Filmas: "Lukas" / "Luca"

 

Sveiki,

Kartais išties pasiilgstu vakarietiškų animacinių filmų, skirtų visai šeimai. Štai vienas iš tokių yra „Lukas“ (angl. Luca) (2021), kuris pasakoja apie paslaptingus adromorfinius jūros dugno gyventojus. Kaip dažnai būna, visokie monstrai, iš pirmo žvilgsnio laikomi pabaisomis, padarai gyvena labai paprastą šeiminį žmogišką gyvenimą. Berniukas vardu Lukas išlipa į sausumą ir pamato, kad gali keisti pavidalą, galiausiai susigundęs žmogiškuoju gyvenimų ir supykęs ant tėvų jis pabėga iš namų ir su draugu nukeliauja į miestelį, kuriame konkuruoja su vietos jaunais berniūkščiais dviračių lenktynėse...

Kad ir kaip bežiūrėtume į šį filmą, jis atitinka visus įmanomus tokio tipažo šeiminius animacinių filmų šablonus. Pagrindinis veikėjas, kuris negali pritapti prie pasaulio vis vien savo užsispyrimu sugeba pasauliui ir sau įrodyti, kad yra šio to vertas. Filmas iš esmės „laikosi“ ant kelių idėjinių ašių. Pirmoji – pademonstruoti ir pamokyti jaunąjį žiūrovą tolerancijos kitokiems, o kita – kad ir kas nutiktų, šeima yra svarbiausia visuomenės ląstelė, kurioje visada sulauksi palaikymo, o draugystės jėga visada nugali. Žodžiu, homofobų ir nacionalistų tautininkų vadinamieji „supuvę Vakarai“ vėl sukūrė animacinį filmą apie tradicines šeimos vertybes. Kaip taip įmanoma? Žinoma, aš leidžiu sau juokauti...

Man, jau mačiusiam ne vieną tvaresnį ir įdomesnį filmą, šis, atrodo, nelabai kuo išsiskiria nuo, tarkim, „Oskaru“ įvertintu apie panašius dalykus tik daug tamsesnėmis spalvomis perteiktą „Vandens forma“ – idėjinė ašis ganėtinai panaši. Visgi kiek nuvilia skubota ir neapgalvota filmo pabaiga: vaikai nusileidžia dviračiais, kaimiečiai pamatę monstrus beregint tampa labai malonūs svetimos padermės būtybėms ir visi nueina „baliavoti“. Būtų gražu, jeigu čia nebūtų didelis melas, tačiau galbūt tokios happy end užbaigtuvės yra būtinos tokiam žanrui, man sunku pasakyti, tačiau nuotaiką praskaidrina itališkos kultūros „suplaktuvės“ su amerikietiškais juokeliais, o draugų trijulė, kaip ir reikia tikėtis, nušluosto nosis pasipūtėliams italų vaikams, kurie sukčiavo nuo pat pradžios. Filmas absoliučiai subalansuotas vaikų auklėjimui.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saldymedžio pica" / "Licorice Pizza"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Thomas Anderson yra tikras kino elito režisierius, o jo darbai – kokybės garantas. Kaskart vis eksperimentuodamas su aktoriais ir žanrais jis pateikia tokių perliukų, kad nežinai, ko galima tikėtis. Paskutinis mano matytas jo filmas „Nematomas siūlas“ buvo puikus dėl išskirtinės atmosferos ir aktorių dueto. Tikriausiai patys mėgstamiausi jo kada nors skurti filmai būtų „Bus kraujo“ bei „Magnolija“. Naujausiame savo kino filme „Saldymedžio pica“ (angl. Licorice Pizza) (2021) režisierius susitelkęs į 1973-uosius San Franciske, kuriame gyvena du jaunuoliai, ką tik pabaigę mokyklą ir bandantys atsistoti ant kojų. Ji – iš žydų šeimos kilusi Alana, o jis aktoriumi save laikantis Garis. Abu jie imasi pardavinėti vandens lovas, tačiau nuolat keičia savo veiklas tai išsiskirdami, tai vėl susieidami...

Filmas perteikia ryškias aštunto dešimtmečio spalvas, daug dėmesio skiriama įvairioms detalėms, to laikmečio amerikietiškai kultūrai. Ne tik vizualiai, bet tai perteikiama ir dialogais, todėl man, nelabai išmanančiam amerikietišką istorinę kultūrą, ne viskas buvo suprantama, tačiau tai netrukdo šį filmą patirti. Visų pirma, režisierius dirba su neholivudinio tipažo aktoriais, pagrindinė pora yra netobula. Garis – spuoguotas jaunuolis, o Alana – žydiškos nosies mergina. Iš tikrųjų tas aktorių nenudailinimas tampa šio filmo cinkeliu, netgi, sakyčiau, daug įdomiau į juos žiūrėti ir tai, kas iš pradžių gali atrodyti dėl mūsų kultūros standartų nepatrauklu, tampa patrauklu. Manau, kad Garis ir Alana puiki pora, nors Alana nepripažįsta, kad jai patinka Garis ir nenori jokių rimtesnių santykių su juo, nes mano, kad jis pernelyg keistas ir galbūt netgi dėl to per prastas, todėl ji bando užmegzti santykius su kur kas patrauklesniais ir „normaliais“, bet tiesa tokia, kad normalumas neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas apie tai, kaip pamažu galima įsimylėti netobulą žmogų ir pamėgti netgi jo trūkumus, paverčiant juos privalumais.

Filmas šiek tiek primena spalvingą miuziklą, nors aktoriai nedainuoja, bet besikeičiantis garso takelis ir operatoriaus darbas primena filmo scenų pateiktį kaip miuziklą (čia šiek tiek prisiminiau garsųjį „Kalifornijos svajos“). Scenarijuje tikriausiai įspūdingą sceną laikyčiau Alanos nuo kalno išvairuotu atbuline sunkvežimį! Visgi visas filmas iš serijos „myliu-noriu-negaliu“, bet žavu dėl pasirinktų netipiškų veikėjų išryškintų charakterių bruožų, kurie bendroje populiariojo kino industrijoje formuoja netobulų žmonių netobulus santykius. Manau, toks filmas daugeliui patiks ir dėl saikingo humoro, specifiškos atmosferos, o aktoriai dar ilgam išliks atmintyje kaip ryškių ir įdomių vaidmenų atlikėjai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Superišmanieji" / "The Mitchells vs the Machines"

Sveiki,

Seniai nemačiau visai šeimai skirto kokio nors linksmo animacinio filmo, todėl nusprendžiau pažiūrėti „Superišmanieji“ (angl. The Mitchells vs the Machines) (2021). Pastarasis filmas kuo puikiausiai įvertintas kino kritikų ir pačių žiūrovų. Istorija pasakoja apie eilinę amerikiečių šeimą, kuri turi bendravimo problemų dėl išmaniųjų įrenginių. Kai pandemija mus dar labiau „pririšo“ prie interneto ir prietaisų, tikriausiai net neabejojame, kad kur kas paprasčiau brūkštelėti chatu svarbią informaciją, o ne planuoti gyvą pokalbį. Filmas apie tai, kaip trūksta paprasto emocinio bendravimo ir šeiminio bendradarbiavimo.

Mičelų šeimyna gyvena netolimoje ateityje, kai vietoj išmaniųjų pateikiami išmanieji robotai. Galiausiai patys robotai netrukus sukyla prieš žmones (šita idėja jau sena klišė!) ir žmonėms tenka įrodinėti, kad turėdami žmogiškųjų faktorių yra vertesni egzistuoti ir pranašesni už dirbtinio intelekto robotus. Žinoma, filmas šmaikštus, šeimyna, kuri iš pažiūros apklijuota pačiomis prasčiausiomis santykių etiketėmis, tampa visos planetos gelbėtojais ir iš dalies primena kaukėtuosius „Nerealiuosius“.

Filmas, kaip jau supratote, prisodrintas išmaniųjų technologijų. Čia bandoma lyg ir projektuoti tą jau seniai girdimą gaidelę iš pedagogų, kad vaikams trūksta gyvo kontakto ir ryšio, supratimo, tikrų pojūčių. Net neabejoju, kad filmas taps tikru hitu, nes jo probleminis laukas šiuolaikiškas, atspindintis iš dalies tikrovę, bet išlaiko tą tradicinę pagrindinės minties sugestiją, kad joks prietaisas neatstos tikro bendravimo ir gyvai patirtų nuotykių. Iš tikrųjų filmas vykęs, subalansuotas po pandeminiam žiūrovui, kuris jaučia vis didesnę atskirtį ne tik nuo šeimos, bet ir tikrovės. Daug linksmų nuotykių, veiksmo, o ir klišinių momentų, kaip žinia, irgi neišvengta, bet visumoje tai pramoginis filmas su aiškia ir primityvia mintimi, kurią žiūrint vis dar galima pasikartoti kaip daugybos lentelę.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Megės planas" / "Maggie's Plan"

Sveiki,

Daug tikėjausi iš „rimtosios“ komedijos „Megės planas“ (angl. Maggie‘s Plan) (2015), kurioje pasirodė aktorė Greta Gerwig, paskutiniu metu labai išgarsėjusi kaip režisierė, nusikasusi iki „Oskaro“ su filmu „Lady Bird“ (Boružėlė). Filme pasirodo ir pirmo ryškumo aktoriai, jau seniai kino pasaulyje turintys savo vardą – Julianne Moore ir Ethan Hawke. Ko galima tikėtis iš filmo, kuris pristatomas kaip rimta komedija su šitokiomis pavardėmis? Žinoma, tik pačios geriausios komedijos.

Bet... Filmas apie Megę, kuri nori susilaukti vaiko be lytinio akto, nes myli vaikus, pasirodė tiesiog nuobodus. Žiūri, atrodo, supranti ir scenarijų, ir dialogus ir net priimi tai kaip liūdną humorą, kur gyvenimas su prošvaistėmis padovanoja ir juodų, ir šviesių dienų. Bet nu kas per velnias – žiūri į laikrodį ir lauki, kad kuo greičiau viskas pasibaigtų! Visgi filmas neįtraukiantis, nors kino kritikai negailėjo pagyrų scenarijui ir aktoriams, tačiau filmas lėkštokas, scenarijus jau vienokiu ar kitokiu rakursu matytas. Iš esmės Greta Gerwig yra puiki aktorė – juslinga, šilta, natūraliai neperspaudžianti Megės vaidmens, tarsi savaime greitai viską perprantanti. Kalbėti apie likusių veteranų vaidybą pagirtinai neskubu, nes akivaizdu, kad šie vaidmenys tėra tik tarpinė stotelė tarp kur kas geresnių ir vertesnių vaidmenų.

Iš esmės filmas nėra prastas, bet kažko gero ir rekomenduotino apie jį taip pat negaliu pasakyti. Taip, filmas su gerais aktoriais, bet paskutiniu metu net aš nebesivaikau aktorių iš filmo į filmą, nes pernelyg po to nusiviliu. Tiesiog „Megės planas“ man pasirodė pernelyg nuobodus.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Piktieji paukščiai. Filmas" / "Angry Birds"

Sveiki,

Po suomių išleisto itin sėkmingo žaidimo „Piktieji paukščiai“ buvo galima tikėtis, kad piešti personažai anksčiau ar vėliau „ateis“ ir į didžiuosius kino ekranus. Debiutinis filmas „Piktieji paukščiai. Filmas“ (angl. „Angry Birds“) (2016) beregint tapo laukiamu filmu ir, kaip jau galime numanyti, toli gražu ne paskutiniu didžioje ekrano reginiu. 

Ar filmas šmaukštus ir juokingas? Taip. Ar jį smagu žiūrėti? Taip. Ar tinka visai šeimai? Taip. Tačiau neapsirikite, „Piktieji paukščiai“ gali pasiūlyti visus puikius amerikietiško animacinio filmo elementus, tačiau visgi žvelgiant į siužeto liniją, galima pasigesti įdomesnių siužetinių vingių ir įdomesnės istorijos. 

Kas vyksta šiame filme? Iš esmės paukščiai ramiai gyvena savo saloje, panašioje į mūsų politinėje santvarkoje, tačiau į salą atkeliauja kiaulės ir įvyksta apiplėšimas. Vienareikšmiškai aiškus ir šiek tiek skurdus siužetas, kurį galima nusakyti kaip kažkur jau matytą, regėtą, nugvelbtą. Nesakau, kad filmas kažką kopijavo – tikrai ne, tačiau siužetiškai filmas laikosi ant vieno pagrindinio įvykio, kaip ir, beje, daugelis animacinių filmų. Filmas iš esmės patiko tiek, kiek jame buvo juokingų epizodų, o jų gana nemažai, todėl galima visai neblogai pažiūrėti šį filmą su draugaus, bet vėlgi – kažin ko didingo animacijos rinkoje tikrai nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gataka" / "Gattaca"

Sveiki visi,

Mokslinių fantastikos kino gerbėjai turėtų suklusti, jeigu nematė filmo „Gataka“ (Gattaca) (1997). Paskutiniuoju metu pabaigiau sužiūrėti beveik visus režisieriaus Andrew Niccol darbus (Sielonešė; Įkalinti laike; Simona) ir galiu dabar tikriausiai pasakyti, kad „Gataka“, kurią teko matyti dar ir vaikystėje, yra tikriausiai techniškai stipriausias šio režisieriaus ir kartu scenaristo darbas. Puikus scenarijus! Manau, kad tai vienas iš fantastikos perliukų, kuris labai patiks kino gurmanams, kurie neranda fantastikoje pasimėgavimo. Na, o šis, su aiškiomis kriminalinėmis gairėmis filmas turėtų įtikti net išrankiems kino mėgėjams.

Filmas, ne taip, kaip kiti šio režisieriaus darbai, dvelkia kažkokiu nepaaiškinamu rafinuotumu. Čia esti įtampa, bet nėra skubėjimo, lyg viskas vyktų ant slidaus ledo. Dėka stipraus scenarijaus, režisieriui pavyko prisikviesti tris talentingus aktorius – Ethan Hawke, Uma Thurman bei Jude Low, kurie sukūrė įtaigius, griežto sukirpimo charakterius. Jude Low suvaidino ypatingai puikų charakterį – neįgalus ir viskuo nusivylęs invalidas, Umos Thurman gal buvo kiek mažai, bet jos buvimas buvo švytintis, o Ethan Hawke, kuriam buvo patikėtas sudėtingas persipynimo ir persimainymo vaidmuo, susidorojo kuo puikiausiai. Puikus aktorių trio puikiame filme su puikiu scenarijumi – argi bereikia daugiau norėti iš gero filmo? Žinoma, garso takelis, į kuriuos taip mažai kreipiu dėmesio, šįkart įstrigo ir nepaliko abejingo.

Nors man labai patiko „Sielonešė“ ir įvertinau ją labai aukštai, tačiau „Gataka“ yra stipresnis daugelyje lygmenų. Reiktų pabrėžti išskirtinį stilių, kuris yra tvarkingas, truputį nenuspėjamas siužetas, tačiau su gražia mintimi, jog galima pakeisti savo likimą, nesvarbu, kas įrašyta tavo genofonde. Viena gražiausių finalinių minčių – „Sakoma, kad kiekvienas mūsų kūno atomas kažkada buvo žvaigždžių dalis, todėl palikdamas Žemę, galbūt iš tikrųjų tik grįžtu namo.“

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sunokusios pamergės" / "Bridesmaids"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Sunokusios pamergės“ (Bridesmaids) (2011 m.). Vėl norėjosi juoko, sakau, pažiūrėsiu kokį nors lėkštą ir paprastą filmą, pakels nuotaiką ir t.t. „Sunokusios pamergės“, manding, apie suviduriavusias merginas, kurios iš vestuvių padaro tikrą juoko užtaisą, bet nieko panašaus. Filmas turi ir romantinių užmojų – niekaip vyro negalinti susirasti moteris atstumia „fainą“ policininką ir vėliau jam bėga kepti pyrago, kad galėtų atsiprašyti...

Šiaip esama ir tikrai juokingų vietų. Storuliukė lesbietė su devyniais šuniukais buvo mano mėgstamiausias personažas, nors ir pagrindinė aktorė Kristen Wiig parodė savo charizmatišką grakštumą ir neblogai suvaidino, taip suvaidino, o ne imitavo komiškos nevykėlės moters personažą. Filmas ir nuotaikingas, ir kažkuo truputį lyg ir slegiantis, prieš žiūrėdamas kažkaip tikėjausi tikros juoko bombos, bet filmas kur kas realesnis, negu gali atrodyti iš pradžių. Aišku, yra tradicinių nuvalkiotų vietų, matytos manipuliacinės vietos, bet, sakyčiau, visai nebloga romantinė komedija, kurioje viskas kažkaip organiškai sulimpa ir pamatuota.

Moteris apsėsta depresija ir iš jos padaroma linksmybė, čia jums ne „Prozako karta“, bet žiūrėti tikrai galima. Rekomenduoju komedijų ir romantinių filmų mėgėjams.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela