Sveiki, skaitytojai, kino
žmonės!
Daugelis iš tikrųjų labai laukė režisieriaus Paulo
Thomo Andersono filmo „Mūšis po mūšio“ (angl. One Battle After
Another) (2025) ir tikėjosi pačių geriausių rezultatų. Jau po pirmųjų
peržiūrų daug kas skelbė, kad tai 2025 metų filmas ir, regis, neklydo, nes ką
tik prasidėjęs kino apdovanojimų sezonas jau skina laurus būtent šiam filmui. Kita
vertus, nieko nuostabaus, nes žinant Andersono potencialą ir ankstesnius darbus
(„Bus kraujo“, „Pašėlusios naktys“, „Saldymedžio pica“, „Magnolija“ ir kt.) lyg
ir buvo aišku, kad dar vienas darbas bus daugiau ar mažiau puikus ir plačiai
aptarinėjamas.
Visgi filmą atidėliojau kokius kelis mėnesius, vis ne
jo ir ne jo vakaras, kol galiausiai atidėjau visą kalną filmų, kad šįkart
pažiūrėčiau šią ilgą epinę juostą. Filmas pasakoja apie pasipriešinimo prieš
valdžios smurtą ir kontrolę grupuotę „The French 75“, kuriai priklauso revoliucionieriai
Bobas ir Perfidija. Kol jiedu jauni ir vaikų neturi, jie elgiasi kaip Boni ir
Klaidas, siautėja ir jaučia tame pasipriešinime prasmę, kol Perfidija vieną
dieną nepagimdo mergytės, kuri tėvui Bobui suteikia tėvystės instinktų, tačiau
motina toliau nori radikaliai maištauti ir konkuruoti. Vieną dieną Perfidija sugaunama
ir ji priversta ją aistringai įsimylėjusio pulkininko išduoti grupuotės
vardus... Žodžiu, filmas nusidriekia per 17 metų nuo pastarųjų įvykių,
paženklintų tėvystės, išdavystės ir maišto prieš sistemą pasakojimų.
Puikus scenarijus! Visų pirma, norisi pagirti
dinamiškumą, nes per 20-30 pirmųjų minučių tiek daug papasakota, kad jau galima
susidėlioti ištisą grupuotės narių gyvenimo ir tragizmo istoriją. Visgi vėliau
filmas keičia ritmą ir būsimieji įvykiai, tėvystės atskleidimas ir kt. prislopinami.
Filmas pavyko kaip trileris chuliganiškas. Nors visi jame giria Leonardo
DiCaprio pasirodymą, bet, sakyčiau, man kur kas labiau patiko aktoriaus Sean
Penn sukurtas karikatūrinis, bet charizmatiškas pulkininko vaidmuo. Visgi filmas
žaidžia klišėmis ir jis tą daro labai gerai, trafaretina veikėjų charakterius,
nors jie vienkrypčiai, veikiami vieno aiškaus tikslo, bet veikia gera žaidybinė
atmosfera, kokią kuria dažnai Q. Tarantino savo sukomiksintose istorijose.
Šalia pasipriešinimo temos atsiveria ir aštrus
seksualinis fetišizimas. Pulkininkas, priklausantis išskirtinai baltųjų elitiniam
klasteriui, beprotiškai seksualizuoja juodosios rasės moteris ir jų geidžia,
kitaip sakant, šįkart Andersonas veikia per kontrastus ir paradoksus. Blogiukai
tampa savo reglamentų ir įsitikinimų įkaitais: trokšta to, ką patys tarpusavyje
deklaratyviai niekina. Kita vertus, filmas, galima sakyti, tiesiogiai
kritikuoja šių dienų smurtinį ir tvarkos palaikytojos sistemos dvilypumą. Filmas
aštriai pašiepia JAV teisingumo sistemą, vaizduodamas ją ne kaip tvarkos
garantą, o kaip chaotišką mechanizmą, kurio pagrindinis tikslas yra savisauga
ir piliečių sekimas. Per groteskišką pulkininko Lockjawo personažą režisierius
kritikuoja autoritarizmo apraiškas teisėsaugos struktūrose, kurios po
patriotizmo skraiste slepia elitinių grupių interesus. Kūrinyje rodoma, kaip
valstybė naudoja modernias technologijas asmeninei laisvei varžyti, paverčiant
paprastų žmonių gyvenimus nuolatiniu bėgimu nuo sistemos šešėlio. Be to, per
absurdus primenančias scenas išjuokiama Amerikos politinė poliarizacija,
kurioje radikalios grupuotės tampa vieninteliais balsais, bandančiais
priešintis sustabarėjusiai biurokratijai. Galiausiai filmas pateikia niūrią išvadą,
kad JAV sistema yra įstrigusi nesibaigiančiame smurto ir kontrolės cikle,
kuriame tiesa ir žmogaus teisės tampa tik antraeilėmis politinio žaidimo
detalėmis.
Bet filmas linksmas! Kas ką norės, tas tą, sakyčiau,
ir atpažins: arba satyrinį trilerį apie rasinių įsitikinimų deklaravimus, arba aiškias
aliuzijas ir kritiką į nūdienos JAV tikrovę.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 95/100
IMDb: 7.8
Maištinga Siela
