Sveiki, skaitytojai!
Tęsiu savo vaikščiojimus į „Kino pavasarį“ ir trečiuoju
šio festivalio sezono filmu tapo man asmeniškai beveik nežinomo režisieriaus Mark
Jenkin ilgo metro filmas „Nevados rožė“ (angl. Rose of Nevada)
(2025). Iškart sakau: čia vienas iš tų filmų, kuris taps arba patirtimi, arba nusivylimu.
Man tapo patirtimi, nors kurį laiką galvojau, kad arba užmigsiu, arba išeisiu
iš salės, tačiau pasidaviau filmui, o intriga pamažu pradėjo augti, įsijaučiau
į atmosferą ir su kiekviena lūžio minute pasidaviau filmo intrigai.
Istorija asmeniškai man priminė Hemingvėjaus „Senį ir
jūrą“, nors, aišku, su pačia Hemingvėjaus apysaka ne kažin ką bendro turi,
nebent tai, kad istorija apie žvejus, o senasis jūrų vilkas kapitonas man
priminė seno paties Hemingvėjaus nuotraukas. Visgi istorija pasakoja apie atokų
žvejybinį uostelį, kuriame po 30 metų pasirodo dingęs žvejybinis laivas
pavadinimu „Nevados rožė“. Filmas sudėtingesnis tuo, kad niekas nieko
nesistengia žiūrovui paraidžiui paaiškinti, kurį laiką net nelabai supratau,
jog tai vaiduokliška laiko kilpos istorija, nors įtarimų turėjau. Pagrindinis veikėjas
palieka moterį su vaiku ir su dar vienu jaunu žveju bei senu kapitonu išvyksta
kelioms paroms intensyviai žvejybai į atvirą jūrą. Laive Liamas ir Nikas stengiasi
gerai dirbti, atrodo, kad viskas vyksta sklandžiai, bet nuolat pasirodantys
įvairūs ženklai pranašauja, jog jie niekada nebegrįš. Bet visgi grįžta! Tačiau
ne į tuos laikus, kuriuos turėtų grįžti, o kuo ilgiau pagrindinis veikėjas
praleidžia jūroje, tuo labiau jis ima suvokti realią padėtį, kuri išgąsdintų
bet ką...
Filmas lėtokai įsivažiavo, nors jis ir nėra
meditatyvus. Pradžioje daug mistikos, įvairių miestelio bendruomenės gyvenimo
realijų sujungimų, tačiau neišryškėja tikroji padėtis. Filmas įveda labai lėtai
žiūrovą į tikrąją šios laiko kilpos sumanymą, todėl mėgstantiems kiną, kuris
aiškus schematiškai nuo A iki Z – pamirškite. „Nevados rožė“ pasiūlo
atmosferinį, bet itin savitą pasakojimą, kuriame nuolat kaukši kūjis, tempiami
žvejų lynai – tai sukuria įtemptai hipnotizuojantį foną. Režisierius renkasi
naudoti 16 mm kino juostą, įterpia senovinių traškesių ir kuria savitai retro
klaustrofobiškos kajutės ir susisiekimo prietaisų traškėjimą kakofoniją.
Visgi filmas antroje pusėje tampa psichodelišku. Tampa
nebeaišku, ar pagrindinis veikėjas prakeiktas kaip koks „Skrajojantis olandas“,
ar miręs, o gal vis negali pabusti iš baisaus sapno. Kuo toliau, tuo
akivaizdžiau, kad gero šiems veikėjams tikrai nebus. Intensyvus ir sunkus
žvejybinis darbas, bangų sūpuojamas laivas, uždari vyrų bendravimo kodai...
Visa tai sukuria šiaurietišką provincialiai brutalaus britišką (skotišką?)
atmosferą, kuris taip toli nuo Holivudo, kaip tik gali būti siaubo kino žanras
be trilerio motyvų. Ar nesuklysiu pasakęs, kad filmas dvelkia novatoriškai? Tik
po visuminės peržiūros absoliučiai pakeičiau nuomonę, tad ir sakau, kad filmas
man patiko dėl visų savo šaltų, lėtų ir asketiškų veikėjų. Pabaigoje pradėjau
lyginti, kad filmas tarsi turi to vaiduokliško efekto, kokį galėjome matyti
prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodomame „Visi mes svetimi“ (2023), kurį
režisavo Andrew Haigh. Pavyzdžiui, tarp šių filmų labai panašus santykis tarp
pagrindinio veikėjo ir tėvų, tačiau „Nevados rožė“ renkasi labiau siaubo žanrinę
kryptį, kurioje puikiai, sakyčiau, vaidina jau daug kam neblogai pažįstamas George
MacKay, kurio veidą, nuolat rodomą stambiu planu, tikrai ilgai įsiminsite.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 6.6
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą