Filmas: "Ar Dievas yra" / "Is God Is"

 

Sveiki!

 

Kai pradėjau žiūrėti režisierės Aleshea Harris filmą „Ar Dievas yra“ (angl. Is God Is) (2026), mane užplūdo toks deja vu. Filmo stilistika tokia sapniška, neapibrėžta, bet jau kažin kur matyta. Ir staiga prisiminiau prieš metus matytą filmą „Nusidėjėliai“, kuris turėjo labai panašią kino tekstūrą, kaip ir šis filmas. Tai tas atvejis, kada juodaodžiai kino kūrėjai kuria filmus su juodaodžiais aktoriais apie juodaodžių pasaulio dalykus. Ir viskas, aišku, su tuo yra labai gerai, turint galvoje, kaip pastaruosius 5 metus JAV nualino visokie rasistiniai ir ksenofobiniai skandalai ir visa tai tapo labai jautru šalyje, tad toks filmų užderėjimas, man regis, nėra atsitiktinis.

 

Grįžtant prie filmo „Ar Dievas yra“, reiktų pasakyti, kad jis nėra sudėtingas, tačiau puikiai pastatytas. Kokybiška produkcija, puikus kameros darbas, įtraukianti istorija apie seserų dvynių keršto istoriją. Suaugusios dvynės, iš pažiūros skirtingos tiek fiziškai, tiek pagal savo charakterį, aplanko savo motiną, kuri paprašo savo mergaičių atkeršyti tėvui, kuris ją ir mergaites padegė prieš daugel metų. Seserys nenoromis, bet pamažu įsitraukia į ilgą keršto kelionę, ieškodamos savo tėvo draugų, buvusių mylimųjų ir paliktų vaikų... Nesuklysiu sakydamas, kad filmas šiek tiek primina Q. Tarantino „Nužudyti Bilą“. Žudymo kelionės punktai ir vis artėjimas prie akistatos su monstru tėvu diktuoja visą šio pasakojimo dinamiką ir ritmą.

 

Filmas prisilaiko smurtinės estetikos. Scenos išties konstruojamos tarantiniškai: viską paaiškinantys pokalbiai, grumtynės, bėgimas ir slėpynės... Visa tai rasite taip, kaip ir pas Tarantiną, tačiau režisierė turi kažin ko savito, savitą braižą. Juk tai gana banali ir paprasta istorija, aiški beveik nuo pat pradžių, tačiau režisierė visa tai mistifikuoja, pvz., leidžia seserims bendrauti kone mintimis, panaudoja „Prisukamo apelsino“ cinizmo aspektus, neapibrėžtumą ir netgi tam tikrus absurdo aspektus, kurie šiai istorijai priduoda sodrumo. Ar filmas labai jau novatoriškas? Tikrai ne. Bet jis kaip pramoginė keršto istorija sukonstruota išraiškingai, pagaviai, sodriai ir įtraukiai. Stebina savo atsargumu, o standartai ir klišės sukuria savitą stilių, kaip kad ir filme „Nusidėjėliai“, orientuojasi į JAV pietų juodaodžių kultūros aspektus. Tai nėra filmas didelis hitas, kurį žūtbūt reiktų pamatyti, tačiau vakarui kaip pramoginis, neįpareigojantis ciniškas kūrinys, turintis savyje žavingos karikatūros ir komikso logikos, manau, neblogai susižiūrės. Ir taip... Abi pagrindinės aktorės gyvenime nėra jokios ugnies nudegintos, tai tik filmui skirtas grimas (jeigu kiltų klausimų).

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Amerikietiškas skaitalas" / "Amerikos grožinė literatūra" / "American Fiction"

 Sveiki,

 

Belaukiant „Oskarų“ ceremonijos kaskart apima vis didesnis nuobodulys, nes jau seniai aišku, kad „Oskarai“ nėra joks prestižiškiausias kino apdovanojimų variantas, veikiau politizuotas ir pataikaujantis masėms šou, pats sau tapęs įkaitu. Jau metai iš metų nebestebina, kad nominacijas gauna filmai, kurie sušoka apdovanojimų cirko numerius: jeigu nėra juodaodžių aktorių, jeigu filmas bent antraplaniais aktoriais nepaliečia LGBTQ temos, neskatina lygybės, brolybės, antirasizmo, tada patekti į šią gerai sustyguotą lygą darosi sunku. Nežinau, kiek režisierių „telpa“ į tuos rėmus, tačiau filmų pagal tos virtuvės receptūrą tikrai nemažėja. Sakyčiau, visus esminius komponentus turi filmas „Amerikietiškas skaitalas“ arba kaip kur verčiama „Amerikos grožinė literatūra“ (angl. American Fiction) (2023), kurį režisavo Cord Jefferson. Filmas šiuo metu yra pretendentas tapti geriausiu metų filmu, o pagrindinis aktorius Jeffrey Wright geriausiu aktoriumi.

 

Jau tampa standartu, kad dėmesio centre vaizduojamos juodaodžių bendruomenės ir gyvenimai būtinai kine iškels lygybės ir rasizmo klausimą. Nors filmas apie literatūros standartus, nes čia kaunasi rimtoji, nelabai populiari literatūra su populiariąja, tačiau pašonėje žiūrovas dar jaučia ir atskirties momentą, kai JAV knygynų lentynose vis dar sukreguojama afroamerikiečių literatūra ir baltųjų – nuo to niekur nepabėgsi.

 

Visgi retesniais atvejais nutinka, kada filmas, nors ir kuriamas, atrodo, pagal nuleistą receptūrą, visgi ima ir pavyksta. Juk iš vienos pusės kurti filmą apie amerikiečių literatūros kanonus gana rizikinga, nes būsi įrašytas į snobiško kino kategorija – žodžiu, pasitenkinsi tik išskirtiniais kino festivaliais. Visgi „Amerikietišką skaitalą“ sužiūrėjau su dideliu interesu, nes jau seniai iš anglosaksų ataidi tendencija perrašinėti klasiką į naujas versijas, kuriose nebūtų įžeidžiančių žodžių, taip eliminuojant istorinę ir natūralią literatūros raidą. Kaip, pavyzdžiui, amerikiečiai turėtų skaityti XIX amžiaus „Dėdės Tomo trobelę“? Tas delikatus noras nieko neįžeisti, nediskriminuoti verčia perrašinėti kultūrinius raidos etapus, neigti tam tikrus dalykus neigti. Keista, kai kalbėti apie vergiją tampa nepatogu net per studentų istorijos paskaitas, tad visai nenustebčiau, jog kine ir literatūroje greitai rasis, jog plantacijose visgi buvo ir daug baltaodžių vergų, kad juodaodžiai liktų neįskaudinti, nediskriminuojami.

 

Visgi filmas man daug sako apie tai, kad iš gero noro ir paskatų išeinama į beprotiškas paraštes. Kitą vertus, filmas konstruojamas kaip populiarusis skaitalas, t. y. pagrindinis veikėjas Monkas iš nuobodaus rašytojo tampa besislapstančiu populiariosios literatūros nusikaltėliu rašytoju, kurio geidžia leidybos atstovai. Ar neironiška, kad norint, jog tave pripažintų, turi atsižadėti savo tapatumo ir krėsti cirkus? Tuo pat metu eina ir Monko gyvenimo linija: miršta sesuo, mama sunkiai serga, bandomi santykiai su paplūdimio namų kvartalo kaimyne... Žodžiu, Monko gyvenimas konstruojamas kaip skaitalas, t. y. reikia visko po truputį (nelaimių, mirčių, meilės, vilties, kriminalinės linijos, netikėtos ir lengvos sėkmės...), tačiau režisierius padaro visa tai tokiu neparodijuotu tonu, antitrantiniškai, kad beveik pritari viskam, kas vyksta. Gal dėl to, kad visgi Monkas panašus į žmogų, jį kamuoja ambicijos ir nesėkmės, jis rimtas ir šiek tiek melancholiškos prigimties, todėl žmogiškas, tad lengva tapatintis ir pateisinti.

 

Visumoje filmas, sakyčiau, labai pavykęs. Puikus ir spalvingas pagrindinis veikėjas išlaiko rimties toną, siužetas pusiau literatūra, pusiau gyvenimas – argi ne taip gyvena tikrieji rašytojai, kurie turi savo agentus? Filmu pavyko išgauti ir periferines problemas, kurios labai stipriai pradeda reikštis Lietuvoje, t. y. troškimas susikurti naujus lygybės ir teisingumo standartus, naikinant praeities negatyvias konotacijas. Ir taip: filmas, kuriame nėra didvyrio.

 

Mano įvertinimas: 8.5/100

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela