Filmas: "Nesava" / "Unsane"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai režisierių Steven Soderbergh žino kaip „Oušeno vienuoliktuko“, o dabar ir „Aštuntuko“ režisierių. Tas, kas domisi kinu, šį režisierių tikriausiai pažįsta ir iš kitų jo puikių darbų, kaip antai „Narkotikų kelias“ ir t. t. Vienas naujausių jo siaubo trilerių yra „Nesava“ (angl. Unsane) (2018), kuris pasakoja apie į beprotnamį patekusią jauną merginą, kuri įsivaizduoja (žino?), kad ją persekioja kadaise terorizavęs vyrukas.

Tiesą sakant, pirmas dalykas, kas krenta iškart – tai režisūra, kurio braižas primena šiek tiek pigius siaubo filmus, kada paklaikę personažai, persekiojami vaiduoklių, paskui save tamposi vaizdo kameras. Tokia realistiškai judinanti grafika, bet nepasakyčiau, kad tas perdėtas natūralumas ką nors šiam filmui davė, netgi priešingai – atrodė viskas dirbtinai netikra, nes asociacijos su pigiais filmais ir triukais taip ir neapleido didžiąją filmo dalį.

Žiūrėdamas apie absurdiškus šios merginos vargus, galvojau, ar čia toji sukrečianti istorija apie sistemos supančiotą bejėgį žmogų, kuris išnaudojamas kaip pieninė karvė? Ar čia labiau siaubo filmas apie maniaką? O gal du viename? Neapleido ir jausmas, kad filmas tiesiog išnaudojęs rezervą – viskas jau kine vienaip ar kitaip papasakota, todėl trūksta originalumo tiek vizijoje, tiek scenarijuje. Ar bereikia kruti dar vieną panašų filmą  S. Soderberghui? Štai dėl ko abejojau.

Žinoma, yra dėl ko išgyventi, jaudintis dėl merginos ir net piktintis ligoninės bukumu ir brutalumu, veikiant prieš žmogaus valią. Čia netgi absurdiškiau nei „Mergina su trūkumais“ ar „Skrydis virš gegutės lizdo“, kur žaidimo taisyklės buvo teisėtos, nes veikėjai iš tikrųjų turėjo sutrikimų, o čia žiūrovui yra dėl ko piktintis, bet tai tikrai nėra novatoriška, priešingai – visos kortos išmestos, finalas eilinio trilerio ir ŽIAURIAI nuspėjamas, nors filmo „viduriukas“ ir intrigavo savo sadistinėmis ir beviltiškomis situacijomis, kurias patyrė pagrindinė veikėja.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad filmas nors ir S. Soderbergho, tačiau jis absoliučiai vidutiniškas ir nieko čia mąslaus ar įmantraus, kaip teigė daugelis komentatorių, aš neįžvelgiau.

P. S. Pagrindinė aktorė - Claire Foy iš puikiai vertinamo serialo "Karūna".

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dangus aukštai" / "Higher Ground"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Dangus aukštai“ (angl. Higher Ground) (2011), kuri režisavo Vera Farmiga ir pati atliko pagrindinį vaidmenį. Filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, todėl nutariau pasižiūrėti, juolab kad man patinka Veros Farmigos pasirodymai kine, o ir jos jaunesnioji sesutė, „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždutė Taissa Farmiga taip pat suvaidina rolę šiame filme ir iš esmės pradeda kaip aktorės karjerą.

„Dangus aukštai“ – tai debiutinis Veros Farmigos filmas ir drįstu pasakyti, kad tikrai rimtas ir brandus darbas. Slidūs religiniai tematiniai niuansai gana rizikingi, nes katalikai ir bet kurios kitos religijos atstovai nemėgsta būti kritikuojami. O šičia yra tiek daug religinio davatkiškumo, o ir vietomis tikro fanatizmo, bet tai papasakota taip subtiliai ir gražiai, kad belieka tik paploti tiek scenarijaus autoriams, tiek aktoriams, tiek pačiai režisierei. Tikėjimo tikrumo ir dievo priartėjimo trokštanti pagrindinė herojė tarp tų „nušvitusių“ krikščionių atrodė kur kas tyresnė ir tikresnė, nei viena tiesa besiramstantys tikintieji. 

Pirmoji filmo pusė gana nebloga, kol kas neaiški nei tema, nei problema, bet pamažu ima ryškėti tikėjimo problema. Tos doktrinos, Jėzaus pasekėjų sutirštinta pasaulėvoka taip intensyvėja, kad kartais nuo to pasidaro negera. Žiūrovas „normalus“ ima klausti, kaip šitaip galima gyventi, šitaip ištisai nuo ryto iki vakaro, įrėmintiems religinių tiesų, kuri iškreipia krikščioniškas dorybes ir paverčia žmones aklais, savo nuodėmių – puikybės, pavydo ir t.t. nebematančiomis būtybėmis. Subtilūs susipriešinimai, Veros Farmigos žavi, aišku, ir vaidyba, bet labiausiai jos personažo charakteristika – tokia tyra, nuoširdi, paprasta, pasiruošusi atiduoti ir mylėti, nepaisant visko, o „priartėję prie dievo“ priešingai – regią vien tik šėtono pusę ir kitų nuodėmes.

Filmas patiko labiau nei tikėjausi dėl savo temos ir, manau, tie, kurie ištikti tikėjimo problemos ir ieško visokiose religijose tikrosios tiesos ir tik vienos, nenuginčijamos disciplinos, manau, turėtų pasižiūrėti šį filmą. Subtiliai, o ne brutaliai, papasakota apie dvasios alkį, išpildant krikščioniškąsias dorybes per pasaulietinį santykį. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jei pasilikčiau" / "If I Stay"

Sveiki,

Taip jau nutiko, kad žiūriu komercinį kiną vieną po kito ir nežinau kodėl, tiesiog kažkoks kvailas įprotis ir pykstu ant savęs. Šįkart pažiūrėjau filmą „Jei pasilikčiau“ (angl. If I Stay) (2014), kuris lyg žadėjo neregėtą aktorės Chloe Grace Moretz proveržį, tačiau, manding, aktorė išliko vidutiniška ir neretai nenatūraliai perspaudžianti vaidybą į kažkokį teatrinio pobūdžio žiaugčiojimą.

Šiaip filmas irgi, sakyčiau, nieko gero. Aišku, siužetas gana vidutinis, stengtasi sujaudinti ir suvirpinti žiūrovą, visaip emociškai jį paveikti, nepamirštant romantinių gražių detalių, pažaisti su mirties ir pasąmonės būsenomis. Paskutinį sykį tokio pobūdžio filmą mačiau berods „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, tačiau anas buvo žymiai geresnis ir įdomesnis, o ir pagrindinė aktorė labiau susitvarkė su vaidmeniu. O štai „Jei pasilikčiau“ tampa nubodus, neoriginalus ir preciziškas. Jau vien merginos tėvų vaizdavimas – rokeriai muzikantai, perdėm, pavaizduoti pernelyg geručiai, šabloniški, neįtikinantys, liberalistai tėveliai, kurie žiūri pro užuolaidos skverną, kada jų pernelyg rimta dukrelė pasibučiuos su vaikinu. Šlykščiai saldžiai nuobodu. Muzikiniai intarpai nesujaudino, filmas pernelyg nutolęs nuo realybės ir ne visai dėl po ligoninę besiblaškančios merginos dvasios vaizdavimo, bet priešingai – dėl realaus šeimos modelio vaizdavimo, santykių problematiškumo, viskas pakylėta iki perdėtos idilės, kad darosi prėska, lyg viskas kvepėtų rožių vandeniu.

Filmas išėjo vidutiniškas, kuris tik pamalonina vidutinišką auditoriją, leidžia merginoms padejuoti, pavaitoti – ak, koks nuostabus gyvenimas. Kaip tokius niekam tikusius filmus kaip „Įsimintinas kelias“ ar kitus perdėm „pasiaukojimą“ vaizduojančius pasakojimus, atgyventus ir neskanius, derėtų kuo mažiau žiūrėti, nes nuo jų pasidaro nebeskanus kinas apskritai. Bet net neabejoju, kad daugeliui šis filmas bus nuostabus atradimas. Man jis nepatiko, neįtikino, nesudomino, žiūrint į kritikų atsiliepimus, jų taip pat, bet kaip ir kiekvieną vidutinišką filmą, vis dar galima žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela