Sveiki, skaitytojai!
Kai pamačiau šio filmo
aprašą „Kino pavasario“ repertuare, supratau, kad anksčiau ar vėliau į jį
nueisiu. Taip ir padariau. Patiko kur kas labiau nei Irano režisieriaus „Tiesiog
atsitikimas“ (2025), kuris, galima sakyti, taip pat kino pavyzdys iš Artimųjų
Rytų regiono, turintis savų bendrų potemių. Iš Tuniso kilusi režisierė Kaouther
Ben Hania už filmą „Hind Radžab balsas“ (angl. The Voice of Hind
Rajab) pernai pelnė Venecijos kino festivalyje Didįjį žiuri prizą, o
šiuo metu „Kino pavasaryje“ tai vienas labiausiai nevienareikšmiškai
aptarinėjamų filmų, po kurio žmonės išeina gana susimąstę ir tylūs, nes
paveikti smarkių emocijų.
Filmas beveik
dokumentinis, beveik drama. Režisierė unikaliai projektuoja tikrąją dokumentinę
medžiagą, kurią gavo iš 2024 metų sausio pabaigoje užfiksuotos organizacijos,
pasivadinusios „Raudonasis pusmėnulis“, gelbėjusius Izraeliui užpuolus
palestiniečius. Civilių nusiaubtą rajoną gelbėja greitosios pagalbos savanorių
ekipažas, dažnai rizikuodamas savo pačių gyvybę. „Raudonojo pusmėnulio“
darbuotojas Omaras gauna šešiametės mergytės vardu Hind Tadžab skambutį,
pastaroji įstrigusi po sunkaus apšaudymo automobilyje su mažiausiai keturiais-penkiais
artimųjų lavonais. Jų automobilis buvo apšaudytas mažiausiai 355 kulkų, o per
stebuklą išliko tik ji, maža mergytė, ištikta šoko. „Raudonojo pusmėnulio“
darbuotojai su ja palaikė ryšį 3 valandas, organizuodami kaip ją ištraukti iš
automobilio. Dokumentuoto tikrojo pokalbio išsaugota apie 70 minučių, o filme,
kuriame fiktyviai nufilmuota vaidybinė drama iš „Raudonojo pusmėnulio“ būstinės,
yra sumiksuota su tikrosios mergytės pasilikusiu įrašytu balsu iš tos
baisiosios popietės... Nežinau, ką išgyveno patys aktoriai dirbdami su tokia
medžiaga.
Filmas neilgas, bet jis
emociškai pritrenkia. Sunku patikėti, ką gali karas ir kaip prie jo priprantama.
Pagrindinis veikėjas Omaras, kurio darbas yra palaikyti pokalbį, negali
susitaikyti su tuo, kad kažkas „iš viršaus“ nusprendžia, ar bus gelbėjama ar
nebus, nes visų šiame siaubingame kare neišgelbėsi. Deja, nutinka ne pats
geriausias scenarijus, bet apie jį nenoriu sakyti, pamatysite patys. Tai įtemptai
dokumentuotos dramos filmas, kuriame nėra lengvų pasirinkimų, o padėti žmonėms –
noras begalinis, tačiau, kas iš to noro, kai vieni žmonės kariauja, o kiti
stengiasi iš po nuolaužų ir tankų kaip nors vieni kitus gelbėti. Kol pasaulio
galingieji arogantiškai vaizduoja įsižeidusius ir manipuliuodami paprastų
žmonių pilietine prievole telkti visus į karą, tol turėsime šiuos baisius karus
ir pralieką kraują. Visais laikais tamsiausiomis dienomis atsirasdavo tokių,
kurie galvodavo ne apie kerštą, ne kaip priešą sutriuškinti, o kaip išgelbėti
sumišusį ir nekaltą žmogų. Nepateisinu, ką padarė ir tebedaro Izraelis
Palestinai. Tam nėra jokių žodžių. Baisiausia, kad valdantieji įstatymiškai
legaliai įteisina žudynes ir karus manipuliuodami tariamomis nacionalistinėmis
ir politinėmis tezėmis kaip nekvestionuojamomis vertybėmis, o žmonės vis dar
pasiryžę žudyti iš ideologijos, užuot priėmę kultūrinę įvairovę. Filmas reikalingas,
nors ir nelengvas. Kažkuo man asocijuojasi su dokumentiniu filmu apie karus
Sirijoje „Mano dukrai Samai“ (2019).
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 8.3
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą