Knygos: didieji romanai grįžta lietuviškai – John Fowles "Magas", Julio Cortazar "Žaidžiame klases"

 

Tikriausiai daugelis sutiksite, kad šie du kūriniai nėra tiesiog knygos – tai intelektualūs labirintai, skirti tiems, kurie literatūroje ieško ne pramogos, o transformuojančios patirties. Jų dar nesu skaitęs, nors mano knygų lentynoje jau laukia seniai savo eilės. Štai kodėl verta pasinerti į šiuos „mega romanus“:

John Fowles „Magas“

Šis romanas yra vienas meistriškiausių psichologinių žaidimų literatūros istorijoje, įtraukiantis skaitytoją į tirštą, mistišką ir pavojingą atmosferą atokioje Graikijos saloje. Jį verta skaityti dėl neprilygstamos įtampos ir autoriaus gebėjimo nuolat trinti ribą tarp realybės ir iliuzijos, tiesos ir melo. Skaitytojas čia atras negailestingą savęs pažinimo veidrodį: pagrindinio herojaus Nikolajaus klystkeliai priverčia kelti esminius klausimus apie asmeninę laisvę, atsakomybę už savo veiksmus ir tai, kiek mes patys esame savo gyvenimo režisieriai, o kiek – tik aktoriai svetimuose scenarijuose. Tai knyga, kuri nepalieka komforto zonoje; ji manipuliuoja jūsų lūkesčiais taip pat, kaip paslaptingasis Konchis manipuliuoja Nikolajumi, kol galiausiai lieka tik gryna, apnuoginta egzistencinė tiesa.

Julio Cortázar „Žaidžiame klases“

Tai antiliteratūros šedevras, kuris sugriovė tradicinio pasakojimo taisykles ir pasiūlė skaitytojui tapti aktyviu kūrinio bendraautoriumi. Vertėtų leistis į šį nuotykį dėl unikalios romano struktūros – knygą galima skaityti eilės tvarka arba šokinėjant tarp skyrių pagal autoriaus pateiktą schemą, taip kaskart sukuriant vis kitokią prasmę. Skaitytojas šiame kūrinyje atras džiazuojantį Paryžiaus ir Buenos Airių intelektualų gyvenimą, persmelktą metafizinių ieškojimų, meilės, absurdo ir begalinio ilgesio. Cortázaras meistriškai parodo, kad gyvenimas, kaip ir vaikiškas žaidimas klasėmis, yra bandymas pasiekti „dangų“, tačiau svarbiausia yra pats procesas, improvizacija ir drąsa klaidžioti savo paties sąmonės koridoriais. Tai kūrinys tiems, kurie nori pajusti kalbos laisvę ir atrasti, kad literatūra gali būti gyvas, kvėpuojantis ir nenuspėjamas organizmas.

Maištinga Siela