Sveiki,
Maroko režisierė Maryam Touzani yra itin savita režisierė,
kuriai, sakyčiau, svarbu filmo pasakojime išlaikyti viltį ir šviesą. Šią vasarą
matytas jos filmas „Adomas“ (2019) apie nėščiosios musulmonės istoriją, kuri
įsiminė kaip vilties teikiantis pasakojimas, nors ir vaizduojamos sudėtingos
pasirinkimo perspektyvos griežtoje visuomenėje. Dar griežčiau tikriausiai
vertinamas Maroke LGBTQ pasaulis, apie kurį iš dalies pasakoja savo naujausioje
dramoje „Žydrasis kaftanas“ (angl. The Blue Caftan)
(2022). Kaftanas – tai toks tradicinis afrikietiškas-islamiškas rūbas, kuris
turi nepaprastą švelnumą ir yra siuvinėjamas aukso siūlais. Šiandien kaftanus
siuva mašinos, tad režisierė skyrė dėmesio ir savo krašto papročiams,
vaizduodama jau labai retą dalyką – rankų darbo meistrą Halimą, kuris su žmona
turi verslą.
Halimo žmona pamažu miršta nuo vėžio, todėl
papildomiems darbams atlikti jie įdarbino pameistrį, su kuriuo Halimas netrukus
labai suartėja. Apie Halimo potraukį žmona žino, jis po darbų eina į viešąsias
pirtis ir ten susiranda vienadienių nuotykių. Bet visgi... režisierė su
nepaprastu jautrumu papasakoja šią istoriją, išvengdama brutalumo. Visas filmas
slysta kaip šilkinis kaftano audinys ir probleminiuose santykiuose išryškėja
paprastos filosofinės tiesos: jeigu iš tikrųjų myli, leisk kitam būti
laimingam.
Marokas konservatyvi šalis, todėl vyrų meilė čionai,
priešingai nei daug kur Europoje, yra itin delikatus ir slaptas reikalas, kuris
turi būti slepiamas kaip gėdingas faktas. Režisierė šia istorija tarsi išvengia
tos gėdos, traumų ryškinimo, visuomenės susiskaldymo ir to, ką galėtume
pavadinti „rėksminga“. Sudurstydama modernumą, seksualumo problemas per
tradicijas, ji randa formą byloti apie kur kas daugiau, nei seksualumą, bet
veikiau apie orumą, pagarbą savo ir kito jausmams. Aišku, filmo finalas, kuris
labai tikėtinas buvo vien filmo pradžioje, man pasirodė labai jau
melodramatiškai ištęstas ir dirbtinokas – Halimas laidoja savo žmoną su tuo
pačiu kaftanu, kurį visą laiką siuvo kartu su savo naujuoju pameistriu. Visgi
veikėjai, nepaisant visko, yra nepaprastai švelnūs ir pozityvūs, netgi žmona,
kuri slėpė rožinį audinį, taip pat galų gale atsiprašo kaip kokioje pasakoje iš
Paulo Coelho knygos. Pagrindinį vaidmenį sukūrė jau režisierės pamėgta aktorė Lubna
Azabal, kurią galėjote matyti „Adome“, ji taip pat žinoma iš populiaraus filmo „Moteris,
kuri dainuoja“ (2010). Smagu ją ir vėl pamatyti.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą