Dar vienas siaubo
trilerio kategorijos filmas su jau nusibodusiu pavadinimu „Įkalinta“ (angl. Shut In)
(2016), kuriame pasirodo pirmo ryškumo kino aktorė Naomi Watts, kuri jau yra ne
kartą išbandžiusi šį žanrą, prisiminkime, kad ir tą patį „Skambutį“.
Tiesą sakant, po sunkių
darbo dienų, kai nieko nesinori gvildenti sudėtingo ir tiesiog dairaisi foninio
kino, matyt, toks paskutiniu metu dažnai pas mane ir ateina. „Įkalinta“
praktiškai niekuo nesiskiria nuo vidutinių ir šiaip prastų amerikietiškų siaubo
filmų. Šįkart pagrindinė veikėja, kaip kokiame „Švytėjime“, lieka vienui viena
užpustytame atokiame kaimelyje, kur ją ima persekioti dvasios arba
įsivaizduojamas žudikas, nes ką ten supaisysi, kai veikėja pririjusi
psichotropinių medžiagų... Tiesmukas ir nuspėjamas scenarijus atima didelį dalį
intrigos, tad belieka tik apmaudžiau prikąsti lūpą, kad foninis filmas ir lieka
tik foniniu filmu, o ne intelektualia pramoga.
Režisūra be jokio išskirtinumo,
standartinė, scenos fiksuojamos pagal vidutinybės madą ir kartais net
suabejoji, ar kartais negaila N. Watts, kuri gal nebegauna gerų vaidmenų kine?
Nes joks žinomas aktorius neišgelbės tiesiog prastos istorijos, prastos
režisūros, tačiau tenka pripažinti – toks filmas tiesiog idealus, jeigu norite
tiesiog užmigti su nešiojamu kompiuteriu ant kelių.
Esu iš tikrųjų visokių
siaubo ir mistinių istorijų fanatikas ir kaskart sukirbu, kai gaunu galimybę ką
nors pažiūrėti iš šios serijos filmų. Vienas laukiamiausių filmų buvo ispanų
režisieriaus Sergio G. Sanchez filmas „Šešėlių
namai“ (angl. Marrowbone) (2017).
Na, režisierius yra dirbęs prie ispanų mistinio filmo, kuris, beje, man labai
patiko, „Prieglauda“ (2007), tad beveik nekilo įtarimų, kad filmas pateisins
mano lūkesčius.
Iš esmės neklydau, nors
filmo pradžia ganėtinai simboliška ir klišinė – senas namas, į kurį įėjus
„stebuklingai“ pamirštami prisiminimai, prie mirusios motinos ketveriukė
ištiesia rankas ir prisiekia amžinai būti neperskiriami... Vis galvoji, kad
šitiekšablonų, šitiek nevykusių
teatralizuotų ir nenatūralių klišių gausa užslopins visas žiūrovų jusles.
Vėliau, žinoma, režisūriniai reikalai pagerėja ir žiūrovas panardinamas į
mistinę istoriją, tad kiek daugiau tokių filmų matęs žmogus tikrai suuos, kad
visu filmu metu su veikėjais yra kažkas kitaip. Tiesą sakant, dalį filmo mįslės
įminiau vos tik jam prasidėjus, kita dalis – kaip tai įvyko, teko sulaukti jau
filmo atomazgos.
Džiaugiuosi, kad
režisierius susikvietė jaunosios kartos aktorius, kuriems jau keleri metai
simpatizuoju ir, manau, kad bent keli iš jų turi realius šansus tapti tikrais
veteranais. Jeigu turėčiau keletą priekaištų dėl režisūrinių sprendimų, tai
stipriąja šio filmo dalimi visgi laikyčiau patį scenarijų – nuoširdžiai
išbaigtas pasakojimas, kuriam pasibaigus tikrai aišku, kad jokio tęsinio nebus,
nes jo ir nereikia. Filmas turi savito žavesio, baugumo, kriminalinio ir
mistinio užtaiso, kuris leidžia kai kada pašiurpti. Gal visko norėjosi dar
sodriau, dar labiau hiperbolizuoto, kaip antai nuostabiai atmosferiškai
sukurtas „Kiti“ (2001), tačiau matyt režisieriui buvo svarbu išlaikyti balansą
tarp siaubo ir realių įvykių filmo metu tokiu būdu slepiant kai kurias
siužetines gijas. Šiaip tai vienas geresnių per pastarąjį pusmetį matytų
mistinių siaubo filmų.
Liepos 15 dieną gerų
serialų kalvė „Netflix“ išleido aštuonių serijų serialą pavadinimu „Keisti dalykai“ (angl. Stranger Things), kuris labai mane
sudomino, kad praktiškai sužiūrėjau vos keliais prisėdimais. Priežastys buvo
net kelios, kodėl pasirinkau šį serialą. Visų pirma aktorė Winona Ryder, kurios
darbus masiškai žiūrėjau prieš kelerius metus, antra – serialo tematika ir dėl
to, kad serijų nedaug ir nereikės kankintis, kad negaliu greitai ir nesigraužiant
dėl laiko pasinerti į serialo pasaulį.
Išties šio serialo
koncepcija labai paprasta – atkurti senųjų siaubo ir mistinių filmų eros dvasią
(taigi devintas dešimtmetis). Tai serialas, kuris kaip archeologija – išstudijuota
literatūra, populiarusis to meto kinas ir, žinoma, devinto dešimtmečio pradžios
mada, kostiumai, šukuosenos, technika, interjeras, automobiliai. Dabar galvoju,
kad dar prieš kokius 15 metų į devintą dešimtmetį žiūrėjom kaip labai artimą
periodą, šiandien, žiūrint serialą „Keisti dalykai“ visa tai atrodo kaip retro,
jau sena, bet vis dar labai artima.
Tiesą sakant, iš pradžių
net nesigilinau apie ką serialas, bet beveik neabejojau, kad apie ateivius,
tačiau, pasirodo, klydau. Serialo atmosfera iš tikrųjų primena filmą „E. T.“,
primena ateivių grobiamų žmonių istorijas, tačiau kartu tai gerai apgalvotas
„miksas“, primenantis senąsias siaubo-mistinių romano rašytojo Stephen King
ekranizacijas – „Kristina“, „Švytėjimas“, „Kerė“ ir t. t. Tačiau kažkiek yra ir
tokių elementų kaip „Svetimas“ ar 1989 metais sukurta D. Camerono „Gelmė“.
Netgi retkarčiais galima jausti tokių kultinio filmo kaip „Košmaras Guobų
gatvėje“ elementų. Žodžiu, serialas „pasisavino“ tam tikrus šių filmų įvairius
elementus ir moduliacijas, tačiau siužetinė linija apie super galių turinčią
mergaitę yra autentiškas „produktas“. Šių dienų kine devinto dešimtmečio siaubo
filmų atmosferą kūrė režisierius J. J. Abrams, 2011 metais pristatydamas filmą
„Super 8“, todėl yra įvairių lyginimų ir su šiuo kūrinių.
Grįžtant prie paties
serialo turinio, čia svarbų vaidmenį, kaip ir devinto dešimtmečio filmuose,
atlieka vaikai. Kaip visada jie gudresni, „fainesni“, šaunesni ir visa galva
aukščiau už klišėmis mąstančius suaugusiuosius. Iš esmės šis elementas netgi
erzina ir atrodo pernelyg ryškus šablonas, tačiau daug ką atsveria Winonos
Ryder kuriamas motinos personažas, kuri taip pat iškart patiki keistais
dalykais. Dviejų pasaulių dimensijos maišosi per atidarytus kibernetinius
vartus iš esmės siejasi ir su Amerikoje tuo metu labai smarkiai
išpopuliarėjusia komiksų kultūra, tad super galios tampa seriale neatsitiktiniu
atributu, o padiktuotu kultūros tendencijų.
Aktoriai per serialo premjerą.
Puiki serialo atmosfera.
Kadras iš serialo "Keisti dalykai".
Repeticijos.
Pritrenkiančio grožio aktorė Winona Ryder.
Reikia kelti nykščius į
viršų ir dėl vaikų vaidybos. Ji išties gera ir vaikai puikiai dirba su kamera. Žinoma,
šio serialo didžiausia žvaigždė visgi yra Winona Ryder, kuri atliko ypač
emocionalų ir dramatišką vaidmenį – paklaikusios motinos vaidmenį. Žymi aktorė
prisipažino, kad tai pirmas kartas, kai jai teko filmuotis ne kine, o seriale,
ir tvirtino, kad ne daug kas skiriasi nuo darbo kine, ją kur kas labiau jaudino
neišbandytas dramatiškas amplua. Nedrįsčiau teigti, kad jos veikėja verta būti
nominuota įvairiems televiziniams apdovanojimams, tačiau prigesusi karjeros
žvaigždė gali visai pagrįstai vėl sužibti, o tai manęs nė kiek nenustebintų.
Taigi, seriale, žinoma,
yra erzinančių siužetinių vingių, kaip antai kai kurie paauglių meilės ir draugysčių
trikampiai, kurie sąmoningai lyg ir yra reikalingi, tačiau žiūrovui, kuris tik
žiūri ir nemąsto, tai tarsi papildomas dirgiklis, kuris atitraukia nuo
pagrindinio veiksmo – per realybės matmenis šokinėjančio padaro. Nemažai ką
papildo ir garso takelis. Intro pradžios muzikėlė išties puiki, netgi šiek tiek
asocijuojasi su „X failai“, bet ir pats serialas prisodrintas devinto
dešimtmečio garsų, kurie dar labiau sustiprina įspūdį, kad kūrinys išties nori
mus nunešti į to meto epochą.
Galėtumėt paklausti,
kodėl verta žiūrėti šį serialą? Ir aš Jums galėčiau atsakyti, kad vien dėl
devinto dešimtmečio rekonstrukcijos, bet tai būtų nepilnas atsakymas, nes ir
pati istorija teikia kažkokio keisto intelektualinio pasitenkinimo, kai atpažįsti
vieną ar kitą pasakojimo elementą ir gali susieti su jau matytais senaisiais
filmais, dėl kurių vaikystėje negalėdavome ramiai užmigti. Ir, žinoma,
aktoriai, puikioji Winona Ryder. Nenustebkite, kad po pirmosios serijos
suabejosite, ar verta žiūrėti toliau, nes serialas tausoja pirmojoje serijoje
intrigos, tačiau mane sužavėjo atmosfera, kad po antros serijos net
nebeabejojau, kad žiūriu ne šiaip sau serialą, o gerą serialą.
