Filmas: "Tiesiog atsitikimas" / "It Was Just an Accident"

 

Sveiki!

 

Kai kas naujausią Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“ (angl. It Was Just an Accident) (2025) „Kino pavasario“ repertuare pavadino pačiu svarbiausiu šių metų filmu. Neatsitiktinai, nes filmas Kanuose pelnė Auksinės palmės šakelę, todėl paprastai toks filmas, jeigu ir netampa vienu iš geriausiu metuose, bet būna iš serijos must-see. Man nutiko toks paradoksas, nes kaip tik prieš kelias dienas mačiau ankstesnį Jafar Panahi filmą „Lokių čia nėra“, kuris man visai nepatiko (apie jį galite paskaityti ČIA), tad labai nervinausi, kad bus atmetimo reakcija dėl naujausio „Tiesiog atsitikimas“ varianto. Deja, taip nenutiko.

 

J. Panahi buvo leista Irano valdžios atsiimti Prancūzijoje Auksinę palmės šakelę, daug kas manė, kad režisierius pasiprašys politinio prieglobsčio, tačiau režisierius didžiuojasi Iranu ir į jį grįžo. Tiesa, už tą patį filmą sausio mėnesį jis buvo teisiamas, tai tiek tos islamiškos teisybės ir teisingumo... Apie režisieriaus kontekstus daugiau čia nepasakosiu, juos paminėjau aptardamas jo filmą „Lokių čia nėra“. Lyginant su ankstesniu filmu, „Tiesiog atsitikimas“ kur kas dinamiškesnis ir įdomesnis. Kai kas filmą vadina „kelio filmo“, t. y. kai kelyje įvyksta veikėjams atradimai ir praradimai. Galima sakyti, kad filmas turi sąsajų su šiuo požanriniu kinu. Istorija pasakojama be aiškaus apibrėžto konteksto, bet iš detalių aiškiau negu aišku, koks tai pasaulis ir tikrovė. Pagrindinis veikėjas Vahidas už protestą buvo kurį laiką kalinamas (kaip ir kiti prieš režimą bandę protestuoti Irano piliečiai). Kalėjime jie buvo tyčia kankinami fiziškai ir alinami psichiškai. Po daugel metų Vahidas aptinka „Daliąsias kojas“, tokią pravardę turėjęs konkretus jo ir kitų likimo draugų sadistas tardytojas. Galiausiai pagrobęs savo kankintoją jis suburia pažįstamus, kurie vedini neapykantos ir keršto bei patirtų skriaudų nori nužudyti savo buvusį kankintoją...

 

Nors filmo apmatai gana tragiški ir jie žymi Irano režimo traumuojančias patirtis, režisierius ieško atleidimo ir susitaikymo, kitaip sakant, filme jis netampa kerštaujančios ir kruvinos politikos akrobatu, nešiurpina, nors nuskambančios veikėjų frazės apie patirtas skriaudas baisios. Veikėjai važinėja mažu baltu furgonėliu, vežioja savo vienakoją sadistą ir aršiai diskutuoja, ką reiktų daryti su savo skriaudėju. Akivaizdu, jog režisieriaus dilema: ar auka, įgavusi budelio galią, gali pati tapti budeliu? Apskritai naratyvas Biblinis, nes kalba apie susitaikymą ir atleidimą, tačiau kažin kaip komiškai, nes veikėjai, niekada neturėję tokios galios, nemoka su ja elgtis taip, kaip elgiasi režimo pakalikai. Manau, filmas atskiria gerus žmones nuo susitepusių, ieškoma priežasčių nenužmogėti, tad visoje šioje iš pažiūros tamsioje istorijoje Panahis ieško vilties blyksnio, o tai, manau, ir atnešė jam Auksinę palmės šakelę.

 

Visgi tenka pripažinti, kad filmo tikėjausi aštresnio, įtaigesnio ir geresnio. Pavyzdžiui, pernai „Kino pavasaryje“ matytas Irano kito režisieriaus darbas „Šventosios figos sėkla“ (2024) buvo bene geriausias festivalio filmas ir toks slogiai įtaigus, kad nepatikėti tuo, kas vyksta, beveik neįmanoma. „Tiesiog atsitikimas“ gal dėl komizmo vietomis pasirodė toks naivokas ir neįtikėtinas. Kerštaujantys veikėjai nuveža sadisto nėščią žmoną į gimdymo namus, dukrai nuperka bandelę ir dar kortele sumoka už gimdymo paslaugas, nors furgonėlyje vis dar tebėra be sąmonės surištas jų kalinys... Lyginant su „Lokių čia nėra“, filmas nuoseklesnis, dinamiškesnis, juokingesnis, bet ar tai metų filmas? Toli gražu, bet mačiau labai daug susižavėjimo iš lietuvių žiūrovų. Norėčiau būti vienas iš jų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Lokių čia nėra" / "No Bears" / "Khers nist"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiandien Iranas politiškai yra po padidinamuoju stiklu. O jūs gi žinote, koks paveikus būna Irano režisierių kinas, todėl dar prieš prasidedant šio sezono „Kino pavasariui“, kuris parodys Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“, ėmiau ir pažiūrėjau jo ankstesnį darbą, taip pat rodytą „Kino pavasaryje“ pavadinimu „Lokių čia nėra“ (angl. No Bears) (2021). Labai gailiuosi, kad tą padariau, nes „Lokių čia nėra“ man absoliučiai nepatiko, sunkiai įtraukė, siužetas nuobodus ir net absurdiškas. Kodėl? Nes pati režisieriaus padėtis yra absurdiškai sunki ir sudėtinga. Čia tikriausiai reikėtų šiek tiek konteksto apie Jafarą Panahį.

 

2010 metais Irano valdžia J. Panahi nuteisė šešeriems metams kalėjimo ir skyrė 20 metų draudimą kurti filmus, rašyti scenarijus bei išvykti iš šalies. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ po to, kai palaikė antivyriausybinius protestus. Nepaisydamas draudimo, jis tęsė kūrybą. Pavyzdžiui, savo filmą „Tai ne filmas“ (2011) jis nufilmavo savo bute ir išsiuntė į Kanų kino festivalį paslėptą USB atmintinėje, kuri buvo įkepta į pyragą. Savo filme „Lokių čia nėra“ Panahi toliau savaip priešinasi Irano diktatūros absurdiškumui. Sunku man įvardinti šio filmo žanrą. Ar jis galėtų būti autofikcijos miksas su šiokia tokia dokumentika?

 

Filme išskirtos dvi pasakojimo linijos. Viena iš jų – paties Panahi, kuris atokiame Irano kaimelyje dirba nuotoliu, t. y. filmuoja filmą Turkijoje, tačiau viską režisuoja ir stebi per kompiuterio kamerą. Siužetas apie Turkiją, kurioje mergina Zara turi pasidaryti suklastotą pasą, su kuriuo pabėgtų į Europą man pasirodė neįdomi, neišplėtota ir visiškai, atleiskite, nejaudinanti. Nelabai mane jaudino ir Panahi istorijos dalis. Jis sėdi tame kaime, bendrauja su pagarbą „vaidinančiais“ kaimo žmonėmis, kurie iš jo prašo keistos nuotraukos, kurioje užfiksuoti įsimylėjėliai meilužiai. Pasirodo, ten paprotys toks: vyras savo jaunai būsimai žmonai ką tik gimusiai nupjauna bambagyslę ir kai ši subręsta tampa jo moterimi. Tai filmas apie absurdiškus papročius, kurie pareikalauja kraujo praliejimo, tačiau filme visa tai perteikta be įdomesnės režisūros. Dažniausiai užsispyręs Panahi tiesiog sėdi tuose namuose ir klausosi namo, kurį nuomojasi, plepalų, pasyviai stebi kaimo intrigas ir įtampas.

 

Aš suprantu, kad filmas sukurtas itin sudėtingomis sąlygomis, jo kontekstai kalba apie Irano režimą, o pats režisierius padaręs save pagrindiniu šio filmo veikėju yra tikras menininkas, kuris negali nekurti. Ėmiau abejoti, ar noriu pamatyti Auksine palmes šakele įvertintą jo filmą „Tiesiog atsitikimas“, jeigu istorija ir braižas bus labai panašūs, nes bijau... vėl nusivilti. Nepaisant visko, vis tiek žiūrėsiu, nes įdomus pats faktas: 2026 m. sausio 4 d. Teherano revoliucinis teismas vėl nagrinėjo režisieriaus bylą. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ būtent dėl savo naujausio filmo „Tiesiog atsitikimas“, kuris laimėjo Kanuose. Jam buvo leista išvykti iš Irano atsiimti apdovanojimą, bet politinio prieglobsčio nepasiprašė, todėl grįžo į Teheraną. Įdomu, kuo dabar, kai Irane tokie neramumai, Panahi gyvena.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela