Sveiki!
Harieta Bičer Stou
(Harriet Beecher Stowe) gimė 1811 m. birželio 14 d. Litčfilde, Konektikuto
valstijoje, gausioje ir itin įtakingoje Naujosios Anglijos šeimoje, kurios
šaknys siekė ankstyvuosius puritonų kolonistus. Jos tėvas, Laimanas Bičeris
(Lyman Beecher), buvo žymus presbiterijonų dvasininkas, vienas ryškiausių savo
kartos pamokslininkų, pasižymėjęs griežtomis moralinėmis nuostatomis ir aktyviu
dalyvavimu visuomeniniame gyvenime, ypač kovoje už blaivybę ir prieš vergovę.
Harietos motina, Roksana Fūt (Roxana Foote), mirė, kai Harietai buvo vos
penkeri metai, palikdama gilų liūdesį ir ilgesį, kuris vėliau atsispindėjo jos
kūryboje, ypač idealizuotuose motinų paveiksluose. Nepaisant netekties, Bičerių
namai buvo pilni intelekto, diskusijų ir knygų, nes Laimanas Bičeris siekė, kad
visi jo vaikai – septyni sūnūs ir keturios dukros – gautų geriausią įmanomą
išsilavinimą ir tarnautų Dievui bei visuomenei; vėliau daugelis jos brolių tapo
žinomais dvasininkais ir reformatoriais, o seserys – švietėjomis ir moterų
teisių gynėjomis.
Harietos vaikystė bėgo
laikmečiu, kai JAV, ypač šiaurinėse valstijose, vyko didžiuliai socialiniai,
politiniai ir religiniai pokyčiai, žinomi kaip Antrasis didysis pabudimas. Tai
buvo intensyvaus religinio atgimimo, moralinių reformų ir augančio susirūpinimo
vergovės klausimu era, kuri paliko neišdildomą pėdsaką jaunos Harietos
sąmonėje. Litčfildas, kuriame ji užaugo, buvo tipiškas Naujosios Anglijos
miestelis su stipriomis bendruomeninėmis tradicijomis ir akcentu į išsilavinimą
bei pamaldumą; čia Harieta nuo pat mažens girdėjo pamokslus apie nuodėmę,
atpirkimą ir krikščionio pareigą kovoti prieš neteisybę. Ši atmosfera, kupina
teologinių diskusijų, knygų skaitymo ir gilaus tikėjimo, kad Dievas reikalauja
moralinio veikimo pasaulyje, suformavo Harietos pasaulėžiūrą ir vėliau tapo jos
garsiausio romano „Dėdės Tomo trobelė“ moraliniu pamatu. Be to, auganti įtampa
tarp Šiaurės ir Pietų dėl vergovės plėtros, pabėgusių vergų istorijos, kurias
ji girdėjo, ir aktyvus jos šeimos narių dalyvavimas abolicionistiniame judėjime
nuolat priminė jai apie didžiulę neteisybę, tvyrančią šalyje.
Nors XIX a. pradžioje
mergaičių išsilavinimas dažnai buvo ribotas, Harieta Bičer Stou gavo
išskirtinį, jos laikmečiui neįprastai geros kokybės išsilavinimą, daugiausia
dėka savo vyresniosios sesers Ketrinos Bičer (Catharine Beecher). Ketrina buvo
aistringa moterų švietimo gynėja ir įkūrė kelias pažangias mokyklas, įskaitant
Hartfordo moterų seminariją, kurią Harieta lankė ir kur vėliau pati mokytojavo.
Šioje seminarijoje Harieta studijavo ne tik tradicinius „moteriškus“ dalykus,
bet ir retoriką, logiką, filosofiją, istoriją ir net lotynų kalbą –
disciplinas, kurios paprastai buvo rezervuotos tik vyrams. Ji buvo gabi ir
aistringa mokinė, ypač pasižymėjusi rašymo srityje; jau paauglystėje ji rašė
esė, poeziją ir net teologinius traktatus, stebindama savo mokytojus ir šeimos
narius mąstymo gyliu ir stiliumi. Šis solidus akademinis pasirengimas suteikė
jai ne tik puikius rašymo įgūdžius, bet ir gebėjimą analizuoti sudėtingas
socialines bei teologines problemas, kas vėliau leido jai sukurti tokį galingą
ir įtaigų kūrinį kaip „Dėdės Tomo trobelė“.
Be intensyvaus mokymosi
ir darbo, Harieta Bičer Stou turėjo daugybę pomėgių, kurie praturtino jos
gyvenimą ir suteikė džiaugsmo net sunkiausiomis akimirkomis. Nuo pat mažens ji
buvo aistringa skaitytoja, praryjanti viską, kas papuldavo po ranka – nuo teologinių
traktatų ir pamokslų iki romanų ir poezijos; ypač ją žavėjo Valterio Skoto
(Walter Scott) istoriniai romanai ir Džono Miltono (John Milton) epinė poezija.
Be to, ji labai mėgo muziką, ypač dainuoti krikščioniškas giesmes, ir dažnai
grodavo pianinu, kas jai buvo būdas atsipalaiduoti ir pabūti su savo mintimis.
Vienas iš labiausiai neįprastų jos pomėgių, ypač XIX a. moteriai, buvo piešimas
ir tapyba, ypač gamtos vaizdų ir portretų kūrimas; nors ji niekada negavo
formaliojo meninio išsilavinimo, jos išlikę piešiniai rodo nemenką talentą ir
pastabumą detalėms. Šis pomėgis ne tik leido jai išreikšti savo kūrybiškumą,
bet ir suteikė galimybę bent trumpam pabėgti nuo kasdienių rūpesčių ir
įsipareigojimų, kurių jos gyvenime buvo apstu.
Harietos Bičer Stou
gyvenimą lydėjo ir kai kurios keistenybės ar neįprasti įpročiai, kurie kėlė
nuostabą jos amžininkams ir vėlesniems biografams. Vienas iš ryškiausių bruožų
buvo jos neįtikėtinas gebėjimas rašyti bet kokiomis sąlygomis ir triukšmingoje aplinkoje,
dažnai net su kūdikiu ant rankų ar viduryje šeimos pokalbio. Ji dažnai rašydavo
ant atsitiktinių popieriaus skiautelių, o jos rankraščiai buvo pilni pataisymų,
išbraukymų ir pastabų paraštėse, kas rodo jos spontanišką ir impulsyvų kūrybinį
procesą. Be to, ji garsėjo savo išsiblaškymu ir užmaršumu kasdieniuose
reikaluose, kas dažnai kėlė komiškas situacijas šeimoje; pavyzdžiui, ji galėjo
pamiršti svarbų susitikimą ar pamesti ką tik parašytą rankraštį, nes buvo
visiškai pasinėrusi į savo mintis ir kūrybą. Šie neįprasti bruožai, nors
kartais kėlę nepatogumų, tik patvirtina jos išskirtinį atsidavimą rašymui ir
gebėjimą susikoncentruoti į tai, kas jai buvo svarbiausia, nepaisant visų
kliūčių.
„DĖDĖS TOMO TROBELĖ“:
KŪRINIO ISTORIJA, IDĖJA
Idėja parašyti romaną „Dėdės
Tomo trobelė“ Harietai Bičer Stou kilo neatsitiktinai, o kaip tiesioginis
atsakas į 1850 m. JAV priimtą sugriežtintą Bėglių vergų įstatymą. Šis teisės
aktas įpareigojo net ir laisvųjų šiaurinių valstijų gyventojus padėti gaudyti
pabėgusius vergus ir numatė griežtas bausmes tiems, kas jiems padeda
pasislėpti. Gyvendama Bransvike, Meino valstijoje, Harieta gavo laišką iš savo
brolio žmonos, kuriame ši ragino: „Harieta, jei aš mokėčiau rašyti taip, kaip
tu, parašyčiau ką nors, kas priverstų visą tautą pajusti, koks prakeiksmas yra
vergovė“. Bičer Stou, pati būdama giliai tikinti krikščionė ir kilusi iš
abolicionistų šeimos, pasijuto Dievo pašaukta veikti ir nusprendė pasinaudoti
savo rašytojos talentu, kad atskleistų visuomenei tikrąjį vergovės žiaurumą ir
amoralumą.
Kūrinys „Dėdės Tomo
trobelė, arba Gyvenimas tarp žemųjų“ atsirado ne iš karto kaip vientisas
romanas, o buvo publikuojamas dalimis abolicionistiniame savaitraštyje „The
National Era“, leidžiamame Vašingtone. Pirmoji dalis pasirodė 1851 m. birželio
5 d., o tęsiniai buvo spausdinami beveik kas savaitę iki pat 1852 m. balandžio.
Bičer Stou rašė šias dalis intensyviai, dažnai vėluodama, spaudžiama terminų ir
buitinių rūpesčių, tačiau skaitytojų reakcija buvo neįtikėtinai audringa;
savaitraščio tiražas išaugo keleriopai, o žmonės su nekantrumu laukė kiekvieno
naujo numerio, giliai išgyvendami herojų likimus. Baigusi publikuoti visas
dalis laikraštyje, Harieta Bičer Stou iškart sudarė sutartį su Bostono leidykla
„John P. Jewett & Co.“, ir 1852 m. kovo 20 d. knyga „Dėdės Tomo trobelė“
pasirodė kaip vientisas, dviejų tomų romanas.
Knygos siužetas yra
sudėtingas ir kupinas dramatiškų posūkių, pasakojantis apie kelių vergų likimus
JAV Pietuose. Pagrindinis veikėjas – Dėdė Tomas, pamaldus, sąžiningas ir
kilnios sielos afroamerikietis, kurį jo gerasis šeimininkas dėl skolų yra
priverstas parduoti vergų pirkliui. Tomas patenka pas žiaurų plantacijos
savininką Saimoną Legrį, kur patiria baisius kankinimus, tačiau net ir mirties
akivaizdoje neišsižada savo krikščioniško tikėjimo ir meilės artimui.
Paraleliai pasakojama apie kitą vergę, Elizą, kuri su savo sūnumi nusprendžia
bėgti į Šiaurę, kad išvengtų pardavimo, ir patiria daugybę pavojų bei nuotykių,
įskaitant garsiąją sceną, kai ji su vaiku ant rankų bėga per užšalusią Ohajo
upę, šokinėdama nuo vienos lyties ant kitos. Knygoje taip pat gausu kitų ryškių
veikėjų – kilnaus ir protingo vergo Džordžo Hariso, kuris taip pat bėga į
Šiaurę, mažosios Evos, angeliškos sielos mergaitės, kuri susidraugauja su Tomu
ir vėliau miršta, bei paties Saimono Legrio, kuris įkūnija visą vergovės
žiaurumą ir blogį.
Poveikis, kurį „Dėdės
Tomo trobelė“ padarė JAV visuomenei, buvo tiesiog neįtikėtinas ir
neprilygstamas jokiai kitai knygai JAV istorijoje. Romane pavaizduotas
asmeniškas, emocingas ir giliai krikščioniškas požiūris į vergovę sužadino
visuomenės sąžinę ir privertė tūkstančius žmonių Šiaurėje, kurie iki tol buvo
abejingi vergovės klausimui, prisijungti prie abolicionistinio judėjimo. Knyga
tapo bestseleriu, o jos tiražai buvo milžiniški; per pirmuosius metus JAV buvo
parduota daugiau nei 300 000 egzempliorių, o vėliau ji buvo išversta į daugybę
kalbų ir tapo viena įtakingiausių knygų pasaulyje. Nors Pietų valstijose knyga
buvo uždrausta ir smerkiama, o jos autorė sulaukė grasinimų ir paniekos, „Dėdės
Tomo trobelė“ suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant viešąją nuomonę prieš
vergovę ir stipriai prisidėjo prie augančios įtampos tarp Šiaurės ir Pietų,
kuri galiausiai peraugo į JAV Pilietinį karą. Sakoma, kad net prezidentas
Abraomas Linkolnas, susitikęs su Harieta Bičer Stou Baltuosiuose rūmuose,
juokais pasakė: „Taigi jūs esate ta mažoji moteris, kuri parašė knygą,
sukėlusią šį didelį karą“.
AURĖS MIRTIS IR VĖLYVASIS
GYVENIMAS
Po milžiniškos „Dėdės
Tomo trobelės“ sėkmės ir sukeltos pasaulinės audros Harieta Bičer Stou
nenusigręžė nuo visuomeninės veiklos, o priešingai – tapo viena ryškiausių
abolicionizmo figūrų ne tik JAV, bet ir Europoje, kur daug keliavo, sakydama
kalbas ir rinkdama paramą kovai prieš vergovę. Nepaisant nuolatinio dėmesio ir
kritikos (ypač iš Pietų valstijų šalininkų), ji išliko giliai tikinti, rami ir
atsidavusi savo šeimai moteris, kuri mąstė apie krikščioniškos meilės ir
moralės svarbą sprendžiant socialines problemas. Jos asmeninis gyvenimas buvo
glaudžiai susijęs su vyru Kalvinu Stou (Calvin Stowe), teologijos profesoriumi,
su kuriuo ji susilaukė septynių vaikų; nors šeima patyrė ir skaudžių netekčių
(keli vaikai mirė ankstyvame amžiuje), Bičer Stou namai visada buvo pilni
knygų, diskusijų, muzikos ir kūrybinės atmosferos. Ji pati labai mėgo
sodininkystę, ypač gėlių auginimą, ir piešimą, kas jai buvo būdas
atsipalaiduoti ir rasti ramybę po intensyvaus darbo ir visuomeninių
įsipareigojimų.
Likusį gyvenimą Harieta
Bičer Stou praleido daugiausia Hartforde, Konektikuto valstijoje, kur aktyviai
rašė ir publikavo kitus romanus, esė, kelionių apybraižas ir religinius
kūrinius, nors nė vienas iš jų nepasiekė tokio populiarumo kaip „Dėdės Tomo trobelė“.
Ji mąstė apie moterų teises, švietimą ir socialines reformas, visada
akcentuodama krikščioniškas vertybes kaip pagrindą geresnei visuomenei kurti.
Senatvėje jos sveikata ėmė prastėti, ji kentėjo nuo demencijos ir kitų
senatvinių ligų, kurios pamažu silpnino jos protą ir kūną, tačiau ji išliko
rami ir apsupta artimųjų meilės. Harieta Bičer Stou mirė 1896 m. liepos 1 d.
Hartforde, eidama 86-uosius metus, nuo senatvinio silpnumo ir sveikatos
sutrikimų. Jos mirtis buvo pažymėta didžiuliu gedulu visoje šalyje ir
pasaulyje, nes ji paliko neišdildomą pėdsaką literatūroje ir kovoje už žmogaus
teises ir orumą.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą