Filmas: "Tas 2" / "It Chapter Two"

Sveiki,

Milžiniškos sėkmės visame pasaulyje sulaukusios S. Kingo knygos „Tas“ ekranizacija pernai sušlavė milijonus iš kino salės lankytojų kišenių, tad netruko kino kūrėjai užuosti naujai pralietą komercinį sėkmės kraują ir tuo pasinaudoti. Šiemet mus rudenį pasiekė antroji šios siaubo serijos epopėja „Tas 2“ (angl. It Chapter Two) (2019), kuri irgi labai populiari ir lankoma lietuvių netgi nykų rudens pirmadienio vakarą, kada tikėjausi kino teatre būsiąs pustuštėje salėje, o prisirinko žiūrovų ne tiek ir mažai, kai filmo seansai jau eina link pabaigos...

Šiame filme nuosekliai tęsiama pirmosios dalies istorija po 27 metų, kada prisiekusieji vaikai grįžta į miestelį atkeršyti juos nuskriaudusiam klounui. Prabėgus tiek laiko, veikėjai ne tik užauga, bet jau turi savo atskiras gyvenimo išblaškytas ir sukurptas biografines istorijas. Joms skiriama kiek daugiau nei pirmasis filmo pusvalandis.

Iš tikrųjų šioji filmo dalis, nepaisant naujų siužetinių vingių, mano akimis, išlaiko visus pirmosios dalies pasiektus gero „siaubeko“ elementus: mokėjimas papasakoti istoriją per visą būrį veikėjų, paliekant gąsdinančius siaubingus turinio elementus. Jau nuo pat pirmųjų kadrų, kuriuose pasirodo kanadiečių režisierius Xavier Dolan kaip aktorius, vaidindamas gėjų atrakcionų parke, verčia krūptelti, kai klounas dantimis anapus upės iškanda jam širdį... Tie staigūs efektai gana dinamiški, vienas baisiausių epizodų, kada Beverli grįžta į savo tėvo namus ir ten sutinka senę, kuri transformuojasi į pabaisą – krūpteli visa salė, bet tuo pačiu kiek keistas būdas įterpti ir humoro elementus, kada ta pati senė kitame epizode atvemia juodą pliurę, iškilmingai skambant devinto dešimtmečio hitui. Kam toks išbalansuotas kontrastas? Ogi dėl universalumo, kad ir paaugliams tiktų šioji ekranizacija, tačiau man, kaip suaugusiam žiūrovui, galbūt labiau norėjosi sintezuotos siaubo klasikinės atmosferos, be humoro ir kitų paaugliškų ir infantilių charakterių bei įvykių niuansų, nes kas savaime vaikiška buvo pirmojoje dalyje (veikėjai vaikai), tas kiek komiška, kai suaugusieji siaubo filme veikia kaip vaikai.

Beveik trijų valandų ekranizacijoje vieną akimirką pasirodo ir pats knygos autorius S. Kingas, kuris vienam iš veikėjų parduoda seną dviratį, tačiau didžioji dalis salėje, kaip supratau, net nesuvokė, ką kino kūrėjai tame kadre parodė ir jiems garsusis siaubo rašytojas nė motais. Žvelgiant į filmo visumą, šįkart labiausiai mane erzino filmo struktūriniai elementai, kurie pernelyg standartiški, kiekvienam veikėjui po 5-10 minučių atskirų epizodų, per kuriuos jie renka artefaktus iš savo „siaubų“, per tuos epizodus norisi patrinti užpakalį, kai pasakojimas eina nuo vieno personažo prie kito ir toji struktūra (oi, susivienykime visi į būrį, susidūrę su savo vaikystės baimėmis, ir nugalėkime blogį!), idėja kažkodėl prislopina netikėtus siužetinius vingius ir išties neblogai veikiančius siaubo elementus.

S. Kingas puikus rašytojos, visos jo istorijos be siaubo turi ir tam tikrą draugystės ir asmeninį vidinės tvirtybės išbandymą. Gal kiek ir per saldi, ir neįtikėtina scena, kai personažai finale sukrenta į ežerą ir glėbesčiuojasi tarsi pozuodami kokiam L. Da Vinčio paveikslui, manding, šioji ekranizacija ganėtinai universali įvairaus amžiaus tarpsnio žiūrovui, kurie vis tiek ras čia ir istoriją, ir kraupių scenų, ir asmeninių tragedijų, ir net juoko. Nors daugelis sako, kad tai prastesnė dalis, mano akimis, kalibras į žiūrovą nukreiptas ir užtaisytas tas pats.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela     

Filmas: "Tai" / "It"

Sveiki, skaitytojai,

Gerai įvertinta siaubo karaliaus S. Kingo romano ekranizacija „Tai“ (angl. It) (2017) sudomino ir lietuvius, kurie būrėsi į premjerą kino salėje. Tiesa, pirmoji romano ekranizacija pasirodė 1990 metais, tad naujai kartai pristatomos šio rašytojo istorijos sublizga naujomis spalvomis. Istorija pasakojanti, kaip ir dažnai būdinga rašytojo kūrinių pasauliui, per vaikų-paauglių pozicijas, grįžtant į 1989 metų paslaptingą miestelį, kuriame dingsta vaikai ir vyksta nepaaiškinami dalykai.

Filmas nėra grynas „siaubekas“ – tokių knygų S. Kingas nerašo, šalia visada kuriamos dramos, veikėjų ydos, socialinė atskirtis, draugystė ir meilės istorija, o mistinis-detektyvinis elementas tėra pagrindinis variklis, tad kas tikisi standartinio siaubo filmo, nukreipto tik į pagrindinį siaubo įvykį – pamirškite, nes „Tai“ siūlo kur kas platesnio spektro pasakojimą, kas etatiniam žiūrovui gali pasirodyti „šūdų krūva“. 

Taigi, filmas prasideda intriguojančiai ir jau nuo pat pradžių žada, kad neprailgs. Mažas berniukas dingsta kanalizacijos angoje ir... atokvėpis. Vėl pasakojama istorija „iš nuotolio“. Nepaisant jau numanomo S. Kingo struktūros, filmas daugiau ar mažiau atmosferinis ir įtraukiantis. Vaikų pasaulis vis tiek labiau išliko ne tiek vaikų, kiek literatūriškai apšlifuotas – jie kalba literatūriniais sakiniais, aukština suaugusiųjų vertybes, elgiasi neadekvačiai brandžiai ir, tiesą sakant, kai kur vis sukau galvą dėl logikos, ypač kaip iš tikrųjų realiai turėtų paveikti vaikus baimė ir kaip ji nukrypo į fantastinio filmo žanrą. 

Filmas man patiko. Apskritai kažkaip kino teatruose „pataikau ant gerų siaubekų“. Perkurtas S. Kingo siaubo filmas „Kerė“ nebuvo toks vykęs, koks pasirodė filmas „Tai“, kuriame „susūdyta“ ir vertybės, ir devinto dešimtmečio dvasia, ir siaubo, ir kriminalo, ir vaikų žiaurumas, ir socialinės problemos – tiesiog didelis spektras tų dalykų, kurie išpučia filmą, nesumenkinant ir nesubanalinant turinio, tad drąsiai sakau, kad filmas populiariosios kultūros rėmuose netgi labai vykęs. Jaunoji aktorių karta jau išmėginusi ne viename filme savo jėgas, galima sakyti, užsitikrino, kad kine dar tikrai pasirodys ne kartą, o kai kurių potencialas išties žada gerą aktorių derlių. Taigi, filmas „Tai“ vertas žiūrėjimo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela