Filmas: "Kurčiųjų vaikas" / "CODA"

 

Sveiki,

Daug kas teigia, kad Sian Heder režisuota muzikinė drama „Kurčiųjų vaikas“ (angl. CODA) (2021) yra vienas geriausių šio sezono filmų. Tą, atrodo, patvirtintų ir akivaizdus prasibrovimas į įvairių kino apdovanojimų nominacijų sąrašus, o kai kuriose kategorijose netgi laimėjo. Nesistengsiu apžvelgti tų įvertinimų, nes pastaruoju metu „didieji“ kino apdovanojimai nebeatitinka mano kino kokybės standartų, kurie gerokai pakito per pastaruosius dešimt metų. Visgi, genamas smalsumo, pagalvojau, kad šis filmas nebus prastas ir nutariau pažiūrėti.

„Kurčiųjų vaikas“ pasakoja apie šeimą, gyvenančią miestelio uoste ir uždarbiaujanti iš žvejybos verslo. Įdomiausia tai, kad visa šeima laikosi iš jauniausios šeimos dukters, kuri šeimoje vienintelė girdi, todėl yra nuolat priversta ne tik saugoti jūron išplaukusius vyresnįjį brolį bei tėvą, bet ir padėti šeimos verslui, kai pati mokykloje jaučiasi atstumtoji. Vieną dieną ją pastebi naujasis muzikos mokytojas, kuris mokykloje suformuoja chorą. Galiausiai Rubei, pagrindinei filmo veikėjai, tenka rinktis: ar muzikos mokykla didmiestyje, ar šeima, kuriai reikia nuolatos jos vertėjos pagalbos. Šis sunkus jaunos merginos išbandymas filme atskleidžiamas nelengvu balansavimu, tad daugelis mokykloje, įskaitant ir muzikos mokytoją, nesuvokia, kokioje tikrovėje ji gyvena.

Man patiko, kad filme pavyko atskleisti šias moralinio įsipareigojimo, pasiaukojimo ir individualaus gyvenimo puses. Iš tikrųjų galima Rubę suprasti, kad ji ne tik mokykloje kitokia, bet ir pačioje šeimoje, kai aplinkui visi negirdi, o ji girdi, nesunku jaustis visur atstumtai. Visgi filmas disnėjiškas ir viskas kvepia pigiu prieinamumu. Filmo finalas sentimentaliai nublizgintas pagal happy end formulę (mergina galiausiai užsitarnauja tėvų prielankumą ir įstoja į muzikos mokyklą), todėl tikėtis niūrios baigties nė iš tolo nesitikėkite. Taip pat veikėjos pasirinkimo problemą paskanina netikėtai užsimezgusi meilė, šokinėjimas nuo olos į ežerą ir t. t. Iš esmės filmo atmosfera spalvinga, naratyvas laikosi ant vieno probleminio siūlo, o viskas daugmaž perteikiama kaip didaktiniame holivudiniame filme, skirtame visai šeimai, ypač jaunuomenei. Nesakau, kad toks kinas nereikalingas, jis skirtas masėms, ne vieną tikriausiai sugraudins, tačiau man asmeniškai filmas vieno momento, ilgam atminty neišliks, tačiau suprantu poreikį, kad filmas palepins šviesiomis emocijomis žiūrovų minias ir tai yra tikriausiai tokio žanro ir pobūdžio kino privalumas.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklių žemė" / "Incident in a Ghostland"

 Sveiki,

 

Besitęsiančio Helovino filmų virtinė kasmet žiūrovus prikviečia į kino sales arba prie televizijos ekranų. Kai kurie iš eilės žiūri dešimtą sykį „Blogas posūkis“, arba „Fokus Pokus“, o aš vis stengiuosi atrasti kažką nematyto. Nebežinau kas, bet man parekomendavo kaip visai neblogą siaubo trilerį „Vaiduoklių žemė“ (angl. Incident in a Ghostland) (2018).

 

Istorija pasakoja apie dvi skirtingas seseris, kurios keliauja su motina į senelės namus. Prie jų pakelėje prisišlieja senas saldainių ir linksmintojų furgonas, kuris vėliau įsuka į tuos pačius atokius senus buvusios senelės namus ir prasideda tos skerdynės... Galiausiai viena iš seserų rodoma po daugel metų, kaip ji tapo populiari siaubo knygų rašytoja, tačiau nuolatos išgyvena praeityje patirtą siaubą. Žodžiu, klišė, kokių „reta“.

 

Filme veikiančios idėjos labai paprastos kaip du kart du – keturi, vidutiniškai finansuojama drama su amerikietiška abejotinų filmų verte. Daugeliui galbūt patiks pati filmo idėja kryžminti įsivaizduojamą moters rašytojos pasaulį su paverstos lėle psichuojačių serijinių žudikų žaidimų kambariu. Šalia sėdintis draugas net pabėgo iš kambario, sakydamas, kad filmas jį baisiai suerzino dėl nelogiškų veikėjų reakcijų ir sprendimų. Kodėl sesuo dėl savo būklės neišvežama pas daktarus? Kodėl, kai pjaustoma motina stiklo šuke, dukrelė tik cypia, o nebėga? Galima daug ten iškelti tokių logiškai pagrįstų dalykų, tačiau neatimsi to, kad tikriausiai šio filmo stipriausioji pusė yra aktoriai, kurie emocijomis šiek tiek praskaidrino ir pagyvino filmą. Seserų barniai, jų emocijos įneša tam tikro gyvumo, kurio labai stinga panašaus tipažo filmuose, tačiau netrukus viskas subliūkšta, kai kamera pasisuka į dirbtinio siaubo tipiškai sukonstruotus psichuojančius monstrus. Vienas iš jų, kaip copy paste iš Alfredo Hičkoko „Psychas“ – moterimi persirengusi leisgyvė pajuodėlė ir storulis dičkis iš kažkokio alternatyvaus filmo, kurie nei balso, nei emocijos neneša į kamerą, o veikiau veikia kaip baisios dekoracijos.

 

Žodžiu, iš filmo tikėjausi kur kas daugiau paslapties, įtaigos, asmeninių veikėjų istorijų, o dabar išėjo tokie į pusėtiną idėją įvilkti pigūs viščiukų kauleliai ir prisukti pagal tą pačią formulę. Viščiukas eina sau podiumu su gražiausiais kaliais, visi pyškina fotoaparatais, o viduje nei viščiuko, nei dvasios, tiesiog kažkoks karkasas ant plikų kaulų. Taip ir šis filmas – karkasas, kiek bandyta įmantriau paspalvinti, tačiau idėjos nelabai mane paveikė.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pragaras" / "Brimstone"

Sveiki,

Geri filmai šalikėlyje nesimėto, tad niekada nežinai, koks „pakeleivingas“ filmas įšoks į tavo rūtų darželį. Ir kartais tikrai norisi, kad įšoktų kažkas visiškai netikėto. Šįkart taip ir nutiko – Martin Koolhoven režisuota juosta „Pragaras“ (angl. Brimstone) (2016). Niekada nebuvau susitikęs su šio olandų režisieriaus darbų, net kiek atbaidė iš pradžių vesterno įvardytas žanras, tačiau kiek šiame filme to vesterno, tiek tikriausiai kisieliuje galima aptikti degtinės – tai absoliuti Naujojo pasaulio laikų istorija su ryškiais dramos potėpiais.

Gerbiu tuos režisierius, kuriems svarbu įtaigiai papasakoti istoriją, o šis režisierius tai daryti tikrai moka, nors filmas kino kritikų kiek ir sumenkintas. Taip, nemažą klišinių dalykų galima įžvelgti, tačiau pati istorija labai žiauri, jausminga ir kiek hiperbolizuotai netikėta, bet... Tokių istorijų ir tikiuosi! Apie liežuvio netekusią jauną ir nuo mažumės žiaurumu auklėtą moterį-motiną. Laikmečio atmosfera tik iš dalies įtikina, nes akivaizdu, kad ši istorija yra dar prieš vesternų priešistorę, bet aplinkos detalės labiau primena Salemo prietarų metus, kai didžiausią valdžią vis dar turėjo fanatikai pastoriai... Viena didžiausių fanatizmo problemų ir žiaurumų yra pastoriaus potraukis savo dukrai, kuris ir trikdo žiūrovą ir leidžia mėgautis ne vien „gilios“ dramos potekstėmis, bet ir apskritai nuotykiniu žanru, nes bėganti mergaitė nuo fanatiko tėvo dar išgyvena ir pabėgėlės dramą. Pasakojimo struktūra išsidėsčiusi ne pagal chronologiją tik sustiprina gerai pasakojamos istorijos įspūdį ir primena Q. Tarantino pamėgtą pasakojimą skyriais.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė net du „Sostų karų“ aktoriai, prie jų prisidėjo Dakota Faning bei Guy Pearce, tad nemažai žvaigždūnų neholivudiniame amplua tik dar padaro filmą įdomesnį. Nežinau, paskutiniu metu nieko gero negalėjau rekomenduoti pažįstamiems iš naujų filmų, tačiau šį išdrįsčiau pasiūlyti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela