Pedro Lemebel. „Aš
bijau, matadore“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 160.
„Nes transvestito ašaros
neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio
svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada
neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma
išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada
atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai
paryškintos ekscentriškų emocijų (p. 138).“
Sveiki, mieli
skaitytojai!
Retai kada į rankas
patenka linksmesnė knyga, kuri ironiškai žiūrėtų į diktatorių valdymo
laikotarpį. Galima sakyti, kad čiliečių rašytojas Pedro Lemebel (1952-2015)
sukūrė savitą politinę satyrą apie po perversmo į valdžią 1973-aisiais atėjusio
Augusto Pinocheto valdymo laikotarpį iki pat 1990-ųjų savo knygoje Aš
bijau, matadore (ispn. Tengo miedo, torero), kurį į lietuvių
kalbą išvertė tikriausiai visus geriausius ir garsiausius ispanakalbių tekstus
verčianti puikioji vertėja Alma Naujokaitienė.
Teko daugiau pasidomėti
Pedro Lemebel asmenybe. Gimęs ir visą gyvenimą gyvenęs Lemebel Čilės sostinėje
Santjage iš tikrųjų kentė ne vien nuo Pinocheto režimo, bet ir atvirą
homofobiją. Pasirinkęs nuo pat jaunų dienų neslėpti savo homoseksualumo,
Lemebel stojo akistaton ne tik su diktatoriaus policija, bet ir jų oponentais,
kurie atvirai reiškė homofobines pažiūras. Pedro Lemebel absoliučiai pabrėžtinai
gyveno queer gyvenimą, dažnai provokuojančiai rengdavo drag queen
stiliaus nudistinius performansus, dažnai rengėsi moteriškai, nešiojo skaras ir
dažėsi taip, pasako jo, kovodamas su režimo standartais. Augo jis viename
skurdžiausių Čilės rajonų, teko badauti, patirti seksualinę ir fizinę
prievartą, gal dėl to savyje išugdė tiek drąsos ir akiplėšiškumo, nes gyvenimas
buvo sunkus. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga su queer ir LGBTQ indeksu,
o tai, kad kasmet lietuviškai vis daugiau ir daugiau leidžiama tokios
literatūros, rodo, kad esame iš tikrųjų laisva šalis, pripažįstanti mene ir
literatūroje įvairovę.
Aš bijau, matadore
originalo kalba pasirodė 2001 merais, likus penkeriems metams iki Pinocheto
mirties. Sunku pasakyti, ar diktatorius skaitė šią knygą, bet ją tikrai skaitė
visa Čilė, nes ji tapo fenomenali. Autorius knygoje vaizduoja 1986-uosius, kai
Pinocheto valdomoje Čilėje suklesti pogrindžio partizaninis pasipriešinimas, o
laisvasis radijas nuolatos klausytojams pranešdavo pasipriešinimo situacijas ir
susidūrimus. Pinokiu pravardžiuojamas diktatorius knygoje vaizduojamas ištiktas
kasdienybės nuovargio, labiausiai jį vargina šalies neramumai ir be paliovos plūstantis
žmonos bambėjimas. Jis vyksta į Maipo regioną ir ten ilsisi, tiesa, vos išlieka
gyvas, patekęs į partizanų surengtą ataką.
Lemebel sujungia dvi
pasakojimo linijas. Pasakojimo centre – La Loka (išvertus reikštų beprotė),
keturiasdešimtmetis homoseksualas transvestitas, gyvenantis kaip drag queen,
deja, ne prabangoje, bet vos galą su galu suduriančioje Santjago užkampyje. La
Loka bedantė, tačiau be galo ori ir manieringa, save laikanti karaliene, tačiau
uždirbanti vien siuvinėdama staltieses režimą palaikantiems turtuoliams. Vieną dieną
ji susipažįsta su vyru, jaunu studentu, prisistačiusiu mačistinės išvaizdos
Karlosu, kuris La Loka naudojasi kaip priedanga ir jos namuose slepia ginkluotę,
kuri bus panaudota kovoje prieš Pinocheto režimą. Kas nutiks, jeigu režimo pakalikai
sužinos, jog ji kolaboruoja su partizanais? Deja, La Loka susikuria nepagrįstas
iliuzijas, kad iš tikrųjų šitam jaunam Karlosui ji gali patikti, iš tikrųjų ji
jį įsimyli, todėl negali atsakyti.
Autorius derina queer
pasaulį su diktatoriaus Pinocheto kontroliuojama Čilės politika. Atrodo,
nesuderinami dalykai, bet knygoje būtent dėl to, kad diktatorystė yra
heteroseksualių ir mačistinių vyrų reikalas, o ne queer, viskas atrodo
beveik komiška, tačiau įdomiai. Pats diktatorius išjuokiamas dėl savo
neapykantos homoseksualams, nes negali, kaip ir daugelis homofobų,
sukontroliuoti šalyje gyvenančių žmonių seksualumo, tad belieka leisti dekretus
ir skambučiais liepti persekioti marginalus. „Lyg negana komunistų, dabar
dar ir gėjai šlaistysis po apylinkes, demonstruodami savo ištvirkimą! To jau buvo per daug. Jis tiesiog neketino su
tuo taikstytis. Rytoj pat paskambins Maipo slėnio merui ir lieps įvesti
kontrolę (p. 39).“ Pinochetas dažnai perteikiamas nuvargęs, nors ir
galingas, bet labiausiai susirūpinęs savo paties saugumu, tiksliau savo saugumo
iliuzija. Jo vaizdavimas man priminė prieš gerus metus matytą Pablo Larraino satyrą
apie Pinočetą meniniame vaidybiniame filme Grafas (El Conde,
2023), kuriame Pinočetas buvo paverstas... vampyru ir dėl to toks galingas ir
kartu komiškas.
Lemebel turi savitą
pasakojimo stilių, postmodernus pasakojimo būdas gana fragmentuotas, imituojama
įmantriu ir dažnai, rodos, nesustabdomu queer čiauškėjimu, kurį
literatūros kritikai įvardija barokiniu, o aš pridurčiau, kad knyga parašyta queer
baroko stiliumi dėl savo hiperbolizuoto įmantrumo, atėjusio iš dag queen
socialinės aplinkos, kuriai pats autorius ir priklausė. Neapleidžia jausmas,
kad La Loka yra Lemebel alter ego, savotiška jo paties versija. Autorius
renkasi queer ir moteriškąją pasakojimo perspektyvą. Pavyzdžiui, be La
Lokos jis kuo puikiausiai perteikia Pinocheto žmonos susireikšminimą ir
paviršutiniškumą, jos nesibaigiančiais plepėjimų monologais. Ji nuolat
diktatoriui priekaištauja dėl nesimpatiškų karinių uniformų spalvos, dėl pigių
savo rūbų, rūšiuoja ir klasifikuoja Čilės žmones tarsi jie būtų gyvuliai,
primena pažeminimus, kai jų Pietų Afrikos Respublikoje, nusileidus lėktuvui,
niekas nepasitiko ir jiems reikėjo grįžti atgal.
Ant knygos viršelio
pavaizduota kulka, apnerta gėlėmis, yra tai, ką iš esmės sukryžmina autorius:
brutalumą ir estetiką, transeksualą ir diktatorių, karą ir laisvę. Viena svarbiausių
raiškos priemonių – La Lokos per radiją klausomų dainų citatos ir intarpai,
kurie leidžia atitolinti baimę ir grėsmę, kurią patiria režimo bijantys
gyventojai. Dainos tampa priebėga, užuovėja, jos tekste nuolat niūniuojamos,
jomis žavimasi, jomis svaiginamasi ir svajojama apie amžiną ir retsykiais
neįmanomą meilę. Prisiminiau dar vieną filmą – prancūzų režisieriaus Jacques
Audiard Emilija Perez (2024), kuriame vaizduojamas Lotynų Amerikos
transeksualas gangsteris, kuris traukia dainas ir bando gelbėti savo sudėtingą
gyvenimą. Labai panašius jausmus sukėlė ir La Lokos asmenybė, kuri leidžiasi į
pavojingą flirtą su Karlosu, nes šalyje, kurioje veikia režimas ir teroras,
meilė, aistra ir dainos yra tai, ko negali režimas visiškai atimti iš žmonių,
nes tai dar juos daro žmonėmis, skiria nuo visiško pakvaišimo.
Knygą skaičiau labai
greitai, labai patiko teksto stilius ir Almos Naujokaitienės vertimas iš ispanų
kalbos. Manau, autoriui pavyko suderinti pramoginę ir rimtosios literatūros
elementus bei byloti apie galimybę priešintis karui, propagandai ir diktatūrai
net gyvenant tam tikra prasme atstumtam, kitų laikomam antrarūšiu, o
seksualumas ir tapatybė, kurios negali pergalėti mačistinis režimas, tampa
savotiškais ginklais ir pasipriešinimu. Kita vertus, ar yra šioje knygoje kas
nors laisvesnis, nei pati La Loka? Pinochetas ir jo žmona Liusija pavaizduoti paranojiški
ir nuolatos įsibaiminę dėl savo galios praradimo ir teroro išpuolio, nuolatos
gyvenantys susireikšminę ir įtampoje. Knyga turi ir šviesiąją, romantiškąją
idėjos pusę. La Loka yra pasiruošusi priimti partizaną, jį dangstyti, saugoti
ginklus, rizikuodama ne dėl politinių įsitikinimų ir ne iš neapykantos režimui,
bet iš meilės vyrui Karlosui.
2020 metais Čilės režisierius
Rodrigo Sepúlveda šį kūrinį ekranizavo su bene garsiausiu šalies kino aktoriumi
Alfredo Castro, man žinomu iš Kino pavasario festivalio filmų. Deja,
pats rašytojas gyvenimą paliko beveik dešimtmečiu pergyvenęs realųjį diktatorių
2015 metais nuo gerklės vėžio, tad šios ekranizacijos taip ir nesulaukė. Apskritai
Lotynų Amerika pilna queer kino ir literatūros, kuri vis prasiveržia ir
į lietuvišką akiratį. Prisiminkime Čilės režisieriaus Sebastián Lelio sėkmę su
filmu Fantastiška moteris (2018), kuris pasakojo sudėtingą transeksualės
Marinos istoriją ir atnešė Čilei Oskarą kaip geriausias užsienio filmas.
Nors visoje recenzijoje dėjau akcentą apie queer baroko literatūrą,
tačiau knyga skirta visgi visiems, o ypač tiems, kurie nori juokingos satyros
apie diktatorius, kurie paskutiniu metu pasaulyje vėl siautėja kaip išprotėję.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą