Knyga: Pedro Lemebel "Aš bijau, matadore"

Pedro Lemebel. „Aš bijau, matadore“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 160.

„Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų (p. 138).“

Sveiki, mieli skaitytojai!

Retai kada į rankas patenka linksmesnė knyga, kuri ironiškai žiūrėtų į diktatorių valdymo laikotarpį. Galima sakyti, kad čiliečių rašytojas Pedro Lemebel (1952-2015) sukūrė savitą politinę satyrą apie po perversmo į valdžią 1973-aisiais atėjusio Augusto Pinocheto valdymo laikotarpį iki pat 1990-ųjų savo knygoje Aš bijau, matadore (ispn. Tengo miedo, torero), kurį į lietuvių kalbą išvertė tikriausiai visus geriausius ir garsiausius ispanakalbių tekstus verčianti puikioji vertėja Alma Naujokaitienė.

Teko daugiau pasidomėti Pedro Lemebel asmenybe. Gimęs ir visą gyvenimą gyvenęs Lemebel Čilės sostinėje Santjage iš tikrųjų kentė ne vien nuo Pinocheto režimo, bet ir atvirą homofobiją. Pasirinkęs nuo pat jaunų dienų neslėpti savo homoseksualumo, Lemebel stojo akistaton ne tik su diktatoriaus policija, bet ir jų oponentais, kurie atvirai reiškė homofobines pažiūras. Pedro Lemebel absoliučiai pabrėžtinai gyveno queer gyvenimą, dažnai provokuojančiai rengdavo drag queen stiliaus nudistinius performansus, dažnai rengėsi moteriškai, nešiojo skaras ir dažėsi taip, pasako jo, kovodamas su režimo standartais. Augo jis viename skurdžiausių Čilės rajonų, teko badauti, patirti seksualinę ir fizinę prievartą, gal dėl to savyje išugdė tiek drąsos ir akiplėšiškumo, nes gyvenimas buvo sunkus. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga su queer ir LGBTQ indeksu, o tai, kad kasmet lietuviškai vis daugiau ir daugiau leidžiama tokios literatūros, rodo, kad esame iš tikrųjų laisva šalis, pripažįstanti mene ir literatūroje įvairovę.

Aš bijau, matadore originalo kalba pasirodė 2001 merais, likus penkeriems metams iki Pinocheto mirties. Sunku pasakyti, ar diktatorius skaitė šią knygą, bet ją tikrai skaitė visa Čilė, nes ji tapo fenomenali. Autorius knygoje vaizduoja 1986-uosius, kai Pinocheto valdomoje Čilėje suklesti pogrindžio partizaninis pasipriešinimas, o laisvasis radijas nuolatos klausytojams pranešdavo pasipriešinimo situacijas ir susidūrimus. Pinokiu pravardžiuojamas diktatorius knygoje vaizduojamas ištiktas kasdienybės nuovargio, labiausiai jį vargina šalies neramumai ir be paliovos plūstantis žmonos bambėjimas. Jis vyksta į Maipo regioną ir ten ilsisi, tiesa, vos išlieka gyvas, patekęs į partizanų surengtą ataką.

Lemebel sujungia dvi pasakojimo linijas. Pasakojimo centre – La Loka (išvertus reikštų beprotė), keturiasdešimtmetis homoseksualas transvestitas, gyvenantis kaip drag queen, deja, ne prabangoje, bet vos galą su galu suduriančioje Santjago užkampyje. La Loka bedantė, tačiau be galo ori ir manieringa, save laikanti karaliene, tačiau uždirbanti vien siuvinėdama staltieses režimą palaikantiems turtuoliams. Vieną dieną ji susipažįsta su vyru, jaunu studentu, prisistačiusiu mačistinės išvaizdos Karlosu, kuris La Loka naudojasi kaip priedanga ir jos namuose slepia ginkluotę, kuri bus panaudota kovoje prieš Pinocheto režimą. Kas nutiks, jeigu režimo pakalikai sužinos, jog ji kolaboruoja su partizanais? Deja, La Loka susikuria nepagrįstas iliuzijas, kad iš tikrųjų šitam jaunam Karlosui ji gali patikti, iš tikrųjų ji jį įsimyli, todėl negali atsakyti.

Autorius derina queer pasaulį su diktatoriaus Pinocheto kontroliuojama Čilės politika. Atrodo, nesuderinami dalykai, bet knygoje būtent dėl to, kad diktatorystė yra heteroseksualių ir mačistinių vyrų reikalas, o ne queer, viskas atrodo beveik komiška, tačiau įdomiai. Pats diktatorius išjuokiamas dėl savo neapykantos homoseksualams, nes negali, kaip ir daugelis homofobų, sukontroliuoti šalyje gyvenančių žmonių seksualumo, tad belieka leisti dekretus ir skambučiais liepti persekioti marginalus. „Lyg negana komunistų, dabar dar ir gėjai šlaistysis po apylinkes, demonstruodami savo ištvirkimą!  To jau buvo per daug. Jis tiesiog neketino su tuo taikstytis. Rytoj pat paskambins Maipo slėnio merui ir lieps įvesti kontrolę (p. 39).“ Pinochetas dažnai perteikiamas nuvargęs, nors ir galingas, bet labiausiai susirūpinęs savo paties saugumu, tiksliau savo saugumo iliuzija. Jo vaizdavimas man priminė prieš gerus metus matytą Pablo Larraino satyrą apie Pinočetą meniniame vaidybiniame filme Grafas (El Conde, 2023), kuriame Pinočetas buvo paverstas... vampyru ir dėl to toks galingas ir kartu komiškas.

Pedro Lemebel

Lemebel turi savitą pasakojimo stilių, postmodernus pasakojimo būdas gana fragmentuotas, imituojama įmantriu ir dažnai, rodos, nesustabdomu queer čiauškėjimu, kurį literatūros kritikai įvardija barokiniu, o aš pridurčiau, kad knyga parašyta queer baroko stiliumi dėl savo hiperbolizuoto įmantrumo, atėjusio iš dag queen socialinės aplinkos, kuriai pats autorius ir priklausė. Neapleidžia jausmas, kad La Loka yra Lemebel alter ego, savotiška jo paties versija. Autorius renkasi queer ir moteriškąją pasakojimo perspektyvą. Pavyzdžiui, be La Lokos jis kuo puikiausiai perteikia Pinocheto žmonos susireikšminimą ir paviršutiniškumą, jos nesibaigiančiais plepėjimų monologais. Ji nuolat diktatoriui priekaištauja dėl nesimpatiškų karinių uniformų spalvos, dėl pigių savo rūbų, rūšiuoja ir klasifikuoja Čilės žmones tarsi jie būtų gyvuliai, primena pažeminimus, kai jų Pietų Afrikos Respublikoje, nusileidus lėktuvui, niekas nepasitiko ir jiems reikėjo grįžti atgal.

Ant knygos viršelio pavaizduota kulka, apnerta gėlėmis, yra tai, ką iš esmės sukryžmina autorius: brutalumą ir estetiką, transeksualą ir diktatorių, karą ir laisvę. Viena svarbiausių raiškos priemonių – La Lokos per radiją klausomų dainų citatos ir intarpai, kurie leidžia atitolinti baimę ir grėsmę, kurią patiria režimo bijantys gyventojai. Dainos tampa priebėga, užuovėja, jos tekste nuolat niūniuojamos, jomis žavimasi, jomis svaiginamasi ir svajojama apie amžiną ir retsykiais neįmanomą meilę. Prisiminiau dar vieną filmą – prancūzų režisieriaus Jacques Audiard Emilija Perez (2024), kuriame vaizduojamas Lotynų Amerikos transeksualas gangsteris, kuris traukia dainas ir bando gelbėti savo sudėtingą gyvenimą. Labai panašius jausmus sukėlė ir La Lokos asmenybė, kuri leidžiasi į pavojingą flirtą su Karlosu, nes šalyje, kurioje veikia režimas ir teroras, meilė, aistra ir dainos yra tai, ko negali režimas visiškai atimti iš žmonių, nes tai dar juos daro žmonėmis, skiria nuo visiško pakvaišimo.

Knygą skaičiau labai greitai, labai patiko teksto stilius ir Almos Naujokaitienės vertimas iš ispanų kalbos. Manau, autoriui pavyko suderinti pramoginę ir rimtosios literatūros elementus bei byloti apie galimybę priešintis karui, propagandai ir diktatūrai net gyvenant tam tikra prasme atstumtam, kitų laikomam antrarūšiu, o seksualumas ir tapatybė, kurios negali pergalėti mačistinis režimas, tampa savotiškais ginklais ir pasipriešinimu. Kita vertus, ar yra šioje knygoje kas nors laisvesnis, nei pati La Loka? Pinochetas ir jo žmona Liusija pavaizduoti paranojiški ir nuolatos įsibaiminę dėl savo galios praradimo ir teroro išpuolio, nuolatos gyvenantys susireikšminę ir įtampoje. Knyga turi ir šviesiąją, romantiškąją idėjos pusę. La Loka yra pasiruošusi priimti partizaną, jį dangstyti, saugoti ginklus, rizikuodama ne dėl politinių įsitikinimų ir ne iš neapykantos režimui, bet iš meilės vyrui Karlosui.

2020 metais Čilės režisierius Rodrigo Sepúlveda šį kūrinį ekranizavo su bene garsiausiu šalies kino aktoriumi Alfredo Castro, man žinomu iš Kino pavasario festivalio filmų. Deja, pats rašytojas gyvenimą paliko beveik dešimtmečiu pergyvenęs realųjį diktatorių 2015 metais nuo gerklės vėžio, tad šios ekranizacijos taip ir nesulaukė. Apskritai Lotynų Amerika pilna queer kino ir literatūros, kuri vis prasiveržia ir į lietuvišką akiratį. Prisiminkime Čilės režisieriaus Sebastián Lelio sėkmę su filmu Fantastiška moteris (2018), kuris pasakojo sudėtingą transeksualės Marinos istoriją ir atnešė Čilei Oskarą kaip geriausias užsienio filmas. Nors visoje recenzijoje dėjau akcentą apie queer baroko literatūrą, tačiau knyga skirta visgi visiems, o ypač tiems, kurie nori juokingos satyros apie diktatorius, kurie paskutiniu metu pasaulyje vėl siautėja kaip išprotėję.

Maištinga Siela

Asmenybė. Pedro Lemebel – čiliečių rašytojas, qeer tapatybė, literatūra, knygos, kūrybos bruožai ir temos

 

Sveiki, mielieji!

Neseniai baigiau skaityti Čilės rašytojo Pedro Lemebel (1952-2015) lietuviškai išverstą romaną „Aš bijau, matadore“, tad nusprendžiau šį menkai kam Lietuvoje žinomą rašytoją pristatyti plačiau. Nustebsite, kokia tai įdomi ir marga asmenybė.

ANKSTYVASIS PEDRO LEMEBEL GYVENIMAS IR TUOMETINĖ ČILĖS POLITIKA

Pedro Lemebel gimė 1952 m. lapkričio 21 d. Santjage, Čilėje, kaip Pedro Segundo Mardones Lemebel, ir mirė tame pačiame mieste 2015 m. sausio 23 d. Jo vaikystė prabėgo viename skurdžiausių ir labiausiai apleistų Santjago rajonų – Zanjón de la Aguada. Tai buvo lūšnynas, įsikūręs šalia atviro kanalizacijos kanalo, kur kasdienybę ženklino dulkės, badas ir nuolatinė kova už išlikimą. Augdamas tokioje aplinkoje, būsimasis kūrėjas iš arti matė socialinę neteisybę ir marginalizuotų žmonių gyvenimą, kuris vėliau tapo jo pasaulėžiūros pamatu. Jo šeima buvo paprasta, tėvas dirbo kepėju, o ryšys su motina, kurios pavardę jis vėliau pasirinko kaip savo pagrindinį identiteto ženklą, buvo itin glaudus ir formuojantis jo asmenybę.

Paauglystės metais Pedro išsiskyrė iš savo bendraamžių ne tik dėl skurdo, bet ir dėl anksti išryškėjusio kitoniškumo bei lytinės tapatybės paieškų. Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje Čilė išgyveno didžiulius politinius virsmus, tačiau visuomenė išliko giliai konservatyvi, katalikiška ir mačistinė. Jaunasis Pedro jautėsi esantis svetimas šioje griežtų normų aplinkoje, kur vyriškumas buvo suprantamas tik per jėgos ir dominavimo prizmę. Jis patyrė nuolatinę atskirtį ir patyčias dėl savo manierų bei jautrumo, tačiau tai tik dar labiau užgrūdino jo maištingą dvasią ir poreikį ieškoti saviraiškos būdų, kurie leistų ištrūkti iš slegiančios kasdienybės.

Studijų metai tapo esminiu lūžiu jo kelyje į intelektualinę laisvę. Pedro įstojo į Čilės universitetą studijuoti dailės pedagogikos, kur susidūrė su akademine aplinka ir menu. Tuo metu Čilėje tvyrojo įtampa: Salvadoro Allende socialistinės vyriausybės viltis greitai pakeitė 1973-iųjų karinis perversmas, vadovaujamas Augusto Pinocheto. Jaunystė diktatūros šešėlyje Pedro buvo paženklinta baime, policijos reidais ir brutaliu susidorojimu su bet kokia opozicija ar „nukrypimu“. Būdamas jaunas menininkas ir homoseksualus vyras, jis gyveno dvigubame pavojuje – tiek dėl savo politinių pažiūrų, tiek dėl savo prigimties, kurią režimas laikė iškrypimu.

Baigęs studijas, Pedro kurį laiką dirbo dailės mokytoju įvairiose vidurinėse mokyklose, tačiau ši patirtis jam buvo traumuojanti. Švietimo sistema, griežtai kontroliuojama karinės diktatūros, netoleravo jo laisvamanystės ir provokuojančio stiliaus. Galiausiai 1983 m. jis buvo atleistas iš darbo dėl savo seksualinės orientacijos, kas jam tapo ne tik ekonominiu smūgiu, bet ir galutiniu patvirtinimu, kad oficialioji visuomenė jam neturi vietos. Šis atmetimas buvo jam asmeniškai šokiruojantis, tačiau būtent jis išstūmė Pedro į gatvės meno ir radikalaus aktyvizmo erdvę, kurioje jis pradėjo transformuoti savo kūną ir balsą į politinio pasipriešinimo įrankį.

Iki tol, kol jo vardas tapo žinomas literatūros pasaulyje, Lemebel gyveno bohemišką, pavojingą ir itin intensyvų gyvenimą pogrindžio Santjage. Jis dalyvavo meniniuose performansuose, kuriuose dažnai naudojo provokaciją, makiažą ir aukštakulnius, taip kvestionuodamas tiek diktatūros autoritetą, tiek kairiųjų intelektualų homofobiją. Tai buvo laikotarpis, pilnas gatvės kovų, naktinių susibūrimų slaptose vietose ir nuolatinio laviravimo tarp meno ir išgyvenimo. Jis patyrė skurdą ir fizinį smurtą, tačiau kartu atrado bendraminčių bendruomenę, kuri tapo jo tikrąja šeima ir suteikė drąsos viešai deklaruoti savo tapatybę.

Visas šis ankstyvasis patirčių bagažas – nuo lūšnynų dulkių iki persekiojimo gatvėse – suformavo jį kaip asmenybę, kuri niekada nesiekė pritapti. Jis gyveno tarp socialinių paribių, stebėdamas, kaip jo draugai ir kaimynai kenčia nuo diktatūros represijų ir AIDS epidemijos pradžios, kuri Čilę pasiekė devintajame dešimtmetyje. Šios traumos ir praradimai tapo jo vidine varomąja jėga, pavertusia jauną dailės mokytoją bebaimiu provokatoriumi, kurio vienintelis tikslas buvo suteikti balsą tiems, kurie, kaip ir jis pats savo jaunystėje, buvo pasmerkti tylai ir užmarščiai.

VELESNIS PEDRO LEMEBEL GYVENIMAS, QUEER ČILĖS JUDĖJIMAS IR ROMANAS „AŠ BIJAU, MATADORE“

Devintojo dešimtmečio viduryje, kai Čilė vis dar duso po Pinocheto diktatūros gniaužtais, Pedro Lemebel nusprendė, kad tradicinės protesto formos jam per ankštos. Jis suprato, kad kova prieš režimą turi vykti ne tik gatvėse, bet ir per kūną bei estetiką. Tuo metu jis susipažino su menininku Francisco Casas, su kuriuo 1987 metais įkūrė radikalią meno grupę „Las Yeguas del Apocalipsis“ (Apokalipsės kumelės). Pavadinimas buvo tiesioginis iššūkis mačistinei visuomenei – jie save vadino moteriškos giminės žodžiu, provokuodami tiek dešiniuosius diktatūros rėmėjus, tiek homofobiškus kairiuosius opozicionierius. Šis duetas rengė šokiruojančius, neplanuotus performansus: jie pasirodydavo meno parodų atidarymuose ar politiniuose susirinkimuose apsinuoginę, jojantys ant arklių, susiūti vienas su kitu arba šokantys „Cueca“ (tradicinį Čilės šokį) ant sudaužyto stiklo šukių, simbolizuojančių dingusius be žinios režimo aukas.

Būtent šis meninis pogrindis tapo Lemebel tiltu į literatūrą. Žinoma, vizualinis performansas yra laikinas, todėl pradėjo rašyti tekstus, kurie fiksavo šią marginalią tikrovę. Pedro pasirinko unikalų žanrą – kroniką. Jo kronikos nebuvo sausi reportažai; tai buvo barokinė, tiršta, purvina ir kartu neįtikėtinai poetiška proza, kurioje susipynė gatvės žargonas, politinė satyra ir gilus lyrizmas. Jis rašė apie naktinį Santjagą (Čilės sostinę), apie prostitutes, transvestitus, benamius ir visus tuos, kurių oficiali istorija norėjo nematyti. Jo balsas tapo „kitokios Čilės“ balsu, o jo rašymo stilius, dažnai vadinamas „neobarroso“ (purvinuoju baroku), griovė visas tradicinės literatūros normas, paversdamas marginalų gyvenimą aukštuoju menu.

Lemebelio kelias į pripažinimą buvo neatsiejamas nuo jo drąsos būti savimi viešumoje. Jis niekada neslėpė savo homoseksualumo, priešingai – jį naudojo kaip ginklą. Vienas garsiausių jo gyvenimo momentų įvyko 1986 m., kai jis pasirodė kairiųjų politikų susirinkime su raudona žvaigžde ant veido ir perskaitė savo manifestą „Hablo por mi diferencia“ (Kalbų už savo skirtumą). Tai buvo šokiruojantis aktas: jis tiesiai šviesiai pasakė revoliucionieriams, kad jų kova už laisvę yra veidmainiška, jei joje nėra vietos „pederastams“. Ši drąsa pelnė jam pagarbą tarp intelektualų, o viena svarbiausių jo gyvenimo pažinčių tapo ryšys su garsiuoju rašytoju Roberto Bolaño. Bolaño, gyvendamas Ispanijoje, buvo sužavėtas Lemebelio talento ir negailėjo jam pagyrų, vadindamas jį vienu svarbiausių gyvų ispanakalbių rašytojų. Ši parama padėjo Lemebeliui prasiskinti kelią į tarptautinę auditoriją.

Rašytojas Roberto Bolaño su Pedro Lemebeliu

Kalbant apie intymųjį Lemebelio gyvenimą, jis visada buvo apgaubtas tam tikros paslapties ir kartu atviro provokatyvumo. Nors jis neturėjo ilgalaikių „tradicinių“ santykių, kurie būtų plačiai aprašyti biografijose, jo kūryba yra persmelkta aistros, geismo ir sudaužytų širdžių istorijų. Jis gyveno meile, kuri vyko pavojingose Santjago gatvėse, pigiuose viešbučiuose ir politinio pasipriešinimo fone. Jo intymumas buvo neatsiejamas nuo politikos – mylėti kitą vyrą diktatūros metais jam buvo aukščiausia sukilimo forma. Jis save tapatino su moteriškumu, dažnai kalbėdamas apie save moteriškąja gimine, tačiau kartu išlaikydamas griežtą, darbininkišką vyrų pasaulio supratimą.

Didžiausią literatūrinę šlovę jam atnešė vienintelis jo romanas „Aš bijau, matadore“ (Tengo miedo torero), išleistas 2001 metais. Tai kūrinys, kuriame susipina dvi siužetinės linijos: bandymas nužudyti Pinochetą 1986 metais ir meilės istorija tarp vyresnio amžiaus transvestito, vadinamo „Gatvių pamišėle“, ir jauno partizano. Romanas tapo kultiniu ne tik dėl savo politinio krūvio, bet ir dėl neįtikėtinai jautraus pagrindinio veikėjo paveikslo. „Gatvių pamišėlė“ siuvinėja staltieses diktatoriaus žmonai, tuo pačiu savo namuose slėpdamas ginklus revoliucijai, o visa tai daro ne dėl ideologijos, o iš tyros, pasiaukojančios meilės jaunam kovotojui. Šis kūrinys pavertė Lemebelį tarptautine žvaigžde ir vėliau buvo ekranizuotas.

Be šio romano, Lemebel išleido daugybę kronikų rinkinių, tokių kaip „La esquina es mi corazón“ ar „Loco afán: Crónicas de sidario“. Pastarajame jis fiksavo šiurpų ir skausmingą AIDS epidemijos poveikį savo draugų ratui ir LGBT bendruomenei. Jis rašė apie mirtį ne kaip apie statistiką, o kaip apie prarastus veidus, nebaigtus šokius ir išduotas viltis. Jo proza buvo persunkta skausmo, tačiau ji niekada nebuvo silpna – tai buvo pykčio ir pasididžiavimo kupini tekstai, kurie vertė skaitytoją jaustis nepatogiai, bet kartu žavėtis kalbos grožiu.

Gyvenimo pabaigoje Pedro Lemebel susidūrė su sunkia liga – gerklų vėžiu. Tai buvo ironiška ir kartu tragiška lemtis žmogui, kurio balsas buvo jo pagrindinis įrankis. Net ir praradęs balsą po operacijų, jis nenustojo bendrauti ir kurti. Jis rašė žinutes ant popieriaus, pasirodydavo viešumoje su skarelėmis, dengiančiomis kaklą, ir išliko toks pat aštrus bei ironiškas. Interviu metu jis teigė, kad jo kūryba visada buvo skirta „atminties higienai“ – jis nenorėjo leisti Čilei pamiršti to purvo ir kraujo, ant kurio buvo pastatyta modernioji valstybė. Apie Pinochetą jis kalbėjo su neapykanta, bet kartu ir su nugalėtojo panieka, teigdamas, kad diktatorius pralaimėjo, nes jam nepavyko ištrinti tokių kaip Pedro iš istorijos puslapių.

Savo paskutinėmis dienomis Lemebel mąstė apie save kaip apie žmogų, kuris tiesiog norėjo būti laisvas šalyje, kuri bijojo laisvės. Jis didžiavosi tuo, kad niekada nepardavė savo principų dėl patogaus gyvenimo. Pedro Lemebel mirė 2015 m. sausio 23 d. nuo vėžio komplikacijų. Jo laidotuvės virto masine procesija Santjago gatvėmis – tūkstančiai žmonių, tarp kurių buvo tiek paprasti gatvės prekeiviai, tiek aukščiausi politikai, lydėjo jį į paskutinę kelionę. Jis mirė kaip nacionalinis didvyris, žmogus, kuris savo provokacija, raštais ir nepalaužiama dvasia privertė Čilę pažvelgti į savo pačios šešėlį ir pripažinti tuos, kurie per ilgai buvo stumiami į paraštes.

Maištinga Siela

Knyga: Benjamín Labatut "Kai liaujamės suprasti pasaulį"

 Benjamín Labatut. „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – Vilnius: Rara, 2022. – p. 168.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Po to, kai pats šiemet patyriau beveik dviejų mėnesių neskaitymo bloką, daugelis ėmė rekomenduoti būtent Čilės rašytojo Benjamin Labatut (g. 1980) šiemet leidyklos Raros išleistą ir iš ispanų kalbos Almos Naujokaitienės išverstą prozos knygą Kai liaujamės suprasti pasaulį (ispan. Un verdor terrible). Pirminis knygos pavadinimas buvo sumanytas pagal ispanišką pavadinimą Siaubingoji žaluma, tačiau netgi man labiau patiko ir pritiko angliškojo leidimo variantas. Kai vėliau pasidomėjau, supratau, jog šioji knyga daugeliui lietuvių skaitytojų pralaužė tą užkerpėjusį neskaitymo bloką arba užstrigimą kokioje nors vienoje ilgai skaitomoje knygoje. Knyga nominuota Tarptautiniam Booker Prize, pateko į jo trumpąjį sąrašą ir daugelis tikėjo, kad būtent ji nuraškys laurus, bet apdovanojimą komisija nusprendė skirti David Diop knygai Naktį visų kraujas juodas.

 

Pasikartosiu, ką kaskart sakau apie Lotynų Amerikos leidyklos Rara leidžiamas knygas – tai unikalu, skoninga, įdomu, patrauklu ir visiškai kitaip. Šią nedidelę knygą sudaro penki prozos tekstai: Prūsiškasis mėlis, Schwarzschildo singuliarumas, Širdies širdis, Kai liaujamės suprasti pasaulį ir Epilogas. Iš vienos pusės sunku nusakyti, koks šių tekstų žanras, bet pritarčiau Audriui Ožalui ir Jūratei Čerškutei, kurie savo laidoje Perskaitymai kalbėjo apie šią knygą su Rara steigėju, jog tai atskiras literatūrinis žanras, kuris balansuoja tarp beletristikos ir vadinamojo non-fiction, nefikcinės, kitaip sakant, faktinės literatūros. Tekstai išties prisodrinti faktografijos, tačiau autorius aiškiau leidžia jais žongliruoti, supoetinti, sugretinti, sukurti prasmių ir paradoksų literatūrinį architektoninį reljefą. Iš vienos pusės tekstai panašūs ir į eseistiką, ir į tiriamuosius mokslinės žurnalistikos straipsnius, bet neapsigaukite, nes vėlgi visa tekstų tekstūra tokia pagaviai įtrauki, kad veikia absoliučiai kaip grožinės literatūros tekstas, tik nušaunate vienu šūviu du zuikius: prisisiurbiate daug įdomiosios istorijos apie matematiką, fiziką ir chemiją bei šių sričių mokslininkus ir mėgaujatės intriguojančiais bei fantaziją plečiančiais pasakojimais.

 

Toks rašymo stilius pasaulinėje literatūroje tikrai nėra naujas. Iš to, ką pačiam teko skaityti, man iškyla vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kai autorius nagrinėja pačių įvairiausių asmenybių judėjimo tuo laikotarpiu po Europą trajektorijas, brėžia paradoksalius prasmių ir įvykių punktyrus. Manding, labai panašia maniera parašyta ir man be galo patikusi prancūzų rašytojo Eric Vuillard Darbotvarkė apie Hitlerio kurioziškus planus paimti Austriją bei vokiečių pramonės progresyvumą.

 

Neslėpsiu savo simpatijų knygai Kai liaujamės suprasti pasaulį ir jau regiu šią knygą šių metų skaitinių kontekste kaip itin išskirtinį kūrinį. Knyga, nors ir grožinė, ji  parašyta uždegančiai matematiškai, bet kartu, atrodo, kad B. Labatuto plunksna vedžiojo literato intuityvi nuojauta. Tai gana retas atvejis. Pirmajame tekste, kuris vadinasi Prūsiškasis mėlis, autorius sujungia per Pasaulinio karo metu panaudotą ipritą – chemines toksiškas žalias dujas, nuo kurių miršta visos gyvybės formos. Šia pasakojama ilga istorija apie prūsiškojo mėlio atsiradimą t. y. tam tikro mėlyno atspalvio, kuris išgaunamas maišant cheminius junginius, atsiradimo istorija. Nepaprastai įdomūs istoriniai faktai jau pirmajame tekste tampa patrauklūs veiklaus ir smalsaus proto skaitytojui, nes nuolat stebėti(s) verčia autoriaus gebėjimas sujungti faktus į kažin kokį atskirą literatūrinį lydinį, cheminį visumos matricą.

 

„Šiaurės Afrikoje užnuodyti [šuliniai], kad sustabdytų generolo Pattono kariuomenę, kurios tankai vijosi juos per dykumos smėlynus. Vienas iš Dippelio eliksyro ingredientų galiausiai ir suteikė tą ryškią mėlyną spalvą, kuri vėliau papuošė ne tik van Gogho „Žvaigždėtą naktį“ bei Hokusai „Didžiąją Kanagavos bangą“, bet ir Prūsijos kariuomenės pėstininkų uniformas, tarsi cheminės šios spalvos struktūroje būtų buvę kažko, kas žadino smurtą: šešėlis, egzistencinė dėmė, palikta alchemiko eksperimentų, kuriuos atlikdamas jis gabalais pjaustydavo gyvus gyvūnus, kurdavo iš jų siaubingas chimeras ir bandydavo jas atgaivinti elektrošoku, pabaisas, įkvėpusias Mary Shelly parašyti savo šedevrą Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas, kuriuo ji perspėjo apie aklą mokslo, pavojingiausio ir visų žmogaus sukurtų menų, pažangą (p. 18).“

Benjamin Labatut

 

Prūsiškasis mėlis, kaip ir pats autorius patikino, yra mažiausiai fiktyvus tekstas, suręstas vien iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių faktų gausos, bet tik iš pažiūros, nes akivaizdu, jog vidinėje teksto logikoje pasakotojas yra karštligiškas prasmių ir pasekmių dėsnio ieškotojas. Kitas man labai patikęs knygos tekstas Širdis širdyje, po kurio ėjau guglintis, kas per vienas buvo toks Shinichis Mochizukis ir Alexanderis Grothendieckas – vienas iš jų iki šiol gyvas japonų matematikas genijus, užsidaręs nuo viso pasaulio, kuris perėmė pirmtako matematiko bepročio-genijaus A. Grothendiecko idėjas apie matricos ir visai kitokios struktūros bei suvokimo skaičiavimus. Šioje beprotiškoje istorijoje svarstomi genialumo ir beprotystės santykiai: kur yra riba tarp to, kai karštligiškai siekiama per matematiką suvokti pasaulį ir kur yra toji akimirka, kai supranti, jeigu pasauliui atskleisi matematinę dūmų uždangą ir paaiškinsi absoliučiai viską skaičiais, pasaulis ims ir iš tikrųjų išprotės, nustos egzistavęs. Du matematikos genijai, kaip teigia pasakojimas, nusigręžė nuo matematikos, nes joje išvydo tai, kas peržengia bet kokį sveiką protą ir įprastinį pasaulio suvokimą.

 

Panašiai ir didžiausiame tekste Kai liaujamės suprasti pasaulį, kuriame pristatomi Wernerio Heisenbergo ir Erwino Schrodingerio polemika apie matematinę lygtį, kuri gali išspręsti daugelį kvantinės fizikinių reiškinių (Heisenbergui svarbi atomų vieta-erdvė, o Schrodingeriui bangos-judėjimas). Galiausiai šioje istorijoje, kurioje telpa ir vieno genijaus nusivylimas, o kito – džiovininkų kalnų sanatorijoje užsimezgusi V. Nabakovo Lolitos verta aistros istorija, autorius dviem matematikais žaidžia kaip šachmatų figūromis, suka jų gyvenimo likimus kaip elektronus aplink branduolį, sulydo interpretuojamas ir jusliškai perteiktas veikėjų biografijas, tačiau į juos dar įlydo tikslius šių mokslininkų matematinius pasiekimus. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad tai velniškai gudru ir šiurpu, lyg vėl pirmąkart skaitytum Getės Faustą, tik šįkart viskas išreikšta per mokslą, tačiau mefistofiliškai faustiška mistika juntama tarp eilučių. Galiausiai visos istorijos ir jų asmenybės pasiekia tam tikrą pažinimo ribą, nuo kurios skardžio briaunos baigiasi pasaulio pažinimas. Kitą vertus, knygoje ne kartą suskamba mintis, jog žmonėms, kurie numeta atominę bombą ant miestų, negalima suteikti absoliutaus pažinimo, nes tai pernelyg galinga jėga tokiai ribotai civilizacijai kaip žmonija.

 

Knyga, sakyčiau, nepaprastas perlas, išmoningai ir patraukliai rašoma apie gamtamosklius genijus ir jų veiklą. Knyga plečia ir sužadina beprotiškai daug jausmų, kurie leidžia prasiskverbti į emocionalų lygmenį iš faktografinio pasaulio. Ir jeigu reiktų teikti Tarptautinį Bookerį, nė nedvejodamas jį atimčiau iš David Diop, nors ir jo kūrinys parašytas hipnotizuojančiai gerai, bet tai, ką suteikė Benjaminas Labatut savo knyga Kai liaujamės suprasti pasaulį, sunku įvardyti keliais esminiais sakiniais, nes tai knyga, apie kurią norisi kalbėti ir dar ilgai nenutilti.

 

Jūsų Maištinga Siela