Filmas: "Vieną kartą Anatolijoje" / "Bir Zamanlar Anadolu'da" / "Once Upon a Time in Anatolia"

Sveiki,

Tai jau mano penktasis žiūrėtas genialaus turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylan filmas ir kaskart jau jaučiuosi sugrįžęs į tam tikrą savitos režisūros kuriamą pasaulį. Šįkart filmas „Vieną kartą Anatolijoje“ (turk. Bir Zamanlar Anadolu‘da) (2011), kuris buvo rodomas „Kino pavasaryje“. Šiemet pristatytas naujausias režisieriaus darbas „Laukinė kriaušė“ iš tikrųjų tapo vienu labiausiai įsimenamu filmu šiais metais. Kaip dažnai būna, kad vedami to ilgesio patirti ir vėl kažką panašaus, imame kapstytis po autoriaus kūrybą ir... neretai vis ką nors panašaus randame.

Filmas trunkantis pustrečios valandos, todėl jam ruošiausi net keletą mėnesių, nes ilgą laiką nesinorėjo nieko itin filosofiško ir slogaus, kuo iš esmės ir pasižymi šis režisierius. „Vieną kartą Anatolijoje“ pasakojama apie nužudyto ir užkasto žmogaus palaikų paiešką kažkur laukuose. Didžioji filmo dalis susideda iš naktinės paieškos, kada pareigūnai kartu su daktaru ir nusikaltėliais, kurie nelabai prisimena, kur užkasė lavoną, trankosi po kalvotas dykynes ir bando surasti nusikaltimo vietą. Iš pradžių, kaip ir neretai būna šio režisieriaus filmuose, daug plepama apie kasdienius dalykus – apie maistą, apie santykius, žmonas ir vyrus, vaikus, pomėgius ir dirbama šalia ties kažko didingo. Žiūrovui ne iškart aišku, ko trys mašinos trankosi po laukus, bet netrukus iš pokalbių nuotrupų ima dėliotis aiškus nusikaltimo vaizdinys.

Tokiam filmui reikia pasiruošti, nes jis sukaltas ne pagal pramoginio filmo principus. Tai dviejų dienų tyrimas, kuris „įvilktas“ ne į šokiruojančius nuotykius, bet į kasdienybės tempą. Daug plepama ir kalbama, tačiau tos tik pažiūros tuščios kalbos ima ir kažkaip taikliai charakterizuoja pagrindinius veikėjus, jų skaudžias patirtis. Pavyzdžiui, kai daktaras kalbasi su viršininku apie tariamai savo mirtį išpranašavusios ir ką tik pagimdžiusios moters istoriją. Taip meistriškai sumazgytas pokalbis ir tiesos atskleidimas kiek gal ir ištęstas, toks skaudžiai šekspyriškas, bet kartu nepatikėti tų kadrų genialumu neįmanoma. Viskas taip paprastai nepaprasta. O toji galingoji biblijinė kone misterinė scena, kada kaimo seniūno dukra Kamila atneša arbatos ir nepriklausomai ar tu pareigūnas, ar nusikaltėlis, ji vienodai juos pavaišina gerumu ir nekaltumu... Tokių biblijinių motyvų esama ir daugiau, pavyzdžiui, akmenų mėtymas į nusikaltėlį, kuris jaučia didžiulę kaltę ir taip vietomis perteikiama susakralintai, magiškai. Jaučiama gyva A. Tarkovskio kino įtaka, troškimas apčiuopti kur kas daugiau už realybės matmenį ir tai kuo puikiausiai veikiama per simbolius ir metaforas.

„Vieną kartą Anatolijoje“ gurmaniškos prabos kino juosta, kuri suka lėtai meditacinio pobūdžio ir filosofišką pasakojimą, kuriame išryškėja žmogiškumo faktoriai: ką reiškia būti taip arti nuodėmių pasaulio ir nepaklysti tamsoje. Paskutinė skrodimo scena išties emociškai paveiki – atveriama kankinio krūtinės ląsta, tačiau nuolat rodomas daktaro veidas, kuris labiau tiria pro lango slenkančio vaiko ir našlės judesius nei pačius organus. Daktaras taip giliai ir skaudžiai mąsto apie šeimos pažeidžiamumą (nes pats buvo išsiskyręs ir sakosi niekada nenorėjo vaikų), tačiau jis regi visai kitą pavyzdį ir žiūrovui atrodo, kad jis kažin kaip gailisi, skaudžiai gailisi, jog biologiškai nepratęsė to kažin kokio sopulingo pasaulio, kuriame žmogus žmogų gali nužudyti dėl tam tikrų ir tik jam suprantamų priežasčių.

Labai subtilus filmas. Jeigu „Laukinė kriaušė“ labiau fokusavosi į aiškias tėvo ir sūnaus charakteristikas, vidines ir išorines kartų priešpriešas, tai šis filmas man pasirodė kur kas tylesnis, subtilesnis, nes daugelis dalykų tiesiog verbališkai neištransliuota ir juos, kaip ir filme „Žiemos miegas“, palieka pačių žiūrovui savivokai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Metų laikai" / "Iklimler" / "Climates"

Sveiki,

Vienas žymiausių ir labiausiai pripažintų turkų režisierių Nuri Bilge Ceylan‘as vis dar po šio Kino pavasario ir jo pribloškiamai filosofinio realistinio filmo „Laukinė kriaušė“, kuris man niekaip neišeina iš atminties, paskatino pažiūrėti dar nematytus jo darbus. Šįkart vieną senesnių jo darbų pavadinimu „Metų laikai“ (turk. Iklimler) (2006), kuris pasakoja apie vienišą vyrą, kuris niekaip neįstengia sukurti šeimos, todėl blaškosi tarp moterų. Jo blaškymąsi emocionaliai iliustruoja besikeičiantys metų laikai ir skirtingos meilės paieškos scenos.

Prisipažinsiu, kad buvau nusiteikęs išties daug prastesniam N. B. Ceylano filmui nei „Laukinė kriaušė“ ar Auksine palmes šakele pelniusiam „Žiemos miegas“ (2014) ar tas pats „Trys beždžionės“ (2008) irgi kadaise matytas per Kino pavasario festivalį. Ypač mėgstu filosofines gelmes siekiančius filmus, kurie nepraranda realizmo pasakojimo plotmės, kur iš veikėjų veiksmų ir veido krūpčiojimų galima pasidaryti atskiras potekstes... Taigi panašaus braižo tikėjausi ir iš „Metų laikų“. Tiesą sakant, tą ir gavau, tačiau šiame filme režisierius dar nėra savo didžiausios kūrybinės galios zenite, atrodo, kiek plokštesnis. Ypač užsižaidžia simboliais ir ištęstais liūdnais filmo pradžios kadrais, kada griūvančių santykių apsuptyje porelė klajoja po griuvėsius... Netgi pamaniau, kad vėlei žiūriu labai panašią Angelina Jolie ir Brad Pitt filmo „Prie jūros“ versiją ir vėlei teks iškęsti tas tylias santykių erozijos pauzes. Bet po 15 minučių kankynės pamažu ima ryškėti senojo gerojo Ceylano režisūros kontūrai. Beje režisierius pats šiame filme atlieka pagrindinį vaidmenį kartu su žmona.

Už ką mėgstu filmą „Metų laikai“? Už tą nepakartojamai menišką ir įtampos kupiną sekso sceną, kai vyras grįžta pas buvusią meilužę ir bando ją pašerti riešutais, o viskas baigiasi žvėrišku seksu ant grindų, kur nesuprasi, ar tai toks aistros protrūkis, ar jau prievartos aktas... Tokia galinga toji scena leido man prisiminti David Lyncho filmą „Blue Velvet“ (1986), kuriame pro durų plyšį su vienu iš veikėjų taip pat stebime keistą sadistinių pakraipų sekso sceną... Visa kita „Metų laikuose“ truputį blyšku. Pagrindinis klausimas: ko reikia tam vyrui? Ko jis tose moteryse tikisi? Seksualinių motyvų? Gavęs sekso, jis vėl lekia pas kitą ir taip kaip voverė viename rate. Tačiau akivaizdu, kad už trumpalaikio pasitenkinimo esti kažin kokia kita prasmė, kurią nori atskleisti Ceylanas. Ir tą prasmę, manau, kiekvienas žiūrovas susikurs pats.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinė kriaušė" / "Ahlakt Agaci" / "The Wild Pear Tree"

Sveiki,

Dar vienas meistrų filmas – turkų režisieriaus N. B. Ceylan‘o filmas „Laukinė kriaušė“ (truk. Ahlat Agaci) (2018) pristatytas šiemet „Kino pavasario“ festivalyje. Ilgas, trijų valandų epinis pasakojimas apie ką tik studijas baigusį jaunuolį, kuris grįžta į gimtąjį miestelį, kuriame jo tėvas prasilošęs vietos pedagogas nuskurdino šeimą. Jis aplanko draugus, padeda tėvui ir seneliui ūkyje kasti šulinį, tačiau pats svajoja išleisti savo rankraštį pavadinimu „Laukinė kriaušė“...

Apie ką šis filmas? Keliais sakiniais gal ir nenusakysi, nes kiekvienam žiūrovui tikriausiai bus skirtingai r siužetiniai akcentai. Prieš kelerius metus matytas to paties režisieriaus filmas „Žiemos miegas“, kuris buvo pelnęs Auksinę palmės šakelę, irgi buvo lėtas, mąslus pasakojimas, suręstas iš kasdieniškų pasiplepėjimų. Regis, režisierius ištikimas savo stiliui, tad ir „Laukinė kriaušė“ yra „plepus“ filmas. Nesunku pastebėti, kad tam tikros scenos turi savitą formuluotę – mini konfliktą, kurį, regis, visada įplieskia pagrindinis veikėjas dėl savo įsitikinimų ir noro primesti savo tiesą. Šituos pasiplepėjimus „užglaisto“ metafiziniai vėjų šnaresiai, orkestrinis garso takelis, tapybiški Turkijos provincijos vaizdai ir mistiniai sapnai. Būtent sapnai kelia daugiausia baimės dėl veikėjų likimo, visi jie lemia mirties, neišsipildymo ir žlugimo nuojautas, tačiau pati filmo pabaiga visgi apgauna ir pagrindinis veikėjas ima vėlei kasti savo šulinį, aplenkdamas mirties kilpą...

Tai daugiaplanis filmas, kurio centre – jauno žmogaus gyvenimo lūkesčiai, tai ir sudėtingi tėvų santykiai, kartų kaita... Filmas nors ir plepus, konfliktiškas, bet jame kažin kaip šalia tapybiškai pavaizduotos gamtos teka natūrali gyvenimo tėkmė. Filmas pilnas gyvenimiškos filosofijos. Režisieriui pavyksta natūraliomis gyvenimiškomis formomis išgauti tai, kas tikriausiai yra amžina, nes kol gyvuoja žmogus, tol gyvuos ir jo troškimas išsiaiškinti savo gyvenimo paskirtį. Asmeniškai vertinu šį filmą kaip labai įtaigų, teisingą, hipnotizuojantį ir atskleidžiantį sukauptą žmogiškumo išminties lobyną. Koks turi būti vidumi turtingas, kad galėtum pastatyti tokius filmus kaip „Trys beždžionės“, „Žiemos miegas“ ir šią „Laukinę kriaušę“? Gurmanams būtina pamatyti.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:8.3

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žiemos miegas" / "Kış Uykusu" / "Winter Sleep"

Sveiki, skaitytojai,

Kai pirmą kartą prieš penketą metų pamačiau turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylan filmą „Trys beždžionės“, pagalvojau: taip, šis režisierius tikrai turi ką papasakoti, o turėdamas, dar ir moka tai labai gerai daryti. Kiekvienas jo darbas Kanų kino festivalyje vis ką nors pelnydavo, tačiau iki „Auksinės palmės šakelės“ kažko trūkdavo arba atsirasdavo kitų darbų, bet viską pakeitė jo beveik pusketvirtos valandos drama „Žiemos miegas“ (turk. Kis Uykusu) (2014), rodytas lietuvos žiūrovams Kauno kino festivalyje.

Tiesą sakant, šiek tiek išsigandau, kad prie filmo reikės praleisti tiek daug laiko, paskutiniu metu namie žiūrėti ilgesnį nei dvi valandas filmą darosi vis sunkiau, tačiau pasakiau, kad jei jau „Palmės šakelė...“, tai bus verta. Ir iš tikrųjų buvo verta. Filmas įtraukia nuo pat pirmųjų kadrų, kai kas jį apibūdino „kaip mėnulyje“, o iš tikrųjų jis nufilmuotas unikalioje Turkijos vietovėje, kur namai integruoti į natūralias olas. Vasarą vėsina, o žiemą stingdo uolų šaltis, tačiau veikėjai prie to pripratę, todėl jų tylūs pasikalbėjimai namuose įgauna keistą žiemojimo olose įspūdį, kas labai tinka filmo pavadinimui. „Žiemos miegą“ sukurti režisierių įkvėpė A. Čechovo mažieji apsakymai, ir iš tikrųjų viskas atrodo, kad nieko nevyksta, o įvyksta tiek daug: veikėjai geria arbatą ir jų likimai skilinėja. Veikėjų pokalbiai primena jų beviltišką norą ištrūkti iš dabartinės vietovės ir gyvenime dar ką nors patirti, tačiau jie sukaustyti žiemos miego ir beviltiškai kankinasi, netgi pagrindinis filmo veikėjas, buvęs teatro aktorius, neišskrenda į Stambulą, nes yra pririštas savo paties likimo...

Filme labai daug pasikalbėjimų, dialogų, nostalgijos, lėto provincinio Turkijos gyvenimo tekėjimo, socialinio skurdo ir prabangos kontraste veikėjai įgauna ne tik moralines ir didaktines, kone biblijinės egzistencinės manieros, bet ir kuria subtilią nesusikalbėjimo ir gyvenimo tik sau ironiją. Filme daug simbolių, kokius mėgsta intelektualusis europietiškas kinas: arklio gaudynės, išdužęs langas, vaiko alpimas ir t. t. Scenos konstruojamos tarsi atskiros novelės, bet jas jungia veikėjai ir bendri kai kurie įvykiai, todėl filmas išėjo realistiškai literatūriškas, turintis savitą atmosferą ir įtaigą. Rekomenduoju visiems užkietėjusiems kino gurmanams, nes filmas tiesiog tykus pasimėgavimas, kaustantis dėmesį į veikėjų filosofiją ir tas pačias puikiai lietuviams atpažįstamas vertybių ir nesusikalbėjimo problemas.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela