Filmas: "Jie klonavo Taironą" / "They Cloned Tyrone"

 

Sveiki mielieji,

 

Kaip aš mėgstu gerai susuktus mindfcuk stiliaus filmus! Kur nolaniškai dera nuotykiai su tarantinišku komikso cinizmu. Galima sakyti, kad šių braižo motyvų turi ir Juel Taylor režisuota mokslinės fantastikos mistinė kriminalinė komedija – tikra žanrų įvairovė! – „Jie klonavo Taironą“ (angl. They Cloned Tyrone) (2023). Pastebiu, jog per šį dešimtmetį kuriasi Amerikos kino rinkoje unikali kino nišą t. y, juodosios rasės atstovai kuria savo filmą, kviečiasi savo rasės aktorius ir vaizduoja juodaodžių kultūrą, dažniausiai kur veiksmas vyksta kokiame nors šių žmonių didmiesčio atskirame gete, kvartale, perteikiant išskirtinai šios kultūros probleminius aspektus. Nepaisant visko, šios kartos ir naujos srovės režisieriai išlaiko patrauklumą masinėms žiūrovams, netgi, sakyčiau, kino gurmanams.

 

Pripažįstu, kad filmas „Jie klonavo Taironą“ mane paveikė stipriau, nei tikėjausi. Tą naktį, po seanso, sapnavau alternatyvius sapnus. Filmas išties keistas ir dėl to labai geras. Sakyčiau, scenaristai pasistengė įdomiau ir ne taip tiesmukai kalbėti apie rasizmą. Istorija pasakoja apie nelabai gerą vyruką Taironą, kuris savo kvartale stumdo narkotikus, vieną naktį jį nušauna, tačiau kitą dieną jo istorija ir gyvenimas vėl tęsiasi tarsi kokioje „Švilpiko dienoje“. Vietiniai draugeliai – narcizas sąvadautojas ir kekšė svajotoja – suvokia, jog tai ne tas pats Taironas, galiausiai jie išsiaiškina, jog po jų kvartalu įkurtos didžiulės klonų laboratorijos, o jų gyvenimai yra stebimi, su jais nuolat atliekami maisto ir kitų medžiagų bandymai... Iš tikrųjų tai savitas serialo, jeigu matėte nors vieną sezoną, „Vakarų pasaulis“ modelis, kada sukurti robotai imituoja tam tikrą simuliakrinį pasaulį, turi savo dirbtinį intelektą ir linksmina valdžios atstovus.

 

Filmas išlaiko, sakyčiau, puikų žaidybinį komizmą, veikėjus smagu stebėti. Režisierius stebėtinai per ploną plauką dažnai priartėja prie klišių, bet nuolat pateikia kokių nors netikėtumų, savitos spalvos, žiūros kampo. Galiausiai visas šis klonavimo reikalas yra tos pačios galios ir paklusnumo atspindys – klonuotojai baltaodžiai kuria juodųjų pasaulį, pastarieji neturi laisvos valios, o tai yra tarsi vergovinės santvarkos, iš kurios tariamai Amerika išaugo, tačiau ir šiandien vis dar policininkas nušauna šios rasės žmogų vidury baltos dienos, atspindys. Ar tikrai pakeitus laikus, formą, galios žaidimo formas išnyko rasizmas? Filmas apie kontrolę ir tos kontrolės nežinojimą, apie tariamą laisvą valią rinktis. Filmas atsako žaisminga nuotykių ir mokslinės fantastikos forma, randa būdą įtikti masiniam žiūrovui, bet kartu nenuvilia ir rimtesnio kino mėgėjų. Sakyčiau, filmas labai pavyko ir jis dar ilgai išliks mano atmintyje kaip puikus komercijos, režisūrinės autentikos, scenarijaus ir giliamintiškumo derinys. Čia panašiai kaip su filmu „Barbe“ – lyg ir kalbama nelabai rimtai, nes tokia apgaulinga forma, apie labai esminius dalykus.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Besivaikantys mirtį" / "Flatliners"

Sveiki, 

Būna visai neblogų dešimto dešimtmečio perliukų filmų, kurie pas mane „ateina“ dėl aktorių, kažkaip norisi susigrąžinti Julia Roberts į ekranus, nes paskutiniai šarmingi vaidmenys man labai patikę, tačiau kuo jaunesnė ji kine, tuo man ji atrodo banalesnė, galgi net ne ji, o vaidmenys ir filmai. Štai vienas mistinis fantastinis filmas su siaubo elementais „Besivaikantys mirtį“ (angl. Flatliners) (1990) lyg ir turėjo visus šansus mane nustebinti, tačiau žiūrėjau filmą gana sunkiai, net su mintimi, kad esu vaikystėje „lūžinėdamas“ mamytės lovelėje matęs, kaip koks deja vu.

Išties filmas turi ir gerų ketinimų bei idėjų – sužadinti žiūrovo fantaziją, priversti jį pasijausti arčiau mirties ir perteikti sapno mistines transcendentinės erdvės pojūčius. Gerai, viskas lyg ir gerai, tačiau vis galvojau: Dieve, tu mano, pulkelis puikiausių studentų, su protingomis galvomis, atsidavę medicinai, skrodžia lavonus ir šitaip su mirtimi ima žaisti kaip koks gatvės vaikų būrys laiptinėje su adata besikviečiantis dvasias. Kur jų galvos, žaidžiant su savo gyvybėmis? Na, gerai, J. Robers herojė norėjo pasimatyti su giminaičiais, tačiau kiti? Toks jausmas, kad visai nevertinama gyvybė. O dialogai? Kažkokie neįtikinantys, struktūruoti ir nuspėjami veiksmai, pritrūko man gyvumo, kažkokio neperdėto vientiso nusibodusio formato. Su tekstais režisierius galėjo padirbėti kur kas labiau.

Kas labiausiai visame šiame filme patiko, tai tikriausiai tos veikėjų patirtys, gražiai ir estetiškai perteiktos ribos tarp gyvenimo ir mirties, noras atpirkti ir suvesti sąskaitas su sąžine ir žmonėmis – gal kiek vėlgi didaktiškai visa tai atrodo, lyg ir teatrališkai, bet visumoje visai neblogai. Kai kada pavykdavo pasiekti tos puikios kine jau nebesamos dešimto dešimtmečio kino žiūros rakurso, savotiško stiliaus, o kai kada tiesiog dėl nuspėjamumo praplaukdavo kaip padėklas su prastu užkandžiu ir nelikdavo jokios dvasios.

Šiaip filmas „pusėtinas“. Mano akimis, yra kur kas geresnių kūrinių, bet turiu visai neblogą nuojautą, kad neišrankiam žiūrovui ir mylintiems Julia Roberts, ar kokį kitą iš šio filmo aktorių, visgi patiks.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištingi Siela

Filmas: "Tamsos miestas" / "Dark city"

Sveiki,

Iš Egipto kilęs režisierius Alex Proyas prieš beveik 20 metų pateikė kine staigmeną, pristatydamas filmą „Tamsos miestas“ (angl. Dark City) (1998). Nesutrikite, filmas nieko bendro neturi su „Tamsos riteriu“ ir kitais Betman‘ų ekranizacijomis, nebent fantastiniais motyvais ir urbanistiniais tamsumos vaizdais ir iš dalies komikso dvasia paremtais pasakojimo manieromis.

Tiesą sakant, nustebau, kad būta tokio labai gero filmo, su gerais aktoriais, su netikėtu siužetu ir įtikinamais specialiaisiais efektais. Šį filmą, kuris turi tiek mokslinės fantastikos, galėtume gretinti iš dalies su filmu „Gataka“. Neaušindamas savo klavišų, pasakysiu taip, kad kartais visai nereikia laukti idėjomis nustuksentų bet efektų užgriozdintų „šviežutėlių“ filmų, kai galima pažiūrėti stilingą „Tamsos miestas“, kuriame įdomi intriguojanti istorija, rasidedanti kaip detektyvas, bet vėliau plėtojama kaip fantastinis ateivių inovacinis arsenalas. Įdomi miesto struktūra, žmonių naktinis elgesys ir visu filmo metu išlaikoma įtampa. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad filmas būsiąs toks geras. Vis pasiilgsti ir pasigendi tame filmų sraute naujų idėjų, nuostabos, negirdėtų išgalvotų pasaulių. 

Patrauklus filmas turėtų patikti daugeliui žiūrovų, juolab, kad jame pasirodo dar visai jaunutė Jennifer Connelly, Rufus Sewell ir kiti aktoriai, kurie su šiuo filmu padarė gerą ir drąsų žingsnį savo aktorių karjere. Rekomenduoju nuo paprasto žiūrovo iki gurmano.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.7 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Pompėja" / "Pompeii"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Pompėja“ (angl. Pompeii) (2014) – tai „Absoliutaus blogio“ epopėjos kūrėjo naujausias darbas. Po didingos nesėkmės „Legenda apie Heraklį“ tikėjausi, kad „Pompėja“ bus kur kas geresnis pasakojimas, tačiau, kai sužinojau režisieriaus pavardę, vilčių daug nebedėjau. Ir visgi šis filmas kur kas geresnis nei „Legenda apie Heraklį“. 

Daug dirbta prie specialiųjų efektų, nors jie, ypač finalinėje scenoje, kai įsiveržia ugnikalnis, pasirodė labai abejotini, ryškiai matėsi kompiuterio neužpildyti brokai, tačiau tokių vietų būta nedaug. Žinoma, didžiausia problema, kalbant apie šį filmą, yra jo turinys – skurdesnis už bato aulą. Viskas mirtinai ir iki begalybės nuspėjama, kad nors bent mažytė nuostaba, kodėl būtent autoriai pasirinko tokį siužeto vingį, o ne kitokį – ne, to neliko nė gramo. Gladiatorių kautynės, keltų pavergimas, imperatoriaus Tito valdymo laikotarpis – viskas lyg ir gerai, tačiau viskas paviršutiniška ir toli, labai toli iki tokio istorinio epo kaip „Gladiatorius“ (2000). Nežinau, ką norėjo kino kūrėjai padaryti su šiuo filmu – priminti Pompėjos legendą? Gal iš dalies ir pavyko, tačiau dramos, kurios vyko po šiuo ugnikalniu vertos pačių pigiausių saulėgrąžų pagliaudymui.

Viso šio filmo gėris – tikriausiai yra „Sostų karai“ aktorius Kit Harington – mirtinas seksas merginoms, kuris šiam vaidmeniui bent man pasirodė subrendęs ir fiziškai pasiruošęs. Jo būvimas scenose iškart pritraukdavo dėmesį, gal labiau fizinį, nei jo kuriamo charakterio, kadangi pati filmo „aranžuotė“ nelabai leidžia parodyti aktorinius sugebėjimus. Personažai pasirodė pernelyg sintetintiniai – yra blogieji ir gerieji, tačiau pasigedau jų asmenybių biografijų, ypač iš blogųjų personažų, jie buvo sausi, šabloniški, vienkrypčiai, jų niekas nekamavo tik hedonistinis valdžios jausmas – bla bla bal... Visgi filmą galima žiūrėti, tačiau jis mažai ką turi bendro su realybe.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 39/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Melancholija" / "Melancholia"

Sveiki visi,

Pagaliau! Pagaliau ir aš pamačiau garsiojo danų režisieriaus Lers von Trier filmą „Melancholija“ (Melancholia) (2011 m.). Tiesą sakant, prieš porą metų teko žiūrėti šio režisieriaus „Antikristus“, tai paliko ne kokį įspūdį, nes pasirodė per daug preciziškas ir kurtas iš ambicijos gluminti ir dirginti žiūrovą, tačiau „Melancholija“ visgi pasiteisino. „Dogvilio“, „Šokėja tamsoje“ režisierius ir šįkart susitelkęs ties apokalipsės tema, tik šįkart tai daug švelniau, subtiliau ir originaliau...

Filmas pasakoja Džastinos vestuvių tragediją, kuri vyksta pagrindinės herojės viduje ir užkrečia visus aplinkinius. Savotiška melancholija, nerimastingu sindromu suserga ir sesuo Klara, kuriai antroji filmo dalis skirta kur kas daugiau vietos. Iš esmės filmas eina dviem sluoksniais – vidinė herojų dvasinė griūtis, pasireiškianti kaip santykių sutrūkinėjimas ir išorinė – visos žmonijos ir Žemės egzistencijos sutrūkinėjimas prieš atskriejančią mėlynąją planetą Melancholija. Pati melancholinė dvasia apjungia abu sluoksnius ir išlydo iš visko dvasingą, įdomų, originalų gyvybinės ieškojimo prasmės filmą. Kokia gyvybės prasmė žemėje, jeigu mes tuokiamės, prisiekinėjame meile, o šalia sulaužome savo priesaikas, žudome meilę ir save? – klausia filmas.

Džastina – pagrindinė herojė ne kartą filme pasako, kad Žemė yra blogis. Tačiau tai perifrazė į tai, kad gyvybė yra harmoninga ir dėsninga, kadangi ji savaime yra dvipolė ir turi gerąjį ir destruktyvųjį pradą. Einšteinas yra pasakęs, kad Visatoje susiformuotų tokia gyvybė, kokia ji yra mūsų Žemėje, tai tolygu padėti bombą metalo sąvartyne ir susprogdinus tikėtis, kad detalės sukris į tviskantį ir naują Mersedesą. Taigi savaime suprantama, kad gyvybė ir gyvenimas yra stebuklas ir jame slypi dvasių ir sielų pasaulis, kuris kol kas užgintas racionaliam protui. Režisierius puikiai tai atskleidžia per subtilias ir gan hiperbolizuotas detales, pvz.: žirgas niekada negalėdavo prajoti per tiltą, planetos artėjimas prie Žemės ir t.t. Žinot, filmas nesukrėtė, tačiau buvo tikrai stipri dozė. Yra po jo ką paanalizuoti ir pasvarstyti.

Šiaip filmas galbūt ne visiem, kadangi žmonės iš filmo daugiau tikisi pramogos, nei dvasinio resursų šulinio, jie gali nelabai ir suprasti, juolab, kad jau girdėjau priekaištų, kad filmas per daug simbolinis ir per daug abstraktus. Taip, jis toks ir yra, ir tai mane sužavėjo. Abstraktumas gimsta iš nepaaiškinimo, nes nemenką filmo dalį žiūri ne mes, o mūsų intuicija, kuri padeda suvokti herojų ryšius ir ryšius su planeta Melancholija. Intuityvus filmas... Paskutinį kartą tokį žiūrėjau „Gyvenimo medis“, kuris taip pat plėtė kosminę žmogaus sąmonę, neapsiribodamas vien tik buitine ir socialine terpe.

Šiaip labai džiaugiuosi, kad amerikiečių aktorė Kirsten Dunst sutiko vaidinti pagrindinę heroję Džastiną. Kiek žinau, į šią vietą pretendavo ispanų aktorė Penelope Cruz, tačiau ši jau buvo užsiėmusi „Karibų Piratais“, todėl Dunst tyčia leidžia sau pajuokauti, kad yra dėkinga Cruz už tai, kad nesiėmė šio vaidmens. Ir visai ne be pagrindo, kadangi Kirsten Dunst 2011 vykusiame Kanų festivalyje gavo geriausios aktorės titulą ir taip užsitikrino savo karjeroje vieną ryškiausių savo vaidmenų. Ne ką mažiau buvo įdomus ir Charlotės Gainsbourg Klaros vaidmuo, kaip ne keista, šįkart aktorė manęs neerzino ir tiko savo vietoje ir savame charakteryje.

Šiaip rekomenduoju tikriems kino gurmanams ir tiems, kurie iš filmo nori ne konkretaus hamburgerio, ne tiek sukrečiančios dramos, bet sąmonės ir dvasinius horizontus praplečiančius pasamprotavimus. Manau, filmas tikrai stiprus, įtaigus ir įdomus.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela