, tačiau faktų niekas nepristatė ir mums belieka tikėti, kad realybėje daugiau ar mažiau taip turėjo nutikti. Jeigu pasižiūrėsime, bene visi filmai rėkia tai savo anotacijose ir žmonių bei žiūrovų tai tikrai nebestebina.

Filmo atmosfera gana niūri. Su kolega kikenom, negi policininkai visada ten atseit dirbo tik naktimis ir tik per lietų, ypač geriausia sekti nusikaltėlius naktimis, o dieną miegoti, nors personažai rodėsi kaip paprasti dieniniai policininkai, ne kokie super detektyvai, vampyrai ar FTB naktiniai patruliai. Tai irgi buvo keista... Čia tikriausiai viskas dėl įdomesnės filmo atmosferos, bet, manding, nieko įspūdingo. Jau nebepamenu, kiek kine esu matęs egzorcizmo seansų - viskas panašiu principu, formulė ta pati. Vėl nieko naujo ir nieko unikalaus, lyg žiūrėčiau primiršto filmo kartojimą.

Aišku, buvo baisesnių scenų, bet jos irgi nieko nenustebino. Žodžiu, filmas totali vidutinybė, nieko per daug rimto ir pretenzingo, ir nieko, ko nebūtų matęs vidutinis kino žiūrovas, kuris pasižiūri retkarčiais kokį „siaubeką“. Va, taip.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 40/10

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prometėjas" / "Prometheus"

Sveiki visi,

Visai neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžė vienas sėkmingiausių šiais metais komercinių juostų „Prometėjas“ (Prometheus) (2012 m.). Nutariau, kad nereikia laukti Kalėdų ir pagaliau pažiūrėti, ką veikia Holivudas. O Holivudas, atrodo, nesikeičia vis toks, koks ir prieš dešimtmetį, keičiasi tik spalvos ir efektų kokybiškumas. „Prometėjas“ pasakoja apie erdvėlaiviu nusileidusių mokslininkų grupelę ant planetos, kurioje manoma esama ateivių, kurie mus sukūrė mus. Žinote, pasijutau taip, lyg nieko naujo šiame filme nepamačiau tik įvairių panašių filmų ir serialų sulipdytą siužetą – erdvėlaiviai tokie patys, intriga ta pati, siužetas labai panašus. Negi nieko naujo ir nebegalima sukurti? Dievaži, „Raudonoji planeta“, „Žvaigždžių vartai“ ir begalės kitų filmų atkartojimas, originalumo stoka buvo beprotiška, gal dėl to filmas ir neįstrigs ilgai.

Žinoma, kai žiūri filmą, nenuobodu, seki herojus, nors daugelį dalykų ir numatai, matai kėslus, piktadarius – juk nenuostabu, nes siužetas nepateikia beveik jokių staigmenų. Labiausiai man patiko scena, kai moteris nori pasidaryti Cezario pjūvi, nes nori išsiimti ateivišką besispardantį naviką, primenantį aštuonkojį. Kvailiausia, kad ji pasidariusi tokį gimdymo abortą, sulopiusi pilvą segtukais, dar nuostabiai vaikšto po erdvėlaivį, velkasi skafandrą ir lekia gelbėti kolegų. Na, absurdiškumo esama, tačiau tai jau fantastinio filmo niuansai, kurie neturi nieko bendro su tikrove, net žmonės tokie nežmoniški. Aišku, filmas daug kartų nusileidžia „Įsikūnijimui“, ten bent jau įdomus pasaulis buvo sukurtas, o čia visko pristokota, bet ką padarysi. Negaliu neigti, kad patiko, bet vis tiek, apmąsčius filmą, suvoki, kad iš jo mažai kas išliko. Kaip ir pridera – daug žada, daug siūlo, o duoda tik minimaliai. Štai atėjo į kino teatrus „Absoliutaus blogio“ penktoji dalis, įdomu, kiek šis filmas šįkart nusiris į dugną? „Prometėjo“ kūrėjai, jau ruošiasi kurti ir filmo tęsinį su tais pačiais aktoriais, kurių personažų pirmojoje dalyje gyvenimas pasibaigė mirtimi. Bet abejoju, ar kažką geresnio kūrėjų komandai pavyks išspausti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com