Sveiki!
Tęsiu savo rubriką apie garsiausius ir man asmeniškai įdomiausius
pasaulio rašytojus, jų gyvenimus, svarbiausius nuveiktus darbus ir šįkart „Itakės“,
„Termopilų“ bei „Barbarų belaukiant“ eilėraščių autorius Konstantinas
Kavafis (1863-1933), kurį laikau vienu savo mėgstamiausiu poetu.
KONSTANTINO KAVAFIO BIOGRAFIJA
Konstantinas Petrou Kavafis
(Constantine P. Cavafy) gimė 1863 m. balandžio 29 d. Aleksandrijoje, Egipte,
turtingoje ir įtakingoje graikų šeimoje. Jo tėvas Petras Kavafis buvo sėkmingas
pirklys, užsiėmęs medvilnės eksportu, o motina Chariklėja kilusi iš senos
Fanaro aristokratų giminės Konstantinopolyje (dabar Stambulas). Konstantinas
buvo jauniausias iš devynių vaikų. Ankstyvoji vaikystė praėjo apsupta tarnų ir
vakarietiškos prabangos, tačiau tėvo mirtis 1870 m. viską pakeitė. Šeimos
verslas pradėjo smukti, o motina, ieškodama išeities, išsivežė vaikus į
Liverpulį ir Londoną. Šis septynerių metų periodas Anglijoje suformavo būsimą
poetą: jis išmoko anglų kalbą kaip gimtąją, pamėgo britų literatūrą ir visam
gyvenimui išlaikė britiškas manieras bei savitą akcentą kalbėdamas graikiškai.
Dėl šeimos finansinių nesėkmių 1879 m. Kavafiai grįžo
į Aleksandriją, tačiau politiniai neramumai Egipte (1882 m. britų
bombardavimas) privertė juos vėl bėgti – šįkart į motinos gimtinę
Konstantinopolį pas senelį. Būtent treji metai praleisti Konstantinopolyje tapo
esminiu lūžiu jo identiteto formavimuisi. Čia jis pradėjo giliai domėtis savo
bizantiškomis šaknimis, graikų kalbos istorija ir pirmą kartą pajuto potraukį
vyrams. Sugrįžęs į Aleksandriją 1885 m., jis ten liko iki pat mirties, tapdamas
„Aleksandrijos poetu“. Nors oficialiai jis buvo Graikijos pilietis, Graikijoje
jis lankėsi tik kelis kartus ir jautėsi ten svetimas; jo tapatybė buvo
kosmopolitiška, jungianti senovės helenizmo dvasią su modernaus uostamiesčio
ritmu.
Nors Kavafis buvo aristokratas savo dvasia, gyvenimo
realybė privertė jį dirbti valstybės tarnyboje. Jis beveik 30 metų praleido
dirbdamas neetatiniu tarnautoju Egipto Drėkinimo skyriuje (angl. Irrigation
Service), pavaldžiame britų administracijai. Tai buvo nuobodus, rutininis
darbas, tačiau jis teikė finansinį stabilumą ir, svarbiausia, laisvą laiką po
darbo. Rytais jis buvo pavyzdingas, mandagus ir kiek pedantiškas klerkas, o
vakarais ir naktimis virsdavo poetu ir intelektualu. Ši dvilypė egzistencija –
tarp pilkų biuro popierių ir aistringų naktinių apmąstymų – tapo jo gyvenimo
ašimi. Jis niekada nesiekė karjeros aukštumų, nes jo tikroji „karjera“ vyko
prie rašomojo stalo namuose.
Kavafio homoseksualumas nebuvo tiesiog asmeninio
gyvenimo detalė, tai buvo jo pasaulėjautos pamatas. Tais laikais Aleksandrija
buvo kiek laisvesnė nei Londonas ar Atėnai, tačiau atviras homoseksualumas vis
tiek buvo tabu. Kavafis savo troškimus išgyveno slapta, dažnai lankydamasis
prastuose uostamiesčio rajonuose, pigiuose viešbučiuose ar nuošaliose
gatvelėse. Jis fiksavo momentinius susitikimus su jaunais vyrais – dažniausiai
žemesnės socialinės klasės, darbininkais ar amatininkais. Šie patyrimai jam nebuvo
vien fiziniai; jie buvo persmelkti melancholijos, prisiminimų ir estetinio
grožio kulto. Jis nesiekė nuolatinio partnerio ar „šeimyninės“ laimės; jo meilė
buvo fragmentiška, efemeriška ir dažnai paremta atminties idealizavimu.
Gyvendamas Aleksandrijoje, kuri tuo metu buvo tautų
katilas, Kavafis jautėsi kaip namuose. Jis laisvai kalbėjo graikiškai,
angliškai, prancūziškai, mokėjo itališkai ir šiek tiek arabiškai. Nors save
laikė graiku („esu helenas“, sakydavo jis), jis pabrėžtinai skyrė save nuo
Graikijos karalystės graikų, kuriuos laikė provincialiais. Jam helenizmas buvo
ne tautybė, o kultūrinė būsena. Jis gerbė britų tvarką, žavėjosi prancūzų
kultūra, tačiau giliausiai jautė ryšį su tais, kurie buvo „paraštėse“ – sirais,
žydais, egiptiečiais. Jo aplinka buvo triukšmingas, kvepiantis prieskoniais ir
dulkėtas miestas, kurį jis vadino „savo miestu“, net jei tas miestas jį kartais
dusino.
Kavafis turėjo labai specifinį požiūrį į savo kūrybą.
Jis niekada neišleido tradicinės knygos per visą savo gyvenimą. Vietoj to jis
spausdino eilėraščius ant atskirų lapų, susegdavo juos į teminius aplankus ir
asmeniškai dovanodavo tik tiems, kuriais pasitikėjo. Jis nuolat redaguodavo
savo tekstus – eilėraštis galėjo „subręsti“ stalčiuje dešimtmetį, kol poetas jį
palaikydavo vertą viešumos. Jis sakė: „Aš esu istorinis poetas. Aš niekada
negalėčiau parašyti romano ar dramos, bet jaučiu savyje tūkstančius balsų iš
praeities.“ Menas jam buvo būdas sustabdyti laiką ir suteikti prasmę tam, kas
gyvenime pasmerkta išnykti – ypač grožiui ir jausmui.
Nors jis gyveno santūriai, jo reputacija nebuvo be
dėmių. Aleksandrijos graikų bendruomenė žinojo apie jo „keistus įpročius“ ir
naktinius pasivaikščiojimus. Sklandė gandai apie jo polinkius, o kai kurie jo
amžininkai, pavyzdžiui, garsus graikų rašytojas Kazantzakis, po susitikimo su
juo liko dviprasmiškos nuomonės, vadindami jį „dekadentu“ ir „nenatūraliu“.
Tačiau Kavafis į skandalus nesileido. Jis turėjo ginklą – nepriekaištingas
manieras ir ironiją. Kai jį puolė moralistai, jis tiesiog nusišypsodavo ir pakeisdavo
temą į Bizantijos istoriją. Jo poezija ilgą laiką buvo laikoma „proziška“ ir
„per daug atvira“, tačiau jis žinojo savo vertę ir kantriai laukė būsimų kartų
pripažinimo.
Ypatingas ryšys Kavafį siejo su motina Chariklėja. Ji
buvo dominuojanti figūra, kurios jis kiek bijojo, bet kartu ir dievino. Po jos
mirties 1899 m. Kavafis išgyveno gilią krizę. Jis niekada nevedė ir neturėjo
vaikų, o jo broliai vienas po kito mirė, palikdami jį visiškoje vienatvėje. Ši
vienatvė vėliau tapo jo kūrybos varikliu. Jo butas Lepsius gatvėje, esantis
tarp ligoninės, graikų bažnyčios ir bordelio, tapo jo „tvirtove“, kurioje jis
priiminėdavo jaunus intelektualus, pasakodamas jiems neįtikėtinas istorijas
apie senovės Antiochiją ar Aleksandriją, tarsi tie įvykiai būtų nutikę vakar.
Vienas svarbiausių susitikimų Kavafio gyvenime įvyko
Pirmojo pasaulinio karo metais, kai į Aleksandriją atvyko anglų rašytojas E. M.
Forsteris. Forsteris buvo sužavėtas poeto asmenybės ir aprašė jį kaip
„pagyvenusį džentelmeną su šiaudine skrybėle, stovintį kampu į visatą“. Būtent
Forsteris pradėjo populiarinti Kavafio vardą Anglijoje, o vėliau prie to
prisidėjo ir T. S. Eliotas. Kavafis pagaliau pajuto, kad jo izoliacija
baigiasi, nors jis pats vis labiau užsisklendė savo namuose, apšviestuose tik
žvakių šviesa, nes nekentė elektros, kuri jam atrodė „per daug vulgari ir
ryški“.
Paskutiniai jo gyvenimo metai buvo paženklinti sunkios
ligos – gerklų vėžio. Tai buvo žiauri ironija poetui, kurio balsas ir
deklamavimo maniera žavėjo klausytojus. 1932 m. jis nuvyko į Atėnus operuotis,
tačiau procedūra nepadėjo – jis prarado gebėjimą kalbėti. Grįžęs į savo mylimą
Aleksandriją, jis bendravo rašydamas raštelius ant popieriaus skiautelių. Mirė
jis 1933 m. balandžio 29 d., būtent per savo 70-ąjį gimtadienį. Paskutinis jo
užfiksuotas gestas ligoninėje buvo pieštuku nupieštas apskritimas su tašku
viduryje – simbolis, reiškiantis pabaigą arba pilnatvę. Jis buvo palaidotas
graikų kapinėse Aleksandrijoje, palikęs po savęs skrynią su rankraščiais, kurie
amžiams pakeitė pasaulio poezijos žemėlapį.
KONSTATINO KAVAFIO
EILĖRAŠČIŲ ANALIZĖ IR KŪRYBOS BRUOŽAI
Konstantino Kavafio kelias į pasaulinę šlovę buvo toks
pat neįprastas ir lėtas, kaip ir jo kruopštus kūrybinis procesas, nes jis
kategoriškai atsisakė tradicinės knygos formos. Per visą savo gyvenimą poetas
neišleido nė vieno, kaip jau minėjau, rinkinio įprastu būdu, o savo eilėraščius
spausdindavo ant atskirų lapų, kuriuos susegdavo į teminius aplankus ir
asmeniškai dovanodavo tik siauram draugų bei intelektualų ratui. Tokia
strategija leido jam nuolat redaguoti, tobulinti ir peržiūrėti savo tekstus,
todėl jo „kanonas“ – 154 eilėraščiai – tapo išgrynintu šedevru, kuriame nėra nė
vieno atsitiktinio žodžio. Tik po poeto mirties 1933 metais pasirodė pirmasis
pilnas jo kūrybos rinkinys, tačiau tikrasis proveržis į tarptautinę literatūros
areną įvyko dėka tokių rašytojų kaip E. M. Forsteris, T. S. Eliotas ir W. H.
Audenas, kurie suprato, kad šis tylus Aleksandrijos klerkas sukūrė visiškai
naują, modernią poetinę kalbą, jungiančią istorinį objetyvumą su intymiausia
žmogaus patirtimi.
Viena ryškiausių Kavafio kūrybos temų yra helenizmas,
tačiau jis suprantamas ne kaip siauras nacionalizmas, o kaip milžiniška
kultūrinė erdvė, apimanti Viduržemio jūros regioną nuo Aleksandro Didžiojo
laikų iki Bizantijos žlugimo. Poetas savo eilėraščiuose atgaivina ne klasikinę,
marmurinę Graikiją, o vėlyvąją antiką – dekadanso, maišytų kalbų ir prarastų
imperijų pasaulį, kuriame herojai dažnai yra pralaimėtojai, apgautieji ar
užmiršti valdovai. Šis istorinis fonas Kavafiui tarnauja kaip veidrodis moderniam
žmogui, nes jis tikėjo, kad žmogaus prigimtis, aistros ir baimės nesikeičia
tūkstantmečius. Jo poezija sprendžia tapatybės, laikinumo ir istorinės
atminties problemas, kurios pateikiamos per itin taupią, beveik prozišką,
tačiau emociškai įkrautą kalbą, išvalytą nuo bet kokio romantiško patoso ar
nereikalingų epitetų.
Eilėraštis „Itakė“ yra bene žinomiausias
Kavafio kūrinys, tapęs visuotiniu gyvenimo kelionės simboliu ir viltimi
kiekvienam ieškančiajam. Kitaip nei Homerio „Odisėjoje“, kur svarbiausias
tikslas yra sugrįžimas namo, Kavafio versijoje pati kelionė tampa didžiausia
vertybe, o Itakė – tik motyvu tą kelionę pradėti. Poetas ragina tikėtis ilgo
kelio, kupino nuotykių ir žinių, pabrėždamas, kad lestrygonai ar kiklopai
egzistuoja tik tiek, kiek mes juos nešiojamės savo sielose. Galiausiai,
pasiekus Itakę, ji gali pasirodyti skurdi ir nuvilianti, tačiau poeto teigimu,
ji tavęs neapgavo, nes būtent ji suteikė progą tapti išmintingu ir patirti
viską, ką siūlo gyvenimas. Tai giliai filosofinis tekstas apie tai, kad
procesas yra svarbesnis už galutinį tašką, o patirtis yra vienintelis tikrasis
turtas, kurį žmogus gali sukaupti per savo amžių.
Kūrinys „Barbarų belaukiant“ atskleidžia Kavafį
kaip aštrų politinės psichologijos ir visuomenės sąstingio analitiką,
naudodamas draminį dialogą apie nežinomą antikinį miestą. Miesto gyventojai ir
valdovai ruošiasi barbarų atėjimui, sustabdydami visas valstybės funkcijas, nes
mano, kad senoji tvarka nebeturi prasmės prieš naująją, brutalią jėgą. Tačiau
eilėraščio pabaigoje paaiškėja, kad barbarai nepasirodė, o žinia apie jų
nebuvimą sukelia gilią neviltį, nes jie buvo „savotiškas sprendimas“. Čia
Kavafis meistriškai aprašo situaciją, kai visuomenė laukia išorinio sukrėtimo
ar priešo, kad jai nebereikėtų prisiimti atsakomybės už savo pačios nuosmukį ir
vidinę tuštumą. Šis eilėraštis šiandien skaitomas kaip universali metafora apie
baimes, kuriomis manipuliuojama, ir apie dvasinį paralyžių, kai viltis siejama
ne su kūryba, o su neišvengiama griūtimi.
Eilėraštyje „Termopilai“ poetas pervertina
istorinę drąsą, suteikdamas jai kasdienį, beveik buitinį orumą, nutoldamas nuo
grandiozinių mūšių aprašymų. Garbė čia teikiama tiems, kurie savo gyvenime
saugo Termopilus – tai yra, lieka ištikimi savo principams, tiesai ir
gailestingumui, net kai žino, kad pralaimėjimas yra neišvengiamas. Kavafis
rašo, kad dar didesnės pagarbos nusipelno tie, kurie elgiasi teisingai
numanydami, kad išdavikas Efialtas galiausiai pasirodys ir barbarai vis tiek
prasiverš pro vartus. Tai eilėraštis apie moralinį atsparumą ir asmeninę etiką
beviltiškoje situacijoje, teigiantis, kad žmogaus didybė matuojama ne pergale,
o ištikimybe sau iki pat galo, net jei istorija tave pasmerkė pralaimėti.
Kavafio erotinė poezija sudaro dar vieną esminį jo
kūrybos sluoksnį, kuriame dominuoja praeities ilgesys ir atminties galia. Jo
eilėraščiai apie meilę vyrams yra persmelkti melancholijos, nes dažniausiai jie
rašomi iš laiko perspektyvos, prisimenant seniai praėjusias naktis, jaunas kūno
linijas ir slaptus susitikimus. Meilė Kavafiui yra ne džiaugsmingas buvimas
kartu, o fragmentiškas, vizualus prisiminimas, kurį poetas saugo kaip
brangiausią relikviją nuo negailestingo laiko bėgsmo. Jis nenaudoja vulgarybių,
tačiau jo atvirumas perteikiant geismą ir kūno estetiką jo gyvenimo laikotarpiu
buvo revoliucinis, suteikiantis homoseksualiai patirčiai sakralumo ir istorinę
prasmę, tarsi tie momentiniai susitikimai būtų tokie pat reikšmingi kaip
imperijų žlugimas.
Likimas ir neišvengiamybė Kavafio kūryboje dažnai
pasireiškia per ironiškus posūkius, kai herojai nesupranta jiems siunčiamų
ženklų arba bando apgauti dievus. Poetas dažnai vaizduoja akimirką prieš
katastrofą, kai herojus dar tiki savo sėkme, nors žiūrovas (skaitytojas) jau
žino tragišką baigtį. Šis draminės ironijos naudojimas sukuria distanciją ir
leidžia kontempliuoti apie žmogaus aklumą ir puikybę, kurią visada lydi
nuopuolis. Kavafiui būdinga stebėtojo pozicija: jis nesmerkia savo herojų už jų
klaidas, o veikiau stebi juos su liūdna šypsena, suprasdamas, kad kiekvienas iš
mūsų esame savo paties likimo įkaitas, įsipainiojęs į istorijos ir asmeninių
troškimų tinklus.
Kalbinis Kavafio originalumas slypi jo unikaliame
„katharevousa“ (dirbtinės, archajiškos graikų kalbos) ir „demotic“ (liaudies
kalbos) derinyje, kurį išversti į kitas kalbas yra itin sunku. Jis naudoja
oficialią, sausą kanceliarinę kalbą norėdamas sustiprinti emocinį kontrastą
arba suteikti eilėraščiui istorinį svorį, o vėliau staiga įterpia gyvą,
aistringą žodį. Šis stiliaus dualizmas atspindi jo paties gyvenimą tarp biuro
klerko pareigų ir naktinio poeto polėkio, sukuriant intelektualią įtampą, kuri
neleidžia skaitytojui atsipalaiduoti. Kavafis išmokė moderniąją poeziją, kad
emocija gali būti stipresnė, kai ji yra suvaldyta, o ne išlieta purslais, todėl
jo tekstai veikia tarsi nuodai – lėtai, bet negrįžtamai įsigerdami į sąmonę.
Pasaulinė literatūra priėmė Kavafį kaip vieną iš
„didžiųjų moderniųjų“, nes jis sugebėjo sukurti asmeninę mitologiją, kuri yra
suprantama bet kurios tautybės žmogui. Jo Aleksandrija tapo ne geografiniu
tašku, o dvasine būsena – vieta, kur susitinka praeitis ir dabartis, kur
kiekviena gatvė ir kiekvienas veidas turi istorinį gylį. Autoriai, tokie kaip
Czesławas Miłoszas ar Josifas Brodskis, laikė Kavafį savo mokytoju, nes jis
parodė, kaip poezija gali išlikti ori ir tiesi net pačiais tamsiausiais laikais.
Jo kūryba tapo tiltu tarp senosios civilizacijos griuvėsių ir modernaus
susvetimėjimo, pasiūlydama skaitytojui ne pigią guodą, o galimybę pamatyti savo
gyvenimą platesniame istorijos ir meno kontekste.
Galiausiai, Kavafio eilėraščiai sprendžia esminį
klausimą apie tai, kas lieka po žmogaus mirties ir kaip menas gali nugalėti
užmarštį. Jis tikėjo, kad užrašytas žodis, teisingai parinktas ritmas ir
ištikimybė savo vidinei tiesai yra vieninteliai būdai pasiekti savotišką
nemirtingumą. Jo kūryba nėra skirta miniai; tai intymus šnabždesys kitam
mąstančiam individui, kviečiantis nebijoti savo šešėlių, priimti savo
pralaimėjimus su orumu ir niekada nepamiršti kelionės į savo asmeninę Itakę.
Kavafis įrodė, kad gyvenant mažame bute nuošalioje gatvėje ir dirbant nuobodų
darbą, galima savyje nešiotis ištisas imperijas ir tapti vienu svarbiausių
balsų žmonijos kultūros istorijoje.
Tikiuosi, kad buvo naudinga.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą