Sveiki!
Kad ispanai yra vieni
geriausių siaubo kino žanrų kūrėjai, galima sakyti, neabejoju, tačiau jau kuris
laikas pasigendu gero ispaniško kino. Prie šios kategorijos nevalingai
priskiriu (gal kam ir nelogiška bei neteisinga) Lotynų Amerikos ispanakalbių
šalių kiną, kuris turi savitą koloritą, bet kai kada labai panašų į europietiškos
Ispanijos kiną. Panašaus braižo yra ir šis provokuojantis Argentinos filmas „Išsigandę“
(ispn. Aterrados) (2017), kurį režisavo Demián Rugna ir kuris už
šią siaubo istoriją yra sulaukęs gana gerų atsiliepimų.
Mėgstu siaubo kino žanrą,
tačiau rasti gerą kino juostą iš nematytų gausos yra jau gan retas įvykis. „Išsigandę“
iš pradžių žada itin daug. Intriguojanti istorijos pradžia rodo Argentinos
miesto kvartalą, kuriame pradeda vykti keisti ir neapaiškinami dalykai:
kaimynai naktimis kelia triukšmą, nesibaigiantys remontai varo iš proto, tačiau
kyla įtarimas, ar tuos garsus tikrai leidžia paslaptingasis kaimynas... Iš
tikrųjų filmo koloritas pradžioje atrodo puikus, o neholivudinis braižas bei argentiniečių
aktoriai įneša to keisto Lotynų Amerikai būdingo unikalumo ir sodrumo, atrodo,
kad šis nepriklausomas filmas tuoj „paims“ žiūrovą ir įtrauks į savo siaubo
istoriją. Tiesą sakant, taip ir nutinka pirmąjį pusvalandį, kai viskas dar
neaišku, nestruktūruota, idėja neišgryninta, nesupresuota ir žiūrovas yra
paliekamas baugioje nežinioje.
Taip, kas režisieriui
pavyko, tai klasikiniai siaubo elementai be didelių triukų, tačiau kažin kaip
bauginantys nuo pat pradžių. Deja, daugmaž po pusvalandžio, kai scenarijaus
autoriai įveda naujus personažus, akivaizdu, primenančius vaiduoklių
medžiotojus, tačiau čia ir dabar susipažinusius pagyvenusius žmones, darosi
įtaru, kad trūksta logikos ir įtaigumo. Veikėjai ima elgtis schematiškai,
nenatūraliai šalia išties pavykusių bauginančių pasakojimo elementų, pvz.,
iškastas ir namo grįžęs kaimynų mirtinai nutrenktas berniukas. Bet kas nutinka?
Nebelieka istorijos, ji nesuveržta tokiam žanrui, tad vienos šeiminės istorijos
scenarijus metasi į kitą istoriją, o pirmaeilius veikėjus keičia antraeiliai,
tad nebelieka vientisos augančios istorijos. Siaubingai neįtiko veikėjų chroniški
ir nemotyvuoti sprendimai, pvz., virtuvėje vienam veikėjui mistinėmis jėgomis
perduriama ranka, kiti daiktai krypsta prie to, kad iš veikėjų tuoj liks
faršas, tačiau jie ramiai sau sėdi, tvarstosi ranką ir nė negalvoja ne tik
nešti muilą, bet ir išsigąsti, jaudintis dėl savo gyvybės...
Žodžiu, filmas „Išsigandę“
dėl scenarijaus naratyvo ir neišvystytų veikėjų nepabėgo nuo absurdiškų čia
ir dabar veikimų principų. Režisierius griauna logiką dėl to, kad veikėjai
pabūtų didesnėje įtampoje ir pavojuje, mums papozuotų apstulbę ir kažin kokie
teatrališki, priimantys sprendimus ne iš streso, o dėl to, kad yra pernelyg
buki bėgti ir ieškotis pagalbos. Kaip reikia nesuprasti, kad būtent tai labiausiai
žiūrovui ir nepatinka bei trikdo ir kuria priešingus dalykus, nei įtaiga. Tai bene
visų prastų ir labai vidutinių siaubo kino klaida. Filmas turėjęs būti A klasės
siaubo kinas nepateisino lūkesčių. Deja.
Mano įvertinimas: 5.5/10
IMDb: 6.5
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą