Sveiki!
Kai kas naujausią Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą
„Tiesiog atsitikimas“ (angl. It Was Just an Accident)
(2025) „Kino pavasario“ repertuare pavadino pačiu svarbiausiu šių metų filmu. Neatsitiktinai,
nes filmas Kanuose pelnė Auksinės palmės šakelę, todėl paprastai toks filmas,
jeigu ir netampa vienu iš geriausiu metuose, bet būna iš serijos must-see.
Man nutiko toks paradoksas, nes kaip tik prieš kelias dienas mačiau ankstesnį
Jafar Panahi filmą „Lokių čia nėra“, kuris man visai nepatiko (apie jį galite
paskaityti ČIA), tad labai nervinausi, kad bus atmetimo reakcija dėl naujausio „Tiesiog
atsitikimas“ varianto. Deja, taip nenutiko.
J. Panahi buvo leista Irano valdžios atsiimti
Prancūzijoje Auksinę palmės šakelę, daug kas manė, kad režisierius pasiprašys
politinio prieglobsčio, tačiau režisierius didžiuojasi Iranu ir į jį grįžo. Tiesa,
už tą patį filmą sausio mėnesį jis buvo teisiamas, tai tiek tos islamiškos
teisybės ir teisingumo... Apie režisieriaus kontekstus daugiau čia nepasakosiu,
juos paminėjau aptardamas jo filmą „Lokių čia nėra“. Lyginant su ankstesniu
filmu, „Tiesiog atsitikimas“ kur kas dinamiškesnis ir įdomesnis. Kai kas filmą
vadina „kelio filmo“, t. y. kai kelyje įvyksta veikėjams atradimai ir
praradimai. Galima sakyti, kad filmas turi sąsajų su šiuo požanriniu kinu.
Istorija pasakojama be aiškaus apibrėžto konteksto, bet iš detalių aiškiau negu
aišku, koks tai pasaulis ir tikrovė. Pagrindinis veikėjas Vahidas už protestą
buvo kurį laiką kalinamas (kaip ir kiti prieš režimą bandę protestuoti Irano
piliečiai). Kalėjime jie buvo tyčia kankinami fiziškai ir alinami psichiškai. Po
daugel metų Vahidas aptinka „Daliąsias kojas“, tokią pravardę turėjęs konkretus
jo ir kitų likimo draugų sadistas tardytojas. Galiausiai pagrobęs savo
kankintoją jis suburia pažįstamus, kurie vedini neapykantos ir keršto bei
patirtų skriaudų nori nužudyti savo buvusį kankintoją...
Nors filmo apmatai gana tragiški ir jie žymi Irano
režimo traumuojančias patirtis, režisierius ieško atleidimo ir susitaikymo,
kitaip sakant, filme jis netampa kerštaujančios ir kruvinos politikos akrobatu,
nešiurpina, nors nuskambančios veikėjų frazės apie patirtas skriaudas baisios. Veikėjai
važinėja mažu baltu furgonėliu, vežioja savo vienakoją sadistą ir aršiai
diskutuoja, ką reiktų daryti su savo skriaudėju. Akivaizdu, jog režisieriaus
dilema: ar auka, įgavusi budelio galią, gali pati tapti budeliu? Apskritai
naratyvas Biblinis, nes kalba apie susitaikymą ir atleidimą, tačiau kažin kaip
komiškai, nes veikėjai, niekada neturėję tokios galios, nemoka su ja elgtis
taip, kaip elgiasi režimo pakalikai. Manau, filmas atskiria gerus žmones nuo
susitepusių, ieškoma priežasčių nenužmogėti, tad visoje šioje iš pažiūros
tamsioje istorijoje Panahis ieško vilties blyksnio, o tai, manau, ir atnešė jam
Auksinę palmės šakelę.
Visgi tenka pripažinti, kad filmo tikėjausi aštresnio,
įtaigesnio ir geresnio. Pavyzdžiui, pernai „Kino pavasaryje“ matytas Irano kito
režisieriaus darbas „Šventosios figos sėkla“ (2024) buvo bene geriausias
festivalio filmas ir toks slogiai įtaigus, kad nepatikėti tuo, kas vyksta,
beveik neįmanoma. „Tiesiog atsitikimas“ gal dėl komizmo vietomis pasirodė toks naivokas
ir neįtikėtinas. Kerštaujantys veikėjai nuveža sadisto nėščią žmoną į gimdymo
namus, dukrai nuperka bandelę ir dar kortele sumoka už gimdymo paslaugas, nors
furgonėlyje vis dar tebėra be sąmonės surištas jų kalinys... Lyginant su „Lokių
čia nėra“, filmas nuoseklesnis, dinamiškesnis, juokingesnis, bet ar tai metų
filmas? Toli gražu, bet mačiau labai daug susižavėjimo iš lietuvių žiūrovų.
Norėčiau būti vienas iš jų.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 91/100
IMDb: 7.5
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą