Filmas: "Berniukas" / "The Boy"

 Sveiki,

 

Man suprantamas ir priimtinas Naujosios Zelandijos režisieriaus Taikos Waititi savitas humoras. Jis geba rimtas temas infantiliai pašiepti, lyg koks Roberto Benignio kuriamas tėvo personažą pasakotų savo vaikui koncentracijos stovykloje apie tai, kad viskas, kas skaudu ir rimta, yra butaforija, cirkas, spektaklis. Panašiai nutinka ir kiek senesniame Waitičio filme „Berniukas“ (angl. The Boy) (2010), kuriame įgaudamas jau sau būdingų režisūros bruožų, kuria istoriją apie Naujojoje Zelandijoje gyvenantį bevardį berniuką 1984-aisiais metais. Ne, nieko bendro tai neturi su Orwello distopiniu romanu, veikiau tai žmonijoje žyminti vasara, kai visas pasaulis kraustėsi iš proto dėl Michael Jacksono muzikos. Tiesą sakant, tą daro ir pagrindinis veikėjas.

 

Žiūrint filmą, anie 1984-ieji atrodo tokie nykūs ir riboti laikai etniniame mažame maorių hibridinės kilmės miestelyje, kad belieka svajoti, jog iš tikrųjų esi tikrasis Jacksonas arba... laukti, kaip ir visi, kol tavo tėvas grįš iš kalėjimo arba atsiras nuskuręs su kokia nors keista baikerių gauja. Taip nutinka ir berniukui, kurio močiutė vieną dieną išvyksta į laidotuves ir berniukas lieka vienui vienas su mažesniais vaikais namuose. Su keista gauja atsiranda jo dingęs tėvas ir berniukas tiesiog atmesdamas bet kokią tikrovę besąlygiškai priima tėvą kaip didvyrį, nors žiūrovas mato, kad jis be tėvystės instinktų, priešingai – jis  tėra griaunantis berniuko prieraišumo svajones nesusitupėjęs niekšelis.

 

Filmas, žinoma, hiperbolizuotas komiškomis situacijomis, kurios, nors ir tiesmukos, tačiau Waititi, kuris ne tik režisuoja, bet ir suvaidina berniuko tėvą, vis tiek tą geba padaryti „toli nuo Holivudo“ būdu, kitaip, savitai. Vaikai pasėliuose auginantys žolytę, ieškomas tėvo pievoje kadaise užkastas lobis, tatuiruotės su flomasteriais, pirmasis alus ir nusivylimai, jog pasaulis nėra Jacksono daina, leidžia byloti apie trafaretiškai perteiktą berniuko sudėtingus brendimo ir tėvo kulto nusivylimo patirtis. Tiesa, režisierius mėgsta vaizduoti berniukus, kurie įkyriai siekia autoriteto, atmeta nusivylimo perspektyvą, pvz., jo filmas „Zuikis Džodžo“ (2019) arba „Laukinių žmonių medžioklė“ (2016) taip pat intensyviai nagrinėja šią esminę mažojo žmogaus problemą. Nors „Berniukas“ kol kas neprilygsta aniems filmams nei finansiškai, nei dinamiškai netikėta siužeto plėtote, tačiau Waitičiui tai svarbus filmas, pripažintas tarptautiniu mestu, leidęs kurti didįjį kiną ir vis dėlto išlikti savimi. Vienam kartui „Berniukas“, sakyčiau, yra nors ir nestebuklingas reginys, tačiau pakankamai savitas ir neblogas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Siela" / "Soul"

Sveiki, skaitytojai,

Pasiilgau įkvepiančių animacinių filmų! O jūs? Net nebepamenu, kada paskutinįkart žiūrėjau. Visgi nusprendžiau pažiūrėti puikaus animacinio filmo „Išvirkščias pasaulis“ (2015) kūrėjų naujausią filmą „Siela“ (angl. Soul) (2020). Šioje istorijoje pasakojama apie muzikos mokytoją Džojį, kuriam sunkiai sekasi kurti ir suburti iš vaikų muzikos orkestrą, todėl nuolat jaučia, kad savo gyvenimą švaisto ne ten, kur iš tikrųjų reikia. Džojis trokšta tiesiog groti džiazą jaukiuose vakaro užeigose, koncertuoti su tais, kurie iš tikrųjų turi aistros ir noro šiam dalykui. Tačiau Džojis tarsi nevykėlis, kuriam trūksta gyvenimo kibirkšties, jis nublokštas nesėkmių ir atmetimų, todėl vis rečiau bando „prasilaužti“ ir jau ketina susitaikyti su pralaimėjimu, kol netikėtai jis pakviečiamas koncertuoti vienam vakarui, tačiau iš tos perdėtai didelės laimės Džojui atsitinka nelaimė ir jo siela patenka į Rojaus alternatyvą, kur naujai perskirstomos sielos su savo naujais pašaukimais...

Toks būtų maždaug filmo siužetas, bet iš tikrųjų tai istorija visai šeimai. Suaugusiems tikriausiai primins, kaip jie dėl kasdieniškų dalykų atsisakė savo svajonių ir tikrojo pašaukimo, vaikams gal įžiebs noro ugdytis ir siekti to tikrojo talento, kurį mano turintys. Vienaip arba kitaip šis filmas patvirtiną vieną seną pedagoginę tiesą: jeigu kiekvienas iš mūsų nuo mažens ugdytų tik savo stipriąsias puses, visi galėtume būti geriausi savo srities specialistai, gal net meistrai bei genijai.

Filmas kviečia pasvarstyti ir apie pomirtinį gyvenimą, apie neišnaudotas galimybes ir šansus, kada dėl kvailų įsitikinimų užsisklendžiame ir nustojame rizikuoti. Pavyzdžiui, Džojo ir jos motinos santykiai. Susimaišiusi jauna siela, vadinama numeriu 22, sako tiesą, ji nemoka meluoti, veikia nuoširdžiai ir spontaniškai, todėl pakreipia šiuos santykius kita linkme. Ir apskritai Džojui, kuris įsikūnijęs į katiną, yra suteikiama galimybė regėti savo klaidas, o didžiausia iš jų – baimė rizikuoti, atrodyti kvailai. Iš tikrųjų šioji pomirtinė kelionė „sukalta“ pagal budistinius įsitikinimus, kad žmonės grįžta reinkarnuodamiesi į naujus kūnus, tačiau jiems atimama atmintis. Sielų pergrupavimo programa, manding, kas domisi pomirtiniais tyrinėjimais, atitiktų karmos valdovų teismą sielai, bet šiame filme viskas pateikiama maždaug linksmai, savaip.

Bet kokiu atveju, filmo kūrėjai išlieka susitelkę metaforiškai į žmogaus vidines galias tapti laimingais. „Išvirkščiame pasaulyje“ kaip personažai veikė skirtingos emocijos, o šioje – per pomirtinių sielų bazę veikia savo gyvenimo džiaugsmo ir paskirties ieškančios sielos. Kad netaptume po tamsią dykinę braidžiojantys pilki paniurėliai, mums būtina save realizuoti, išnaudoti savo potencialą, nes tai yra vienas iš pagrindinių laimės šaltinių.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Banginių vadeliotoja" / "Whale Rider"

Sveiki,

Beveik prieš dešimt metų perskaičiau Naujosios Zelandijos rašytojo Witi Ihimaera romaną „Banginių vadeliotoja“, kuris padarė geros literatūros įspūdį. Galbūt tada iškart puoliau žiūrėti Niki Caro režisuotą filmą tuo pačiu pavadinimu „Banginių vadeliotoja“ (angl Whale Rider) (2002), kuris buvo rodytas seniai „Kino pavasario“ festivalyje ir, kiek supratau, tikrai neblogai įvertintas mūsų žiūrovų. Šiaip filmas brovėsi per festivalius ir yra pelnęs nemažai nepriklausomo kino apdovanojimų. Vienas ryškiausių – mažosios tuokart aktorės Keisha Castle-Hughes „Oskaro“ nominacija kaip geriausios aktorės.

Tuokart filmą pažiūrėjau apie 15 minučių ir išjungiau. Man jis neatitiko literatūros dvasios, atrodė pernelyg paviršutiniškas, nes knyga buvo pila mistikos, pasakotojas pasakojo atskirą istoriją apie banginius savižudžius, o filmas sukoncentruotas į pagrindinės mergaitės istoriją. Visgi praslinkus nemažai laiko ryžausi sugrįžti prie šio filmo ir galiu pasakyti, kad viską pradėjau regėti naujai. Visų pirma jau nebėra perskaitytos knygos poveikio, tad ir filmas man jau kaip atskiras kūrinys, nors ir ekranizacija.

Istorija pasakoja apie Naujojoje Zelandijoje atskiroje maorių gentyje, kuri vis dar palaiko senąsias tradicijas, gimusią mergaitę Pai, kuri beprotiško užsispyrimo dėka trokšta senelio prielankumo. Senelis tikėjęsis anūko, o ne anūkės, vis ją atstumia. Man kaip žiūrovui šiek tiek keista, iš kur pas mergaitę toks užsispyrimas, nes dažniausiai (logiškai!) atstumtas vaikas ieško jaukesnio prieglobsčio. Bet geriau logiškos sekos nė neanalizuoti, visgi filmas estetiškai gražus, o Naujoji Zelandija be galo žalia ir netiesa, kad viską ten nuėdę žaibiškai besidauginantys triušiai... Visgi filmas „laikosi“ ant pagrindinės siužetinės linijos: ar mergaitė Pai pagaliau savo užsispyrimu pelnys senelio prielankumą ir pakeis nusistovėjusias tradicijas, kad vien tik vyrai gali tapti vadais.

Filme švysteli ne tik turtinga Naujosios Zelandijos gamta, bet ir vietinių gyventojų papročiai, sumišę su Vakarų civilizacija. Gyvybiškas noras išsaugoti protėvių, atplaukusių čia ant banginių kupros, atminimą. Tai iš esmės ne tiek susipriešinusi kova su Vakarais, ko galbūt galima tikėtis tokiame filme, bet veikiau tos dvasios išsaugojimas tarp pačios bendruomenės. Manau, šiuo klausimu kiek aktualu mums lietuviams, kurie labai bijo nutautėti ir prarasti savo nacionalistinę savastį.

Filmas vienas iš tų pamokančiųjų, didaktikos visgi nepramuši, nors ji kine metai iš metų vis atsikartoja. Visgi plačiajai rinkai reikia įkvepiančių pavyzdžių, kaip veikia lokalios bendruomenės ir savasties išsaugojimas, tad manau, ypatingai šis filmas tiktų jaunam žiūrovui kaip didaktinis filmas, kuris kartu veikia ir kaip tolimų, egzotinių kultūrų pažinimo priemonė.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.6

P. S. Štai šios knygos viršelis, kurią kažkada išleido „Obuolio“ leidykla, labai orientavusi į ekranizuotą literatūrą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinių žmonių medžioklė" / "Hunt for the Wilderpeople"

Sveiki,

Šventai tikiu, kad į pagrindinį „Kino pavasario“ repertuarą įtraukta komedija „Laukinių žmonių medžioklė“ (angl. Hunt for the Wilderpeople) (2016) tik dėl to, kad režisieriaus kitas darbas „Ką mes veikiame šešėliuose“ (2014) turėjo nemenko atgarsio. Tiesą sakant, į filmą „įšokau“ paskutiniu traukiniu, kadangi netiko kiti variantai dėl nepatogaus laiko, tačiau, kiek mena atmintis, „Ką mes veikiame šešėliuose“ buvo išties puiki ir originali komedija, kuri itin tinka masėms, bet kartu demonstruoja kiek kitokį humorą.

„Laukinių žmonių medžioklė“ be jokios abejonės yra gera komedija komedijų pasaulyje. Kiek pats filmas geras „Kino pavasaryje“, reiktų pagalvoti, tačiau komedijos kategorijoje jis prilipo ir nieko tu nepadarysi... Režisierius Taika Waititi ir toliau tęsia savito braižo ir humoro pasakojimą lyg ir, sakytume, saikingai pataikaudamas žiūrovui ir kartu išlikdamas savitu ir įdomiu. Berniuko neklaužados ir dėdės klajonės po Naujosios Zelandijos miškus atrodytų kiek egzotiškos, bet vis tiek arti žiūrovo ir jos kur kas šviesesnės ir amerikietiškesnės už „Ką mes veikiame šešėliuose“, kuri, mano akimis, buvo kiek stipresnis darbas, tačiau nenorėčiau sumenkinti ir šio filmo, kadangi šviežiu vaizdu ir maniera pateikta medžioklė taip pat gali pasirodyti kai kam ne menkesnė kino juostą už pirmtaką.

Veiksmo trilerio tarsi parodija, tarsi provokacija, tarsi truputį „Pašėlusio Makso“ ir kokio filmo apie socialines paauglio problemas, režisierius sukuria iš daugybės jau kine atrastų modelių savo pasakojimą, kuris pranoksta daugelį amerikietiškų komedijų. Kažkaip beveik neabejoju, kad daugeliui lietuvių filmas tikrai turėtų patikti, bent jau tą sakė besikvatojanti salė, kurioje priešingai nei per kokį serbų ar rumunų kiną, „elitiškai neišsivalkiojo“ vos tik prasidėjus filmui... Tai filmas, kuris pateisina komedijos lūkesčius.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vajana" / "Moana"

Sveiki,

Vienas iš paskutinių animacinių hitų, žinoma, yra filmas „Vajana“ (angl. Moana) (2016), kurį kuo puikiausiai įvertino kino kritikai. Kai kinų, japonų ir kitų egzotiškų šalių kultūra jau seniai išnaudota animaciniuose filmuose, reikėjo dar surasti egzotiškesnį telkinį ir štai – maorių salų kultūra „suėjo“ kaip tik.

Filmas tinka visai šeimai, nes jis turi praktiškai visus nuotykių žanrui būdingus elementus: didvyrė mergaitė leidžiasi į pavojingą žygį, kad išgelbėtų savo genties salos gyventojus nuo artėjančios apokalipsės. Lyg ir nieko naujo nuo Antikos laikų, kai mitiniai pusdieviai įvykdo savo žygius, padeda mirtingiesiems, kol galiausiai visiems tampa gyventi gera ir smagu. Tiesą sakant, filmas gana smagus, žiūrisi su vaikais gana įdomiai, tačiau visumoje jis, manding, neprilygsta „Žuvytei Dori“ ar kitiems amerikietiškojo animacinio filmo legendoms. Tiesą sakant, tai muzikinis filmas, kur pačiose netikėčiausiose jo momentuose, kai norisi įvykių aštrumo ir pliūpsnio humoro, sakyčiau, kūrėjai kaip tyčia šliūkšteli dainų ir šitaip, bent man asmeniškai, sugadina visą įdomumą.

Tiesą sakant, net „Ilgo plauko istorija“, ir ta, man pasirodė įdomesnė animacija už „Vajaną“, tačiau šio filmo gerumu neabejoju, jame yra įdomių ir netgi visai originalių motyvų, tačiau to nepakako, kad šis filmas mane „paimtų“ iki galo. Simpatiški personažai pernelyg jau kažkur savo didvyriškai charakteriais matyti, o štai pusprotis gaidys buvo bene įdomiausias personažas visoje toje pakankamai nuspėjamoje misinėje kelionėje. 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela