Filmas: "Mulan" / "Mulan"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniuoju metu teko pamatyti Disnėjaus naujausią „Mulan“ filmo ekranizaciją. Primenu, kad animacinė versija startavo 1998 metais ir tapo vienu sėkmingiausiu animaciniu filmu tais metais. Vėliau šią istoriją ekranizavo ir azijiečiai, tačiau viena laukiamiausių versijų buvo šioji „Mulan“ (angl. Mulan) (2020), kurią ekranizavo Niki Caro. Tiesą sakant, Niki Caro man kaip režisierė labai patinka, jos nepriklausomi filmai kaip antai „Banginių vadeliotoja“ (2002) ar „Šiaurės šalis“ (2005) buvo išties geri, tad kiek nustebau, kad režisierė, kilusi iš Naujosios Zelandijos, buvo pasirinkta kaip „Mulan“ režisiere.

Perteikti animacinio filmo dvasią, tiesą sakant, nėra taip paprasta. Visgi filmas itin prabangus, filmuotas net pačioje Kinijoje su azijiečių aktoriais, tad, atrodo, kad Holivudas galiausiai galėtų priimti rasinę aktorių lygybę bei, sakyčiau, moterų, nes režisavo juk tokį didžiulį projektą moteris, tačiau, regis, šis filmas vis tiek skandalingas. Nepaisant išpuolių prieš „Mulan“ – tą matome iš neadekvačiai itin mažo IMDb reitingo – filmas vis tiek kaltinamas rasizmu, nes atseit į jį neįtraukti vietos Kinijos gyventojai. Nepaisant to, filmas buvo pirmiausia užsienyje pradėtas platinti internete ir per pirmąsias dienas uždirbo 60 milijonų JAV dolerių, o tai yra milžiniški skaičiai.

Istorija pasakoja apie mergaitę Mulan, kuri turi įgimtą dovaną mokytis kovos menų. Čia kaip ir „Kunfu pandoje“ turime gilias kiniškas kovų menų tradicijas. Šeimos garbės ir gėdos, sąžiningumo ir ištikimybės kultai čia reiškia kur kas daugiau nei žmogaus prigimtis ar poreikiai. Mulan pabėga iš namų ir apsimetusi vyru galiausiai įstoja į armiją ginti imperatorių ir šalį nuo piktosios raganos ir atakuojančių piktųjų laukinių. Galiausiai filmo esmė yra įveikti save pačią ir būti sau sąžiningai, priimti savo tapatybę ir nustoti meluoti armijai, net jeigu už tai gresia išmetimas ar net mirties bausmė. Galiausiai Mulan susizgrimba, kad nebegali meluoti ir atsiskleidžia, kaip teisinga ir ryžtinga kovotoja, kuri neatitinka taisyklių ir tradicijų, tačiau būtent dėka jos, kaip galima nuspėti vos tik pradėję žiūrėti filmą, bus išgelbėtas imperatorius ir šalis. Ir išties, ji tampa didvyre.

Istorija gana plokščia, mes turime heroję, kuri turi įveikti sunkumus. Nors nagrinėjamos universalios temos kaip ištikimybė, moterų teisės, tradicijos, teisingumas ir melas, filme neapsieita be įprastinės didaktikos. Visgi filmas žavus, labai gražiai nufilmuotas, jis spindi kiniška egzotiška prabanga, tačiau visos ištarmės ir gestikuliacija yra amerikietiško holivudinio prado, todėl atrodo, kad kinų kultūra eilinį kartą pasitarnavo kaip adaptuota versija vakariečiams. Kitą vertus, nieko čia blogo tame nėra. Filmas lengvas, pramoginio pobūdžio, nestokojantis heroizmo, įkvepiantis priimti save ir kitus tokius, kokie jie yra. Tačiau visgi mes suprantame, kad tokio veikėjo kaip Mulan gilioje senovėje negalėjo būti, nes moters statusas (neskaitant Europoje Žanos Dark atvejo) praktiškai neleido būti jokioms didvyrėms. Bet kokiu atveju, filmas legendomis grįsta pasaka, skirta, sakyčiau, visai šeimai, nes nuogybių čia nerasite, nors pagrindinė veikėja ir maudėsi nuoga ežere, tačiau viskas išlaikyta Disnėjaus pagarbos lygyje. Ar nuo tokio filmo mergaitės dar labiau suvyriškės, kaip kažkas dejuoja? Nemanau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.5

Kviečiu taip pat pasiklausyti Christinos Aguileros dvi dainas, kurios yra skirtos šiam filmui.

Reflection.

Loyal Brave True

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Banginių vadeliotoja" / "Whale Rider"

Sveiki,

Beveik prieš dešimt metų perskaičiau Naujosios Zelandijos rašytojo Witi Ihimaera romaną „Banginių vadeliotoja“, kuris padarė geros literatūros įspūdį. Galbūt tada iškart puoliau žiūrėti Niki Caro režisuotą filmą tuo pačiu pavadinimu „Banginių vadeliotoja“ (angl Whale Rider) (2002), kuris buvo rodytas seniai „Kino pavasario“ festivalyje ir, kiek supratau, tikrai neblogai įvertintas mūsų žiūrovų. Šiaip filmas brovėsi per festivalius ir yra pelnęs nemažai nepriklausomo kino apdovanojimų. Vienas ryškiausių – mažosios tuokart aktorės Keisha Castle-Hughes „Oskaro“ nominacija kaip geriausios aktorės.

Tuokart filmą pažiūrėjau apie 15 minučių ir išjungiau. Man jis neatitiko literatūros dvasios, atrodė pernelyg paviršutiniškas, nes knyga buvo pila mistikos, pasakotojas pasakojo atskirą istoriją apie banginius savižudžius, o filmas sukoncentruotas į pagrindinės mergaitės istoriją. Visgi praslinkus nemažai laiko ryžausi sugrįžti prie šio filmo ir galiu pasakyti, kad viską pradėjau regėti naujai. Visų pirma jau nebėra perskaitytos knygos poveikio, tad ir filmas man jau kaip atskiras kūrinys, nors ir ekranizacija.

Istorija pasakoja apie Naujojoje Zelandijoje atskiroje maorių gentyje, kuri vis dar palaiko senąsias tradicijas, gimusią mergaitę Pai, kuri beprotiško užsispyrimo dėka trokšta senelio prielankumo. Senelis tikėjęsis anūko, o ne anūkės, vis ją atstumia. Man kaip žiūrovui šiek tiek keista, iš kur pas mergaitę toks užsispyrimas, nes dažniausiai (logiškai!) atstumtas vaikas ieško jaukesnio prieglobsčio. Bet geriau logiškos sekos nė neanalizuoti, visgi filmas estetiškai gražus, o Naujoji Zelandija be galo žalia ir netiesa, kad viską ten nuėdę žaibiškai besidauginantys triušiai... Visgi filmas „laikosi“ ant pagrindinės siužetinės linijos: ar mergaitė Pai pagaliau savo užsispyrimu pelnys senelio prielankumą ir pakeis nusistovėjusias tradicijas, kad vien tik vyrai gali tapti vadais.

Filme švysteli ne tik turtinga Naujosios Zelandijos gamta, bet ir vietinių gyventojų papročiai, sumišę su Vakarų civilizacija. Gyvybiškas noras išsaugoti protėvių, atplaukusių čia ant banginių kupros, atminimą. Tai iš esmės ne tiek susipriešinusi kova su Vakarais, ko galbūt galima tikėtis tokiame filme, bet veikiau tos dvasios išsaugojimas tarp pačios bendruomenės. Manau, šiuo klausimu kiek aktualu mums lietuviams, kurie labai bijo nutautėti ir prarasti savo nacionalistinę savastį.

Filmas vienas iš tų pamokančiųjų, didaktikos visgi nepramuši, nors ji kine metai iš metų vis atsikartoja. Visgi plačiajai rinkai reikia įkvepiančių pavyzdžių, kaip veikia lokalios bendruomenės ir savasties išsaugojimas, tad manau, ypatingai šis filmas tiktų jaunam žiūrovui kaip didaktinis filmas, kuris kartu veikia ir kaip tolimų, egzotinių kultūrų pažinimo priemonė.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.6

P. S. Štai šios knygos viršelis, kurią kažkada išleido „Obuolio“ leidykla, labai orientavusi į ekranizuotą literatūrą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šiaurės šalis" / "North Country"

Sveiki, kino žiūrovai,

Vakar išgyvenau didelį emocinį krūvį, žiūrėdamas režisierės Niki Caro statytą filmą „Šiaurės šalis“ (angl. North Country) (2005), kurį nežinau kiek laiko planavau pažiūrėti, bet vis filmą gaudavau su broku ir tekdavo seansą atidėti. Visgi man pavyko pažiūrėti kokybišką ir gerą filmo versiją ir nueiti paryčiais miegoti su tikrai įdomiomis emocijomis. Filmas išties emociškai paveikus gal dar ir dėl to, kad jis paremtas tikrais įvykiais, nutikusiais 1989 metais Minesotoje, rūdos kasyklose, kai vienai moteriai sunkiame fiziškai darbe tekdavo „atlaikyti“ po 30 brutalių vyrų.

Na, tiesa sakant, filmas pasakoja apie moterį, kuri palieka ją mušusį vyrą ir apsistoja netoli savo tėvų, įsidarbina rūdos gamybos firmoje, kad išmaitintų savo vaikus. Aš nemoku apsakyti, kaip puikiai režisierei pavyko pavaizduoti visas šlykščiausias „tikro vyro savybes“ – brutalumą, keiksmažodžius, priekabiavimą, patyčias – žodžiu, tai, ką iš tikrųjų vyrai yra linkę laikyti tvirtumu. Kokius baisumus ir priespaudą, pažeminimus patirdavo tos moterys ir kaip jos negalėdavo ir bijodavo apsiginti, išties „kerta per širdį“, jeigu turite perdėto teisingumo jausmą, tai emocijos buvo stiprios. Visgi moterys išsikovojo savo pasaulyje ir dabar, manding, panašiai analogiškai visi tik gūžčioja, kodėl reikia homoseksualams lygių teisių, lygina jais su zoofilais ir pan., bet pažiūrėjus, kad ir šį filmą, kuriame išsakyti skysti analogiški argumentai, kad moterys turi būti kaip pelės po šluota ir kentėti patyčias, nesiviešinti, nekelti triukšmo ir problemų, tkentėti prievartą ir pan. Manau, žiūrint šį filmą, niekam klausimų nekylą, kam reikalingos žmogaus teisės, bet lygiai tokiais pat kaimiečiais tampame, kai reikia kalbėti apie kitas socialines grupes – imigrantus, homoseksualus ir pan.

Filmo režisūra išties puiki – atšiauri atmosfera, šaltis, brutalumas, šiurkštumas, kova už lygias teises. Filmo personažai irgi puikūs, scenarijus nuostabus! Už pagrindinį vaidmenį šiame filme aktorė Charlize Theron buvo nominuota beveik visose prestižiškiausiuose kino apdovanojimuose, įskaitant ir „Oskarą“, tačiau tais metais „Oskarą“ pelnė Reese Witherspoon. Vienas stipriausių po „Monstro“ šios aktorės vaidmenų. Labai man patiko ir čia vaidinantys kiti aktoriai, ypač Woody Harrelson. 

Na, tiesiog sunku suvokti, kad dar visai neseniai civilizuotoje „svajonių Amerikoje“ dėjosi tokie dalykai – intensyvi kova už moterų teises ir absoliuti patriarchalinė kaimietiškos kultūros „valdžia“. Žiūrint šį filmą, man prireikė nemažai „nervų“, nes tikrai visada beveik jutau emocinę įtampą, todėl šiam puikiam filmui nepagailėsiu paties aukščiausių įvertinimų. Šiaip ar taip ne kiekvienas filmas sugeba iš manęs išspausti tiek emocijų. Primygtinai rekomenduoju gurmanams ir, žinoma, visiems kitiems.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela