Filmas: "Keršto planas" / "Destroyer"

Sveiki,

Jau seniai nemačiau aktorės Nicole Kidman taip įdomiai ir savotiškai nugrimuotos kaip filme „Keršto planas“ (angl. Destroyer) (2018), kurioje ji atliko buvusios narkomanės ir alkoholikės, tapusios detektyve, vaidmenį. Filmą režisavo režisierė ir aktorė Karyn Kusama, kuri dar anuomet, pristačiusi fantastinį veiksmo filmą „Aeon Flux“ (2005) man nepadarė absoliučiai jokio įspūdžio, bet kas nesuteikia dar vieno šanso, kai į projektą pakviečia tokio kalibro aktorę kaip N. Kidman?

Visgi šiame niūriame filme slampinėjanti N. Kidman su vienu ir tuo pačiu odiniu švarkeliu ir apšepusiu peruku man priminė seną gerą kietą lesbietę, tačiau šioji detektyvė kuopia savo praeities lovį ir bando visomis išgalėmis sutvarkyti dukros Šelbės gyvenimą. Filmo pagrindas – socialinio dugno kriminalas, pagrįstas smurto ir keršto forma. Pasakojimas sukonstruotas chaotiškai, veikiant vienoje laiko erdvėje, bet nuolat nusikeliant į praeities įvykius, kurie pamažu paaiškina veikėjos elgseną ir sudėlioja biografinę istoriją... Visgi šiame niūriame filme viskas labai greitai pabosta. Režisierė bando išlaikyti trileriui būdingą ritmą ir vietomis jai tikrai pavyksta, pavyzdžiui, susišaudymo scena, kurioje pasirodo serialo „Juodoji našlaitė“ žvaigždė Tatiana Maslany, tačiau po to seka sunkus gumos tempimas, daugelis scenų tuštokos, ištęstos, nenusisekusios.

Apskritai kalbama, manau, kad šiam filmui išsiskleisti trukdė du pagrindiniai dalykai – režisūra ir scenarijus. Kai scenarijuje sudedama viskas, ką iš esmės kinas jau yra papasakojęs (motina, besivaikanti savo praeities ir trokštanti keršto už mylimojo nužudymą) ir kai tas scenarijus tiesiog vos kiek kitokiu rakursu bando, bet nepavyksta, išartikuliuoti viso to nors kiek kitoniškiau, tada reikia super talentingo režisieriaus, kuris gebėtų bent tą medžiagą surežisuoti netikėtai, tačiau ir filmo režisūra nėra aukšto pilotažo – daugelis dalykų bespalviai, beskoniai ir kerštaujanti motina atrodo truputį nuobodžiaujanti ir, tiesą sakant, nelabai įdomi nei kaip kerštaujanti asmenybė, nei kaip nevykusi motina. Kelios geresnės scenos neatperka blankoko visumos įspūdžio, o po neįprastu N. Kidman makiažu slepiasi iki galo taip ir neišnaudota aktorė, kuri atrodo, padarė viską, ką reikėjo, tačiau, kai scenarijus neįdomus, o režisūra be kibirkšties, tada belieka kas dešimt minučių tikrinti, ar filmas greit pasibaigs...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Juodasis veidrodis" / "Black Mirror" (1 sezonas / season 1)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu aptikau serialą „Juodasis veidrodis“ (angl. Black mirror), kurį sėdausi taip smagiai žiūrėti ir taip tikėjausi nesikamuodamas pažiūrėti pirmąjį sezoną, kad net aiktelėjau, kai pamačiau, jog viso labo pirmąjį sezoną sudaro tik trys serijos! Praktiškai nėra ko žiūrėti laiko atžvilgiu, bet nepaisant to, serialas pakankamai įdomus ir verčiantis mąstyti vartotojišką ir prie sistemos prisitaikiusį žmogų.

Kadangi serijų nebuvo daug, trumpai aptarsiu visas tris.

Pirmoji serija „Nacionalinis himnas“.

Pirmoji serija užkabina savo „Kortų namelį“ primenančia įtampa. Vienoje serijoje papasakota šalies premjero pasidulkinimas su kiaule per visas žiniasklaidos transliavimo priemones istorija. Ir vardan ko? Vardan princesės Siuzanos gyvybės išsaugojimo, kuri yra paimta įkaite. Iš esmės pirmoji serija jau ir brėžia viso sezono aiškias juodojo veidrodžio metaforas – prisitaikėliškos visuomenės, kuri trokšta valdžios ir galios, tačiau ji sukuriama žmones gniuždančiais būdais. Pažeminti šitaip šalies premjerą – daugiau nei aštri idėja, tai tarsi visuomenės iškreipto veidrodžio simbolis. Pasikrušęs su kiaule premjeras ne tik išsaugo postą, bet dar tampa ir šalies didvyriu.

Antroji serija „Penkiolika milijonų nuopelnų“.

Tai mėgstamiausia mano šio sezono serija, kuri pasakoja distopinę pasakojimą apie mūsų netolimą ateitį, kada žmonės tampa visuomenės vergais ir savo primestų svajonių įkaitais. Visi minantys dviračius renka gyvenimo taškus ir trokšta patekti į TV šou, panašų į X faktorių ir pagaliau tapti žvaigžde. Netrunka žiūrovas „pagauti“ šio iškreipto, netikro žmogiškumo sistemą, paremta žmogaus žlugdymu prasmę. Mano asmenine nuomone, šioje serijoje puikiai pasirodė filmo „Get Out“ žvaigždė Daniel Kaluuya.

Trečioji serija „Visa tavo istorija“.

Tikriausiai prastesnė serija, nors idėja ir gera – implantas leidžia atsukti praeities įvykius ir juos regėti tarsi filmą. Tokia galia žmogų praturtina atminties galiomis, tačiau galiausiai pati galia atsigręžia prieš žmogų – jis sunaikina santykius. Galima tik diskutuoti: ar gerai, kad tokiomis priemonės atskleidžiama tiesa, ar geriau gyventi melu grįstoje santuokoje. Kuo ši serija pasirodė silpnesnė už pirmąsias dvi? Gal dėl to, kad anos buvo šiek tiek globalesnės, o šioji pernelyg padvelkė myliu-noriu-negaliu muilo operos tendencijomis. Nepaisant visko, scenarijus vis tiek neprastas. 

Televizijos kampanija Netflix įsigijo teisę toliau tęsti šio serialo tęsinius nuo trečiojo sezono -padaugėjo ir serijų. Manau, kad dar grįšiu prie šio serialo ir pagriebsiu antrąjį sezoną. Tokie sveiko proto ir verčiantys kritiškai žvelgti į mūsų civilizacijos paradoksus, man iš tikrųjų patinka.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Warcraft: Pradžia" / "Warcraft"

Sveiki,

Vienas garsiausių šių metų didžiųjų filmų tikriausiai buvo mėginimas į rinką kaip novatorišką produktą masėms prastumti „Warcraft: Pradžia“ (angl. Warcraft) (2016). Puikus režisierius Duncan Jones, sukūręs pritrenkiantį ir siužetiškai netikėtą fantastinę juostą „Mėnulis“ (2009) bei gana pusėtiną filmą „Išeities kodas“, regis, pajuto pinigų kvapą ir įsisuko į išties prabangų kino projektą – daug kompiuterinės grafikos, masinės scenos, batalinės kovos ir visas „Žiedų valdovą“ primenantis įvykių kompleksas patenkinti didžiojo masinio kino mėgėjams. 

Veiksmo ir puikių specialiųjų efektų prisodrintas filmas ir žaidimo dvasia perkeltas į didįjį kiną tikriausiai ir negalėjo žiūrovui pasiūlyti kažko geresnio ir įdomesnio, nei tai, kas jau buvo sukurta iki šių dienų. Mane asmeniškai vertė suklusti vien garsi ir daug žadanti režisieriaus pavardė, kuri garantavo, kad filmas turėtų būti puikus turiniu. Vos įpusėjus, jau galima atsipalaiduoti, nes filmas viensiužetis ir turinio prasme nuobodus, vieno plano – „geriečiai“ kovoja su „blogiečiais“, kai kas išduoda, kai kas užkeikiamas ir paverčiamas „blogiečiu“ ir t. t. Apskritai tariant, šiai pasakos motyvais konstruojama batalinė invazinei istorijai pritrūko vidinės kino klausos, dar kitaip sakant, dvasingumo, kokį, tarkim, demonstruoja animacinis filmas „Simarono žirgas“, kuris sukaltas pagal visus holivudinius standartus, tačiau viduje turi laisvės polėkio, vertybinių akcentų. 

Žiūrėdamas šį filmą, (pusiau žaidimą, pusiau filmą), vis galvojau, kiek daug darbo įdėta, kiek plušėta, kad kiekvienas kadras būtų tobulas, tačiau kodėl tik itin retam filmui pavyksta išgauti turinio ir vaizdo dermę, kad patenkintų ir išrankesnį žiūrovą? Nejučia prisiminiau ir tą patį „Sostų žaidimą“ – viduramžių pasaulis, vizualizacija šio serialo, ir šio filmo išties vykusi, deja, įvykiai pernelyg nuspėjami, trūksta originalumo ir unikalumo, ką šis režisierius tikrai turi, tačiau pataikauti masėms tikrai neturėtų būti jo darbas, tačiau tikriausiai čia kalti kiti dalykai – pinigai, pinigai, pinigai.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 32/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rytai" / "The East"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šį kartą noriu pakomentuoti kino juostą „Rytai“ (The East) (2013) – tai tikriausiai vienas įdomiausių filmų apie fanatiškuosius „žaliuosiuos“, kurie rengia ypatingai aukšto rango išpuolius prieš verslo magnatus, kurie ne tik teršia gamtą, bet ir nuodija žmonių organizmą. Aišku, filmo faktai išgalvoti, tačiau jame apie tokias grupuotes ir teršiamą pasaulį be galo daug tiesos. Intriguojantis siužetas krečia nuo pat pirmųjų filmų kadrų, o mistinė aura ir keisti „rytų“ ženklai ant traukinių tėra tik mažas žingsnelis link to, koks iš tikrųjų margas ir nesuprantamas, bet vis labiau pogrindžio pasaulis atsiveria slaptosios žvalgybos agentei Sarai.

Saros vaidmenį sukūrė unikalioji aktorė Brit Marling, kurią puikiai prisimenu iš filmo „Kita Žemė“ (2011), regis, ši aktorė ne tik puiki aktorė, tačiau nuolatos sukasi tarp savo kolegų ir filmuojasi beveik kiekvienoje jų juostoje, todėl nenuostabu, kad „Kita žemė“ taip pat persmelkta panašiomis apokalipsinėmis nuojautomis. Beje, pati aktorė prisidėjo prie scenarijaus rašymo. Šis režisierius ir aktorė taip pat dirbo prie filmo, kurį ketinu ateityje sužiūrėti – „Mano balso garsas“ (Sound of  My Voice) (2011)... O ką besakyti apie filme pasirodžiusį „Tikrojo kraujo“ įžymųjį skandinavų kilmės aktorių Alexander Skarsgard, kuris paskutiniuoju metu vis didesnis ir didesnis svečias nepriklausomo kino kadruose, kas labai sveikintina. Na, žinoma, filme šmėkščioja puikusis talentas Ellen Page, kuri sukuria antraplanį kietakaktės Izi vaidmenį.

Grįžtant prie filmo, galiu pasakyti, kad jame pajutau didžiulę intrigą, kuri vedė per visą juostą. Tai viena iš tų vykusių juostų, kurios turi ką pasakyti, jų tema ir pateikimas, problemos iškėlimas yra nebanalus, jį įdomiai priims ir įvertins tiek kino gurmanai, tiek šiaip intelektualai. Daug įdomių tikėtinų ir nelabai psichologinių perversmų pagrindiniuose herojuose. Kas svarbiau? Ginti savo draugus, ar mirti vardan bendro grupuotės tikslo? Kas yra teisinga ir kas ne, kokios apsisaugojimo ir ginimo priemonės yra priimtinos? Ta riba neišspręsta, tačiau filmui to ir nereikia, jis tik iškelia tos ribos konfliktiškumą ir tik mums, žiūrovams, belieka nuspręsti, kas šioje kovoje yra prasminga ir teisinga.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela