Filmas: "Marija Kalas" / "Maria"

Sveiki,

 

Mus gyvenime tikrai lydi tam tikri sutapimai. Šiemet teko keliauti į Italiją ir būtent į Sirmionės miestą, kuriame gyveno legendinė operos solistė Marijos Kalas su vyru nuo 1952 metų ir čionai praleido septynerius metus dažniausiai ilsėdamasi nuo šlovės ir viešumos, nes tuo metu ji išgyveno didžiulį karjeros pakilimą. Visiškai nesitikėjau išvysti jos namo, bet būtent kelionės metu, prieš atvykstant į Sirmionę, pažiūrėjau biografinį filmą „Marija Kalas“ (angl. Maria) (2024), todėl vaizdiniai ir istorija buvo labai glaudžiai mano galvoje susipynę. Taigi atsitiktiniai „namų darbai“ leido kiek kitaip įvertinti „Callas vila“ kraštą.

 

Grįžtant prie paties filmo „Marija Kalas“ (nors asmeniškai būčiau palikęs „Maria Callas“ rašybos variantą), reikia paminėti, kad jį režisavo ne kas kitas, o iš Čilės kilęs mano mėgstamas režisierius Pablo Larraín, turintis didžiulę patirtį kurti biografines dramas. Tereikia jo kraityje paminėti filmą apie princesę Dianą „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016). Režisierius pasižymi nebijojimu eksperimentuoti, nutolti šiek tiek nuo Holivudui įprasto parodomojo reprezentacinio kino varianto, kada filmas dvelkia užsakymu ir asmenybės pristatymu plačiajai auditorijai. Šįkart Larrain vėl kuria filmą nevisai atitinkantį standartą, nors ir ne tokį eksperimentinį ir psichologizuotą kaip „Spencer“.

 

Esu matęs biografinį dokumentinį filmą „Kino pavasaryje“ apie Mariją Kalas ir jis anuomet sukrėtė. Vaidybinis filmas, deja, jau nebe taip paveikė. Autoriui svarbu yra nusistatyti pasakojimo toną ir perspektyvą, o tai veikia viso filmo emocinį gylį. Marija Kalas vaizduojama iš paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, ji slampinėja po Paryžių, aikštingai elgiasi su artimaisiais namų pagalbininkais, tačiau jos protas paniręs dėl psichotropinių vaistų į iliuzijas. Iš tikrųjų režisierius kuria dviprasmišką divos portretą, labai tragišką. Kaip žinia, soprano legenda mirė vos 53 metų, nebegalėdama dainuoti dėl to, kad mirė jos ilgametis meilužis Oassis, vedęs ne ją, o našlę Žakliną Kenedi. Pasidariusi abortą ir praradusi dėl emocinio išsekimo ir vaistų vartojimo balsą ir sveikatą, Marija yra pasmerkta vaikytis praeities šmėklas, nuolat išgyventi išblėsusios šlovės spindulius, graudulingai klausytis savo senų įrašų ir verkti dėl mylimojo mirties ir visuomenės pasmerkimo.

 

Iš esmės filmas depresyvus, užtvindytas haliucinacinio pamišimo, nes Marija Kalas dar rašo savo mintyse ir įsivaizduojamuose vaizdiniuose bei vizijose nuo psichotropinių vaistų savo gyvenimo autobiografiją. Patogus struktūrinis pasakojimo taškas pasakoti apie Kalas visą gyvenimą. Buvo asmeniškai ir man nežinomų detalių, pvz., iš Antrojo pasaulinio karo laikų, kai apkūnioji Kallas su sese dainavo ir šoko vokiečių kareiviams, o isteriškoji motina galimai (?) dukras pardavinėjo kaip prostitutes, nors internete neaptikau šių faktų.

 

Filmas iš tikrųjų, sakyčiau, pavykęs, labai teatralizuotas ir estetiškas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Angelina Jolie, kuriai, sakyčiau, taip tinka emociniai draminiai vaidmenys, kad galėtų išvis nebevaidinti jokiuose trileriuose. Manau, Jolie šis vaidmuo ypatingas ir reikšmingas karjeroje kaip ir 2008 metais pasirodymas filme „Laumės vaikas“. Filmą galima žiūrėti net nemėgstant operos ar Kalas, vien dėl estetiškai dramatiško A. Jolie būvimo kadre. Visgi esu jau vieną filmą apie Mariją Kalas matęs – Franco Zeffirelli „Callas amžinai“ (2002), kuriame solistę įkūnijo prancūzų aktorė Fanny Ardant. Aname filme taip pat pasirinktas tragiškas Kalas laikotarpis, kai ji stengėsi grįžti į operą, tačiau nebepajėgė, tačiau Larrain versija tragiškesnė, lyriškesnė, atmosfera labiau pagauli, nors, sakyčiau, šįkart Larrain nepavyko išvengti reprezentacinio kino visuomenėje dvelksmo. Taigi vaiduokliškas ir psichodelinis pasiklydusios sieloje ir prote Marijos Kalas pasakojimo variantas šiame filme vaizduoja ne tik nelaimingos meilės istoriją, bet ir žudančią nusikarūnavimo ir nulipomo nuo divos pjedestalo kainą, kai asmenybės savastį sudarantys elementai dekonstruojami kaip vėžys.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Helovinas" / "Halloween"

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet vienas iš laukiamiausių komercinių siaubo trilerių, žinoma, buvo filmas „Helovinas“ (angl. Halloween) (2018), kuris iš esmės pratęsi prasidėjusią seriją nuo 1978 metų istoriją apie kaukėtą skerdiką Maiklą. Istorijos tęsinys po keturiasdešimties metų nuo paskutiniųjų įvykių, kai pagrindinė veikėja Laurie, išlikusi po jo antpuolio, jau yra tapusi ir močiute, todėl jos pagrindinis tikslas – apsaugoti šeimą nuo užpuoliko, kuris vieną dieną iš tikrųjų grįžta...

Siaubo trileris, ką gi, prisipažinsiu, kad taip ir neteko matyti pačios geriausios pirmosios siaubo dalies, tačiau užtenka susidaryti įspūdį, kad klasikinėje žanro dėžėje palikusi istorija ne kažin ką naujo gali pasiūlyti ir šiemet... Iš esmės principas liko tas pats: staiga sugrįžęs žudikas per Helovino šventę, slenka iš namo į namo ir skerdžia žmones. Žodžiu, tikras blogis. Bet atsiprašau, filmo scenarijus išplėtotas, mano akimis, pernelyg tiesmukai ir neįdomiai, kad daugiau ar mažiau viskas nuspėjama. Aišku, kūrėjai liko ištikimi klasikiniam variantui, tačiau nieko naujo nesužinome, tik dar vienos skerdynės, tik dar vienas paklykavimas naktyje ir... Tiesą sakant, vietomis apimdavo tiesiog klaikus nuobodumas, ypač filmui slenkant prie pabaigos, kai Jamie Lee Curtis – Dievas mato, puiki aktorė, bet šiame filme absoliučiai neišnaudota, – kaip terminatorė tranko siaubūną, tačiau niekaip nužudyti negali...

Pasigedau ir įtikinamesnės siaubo atmosferos, nes vietomis nesupratau, ar vėlei žiūriu „Žinau, ką veikei aną vasarą“ ar to paties filmo parodiją „Pats baisiausias filmas“, nes pernelyg tų klasikinių paauglių pasilakstymų tamsioje pievelėje sutapimų. Ar nusivyliau? Nemanau, nes panašaus efekto ir tikėjausi. Fimas su neoriginaliu, neįdomiu ir nuspėjamu siužetu skirtas masėms.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žiemos miegas" / "Kış Uykusu" / "Winter Sleep"

Sveiki, skaitytojai,

Kai pirmą kartą prieš penketą metų pamačiau turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylan filmą „Trys beždžionės“, pagalvojau: taip, šis režisierius tikrai turi ką papasakoti, o turėdamas, dar ir moka tai labai gerai daryti. Kiekvienas jo darbas Kanų kino festivalyje vis ką nors pelnydavo, tačiau iki „Auksinės palmės šakelės“ kažko trūkdavo arba atsirasdavo kitų darbų, bet viską pakeitė jo beveik pusketvirtos valandos drama „Žiemos miegas“ (turk. Kis Uykusu) (2014), rodytas lietuvos žiūrovams Kauno kino festivalyje.

Tiesą sakant, šiek tiek išsigandau, kad prie filmo reikės praleisti tiek daug laiko, paskutiniu metu namie žiūrėti ilgesnį nei dvi valandas filmą darosi vis sunkiau, tačiau pasakiau, kad jei jau „Palmės šakelė...“, tai bus verta. Ir iš tikrųjų buvo verta. Filmas įtraukia nuo pat pirmųjų kadrų, kai kas jį apibūdino „kaip mėnulyje“, o iš tikrųjų jis nufilmuotas unikalioje Turkijos vietovėje, kur namai integruoti į natūralias olas. Vasarą vėsina, o žiemą stingdo uolų šaltis, tačiau veikėjai prie to pripratę, todėl jų tylūs pasikalbėjimai namuose įgauna keistą žiemojimo olose įspūdį, kas labai tinka filmo pavadinimui. „Žiemos miegą“ sukurti režisierių įkvėpė A. Čechovo mažieji apsakymai, ir iš tikrųjų viskas atrodo, kad nieko nevyksta, o įvyksta tiek daug: veikėjai geria arbatą ir jų likimai skilinėja. Veikėjų pokalbiai primena jų beviltišką norą ištrūkti iš dabartinės vietovės ir gyvenime dar ką nors patirti, tačiau jie sukaustyti žiemos miego ir beviltiškai kankinasi, netgi pagrindinis filmo veikėjas, buvęs teatro aktorius, neišskrenda į Stambulą, nes yra pririštas savo paties likimo...

Filme labai daug pasikalbėjimų, dialogų, nostalgijos, lėto provincinio Turkijos gyvenimo tekėjimo, socialinio skurdo ir prabangos kontraste veikėjai įgauna ne tik moralines ir didaktines, kone biblijinės egzistencinės manieros, bet ir kuria subtilią nesusikalbėjimo ir gyvenimo tik sau ironiją. Filme daug simbolių, kokius mėgsta intelektualusis europietiškas kinas: arklio gaudynės, išdužęs langas, vaiko alpimas ir t. t. Scenos konstruojamos tarsi atskiros novelės, bet jas jungia veikėjai ir bendri kai kurie įvykiai, todėl filmas išėjo realistiškai literatūriškas, turintis savitą atmosferą ir įtaigą. Rekomenduoju visiems užkietėjusiems kino gurmanams, nes filmas tiesiog tykus pasimėgavimas, kaustantis dėmesį į veikėjų filosofiją ir tas pačias puikiai lietuviams atpažįstamas vertybių ir nesusikalbėjimo problemas.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela