Filmas: "Eliziejus" / "Elysium"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Dešimtasis filmas.

 

Kaip aš pasiilgau fantastinių ir įtemptų veiksmo filmų, kuriuos ryte rydavau prieš dešimtmetį! Genamas tos nostalgijos nusprendžiau pažiūrėti visų labai įvertintą režisieriau Neillo Blomkampo filmą „Eliziejus“ (angl. Elysium) (2013). Pastarasis filmas mums pasakoja apie socialinės nelygybės kamuojamą žmonijos ateitį. Pasaulio turtingieji su pažangiomis gydymo technologijomis atsiskyrė nuo Žemės ir sau saugiai ir prabangiai gyvena kosminėje stotyje, vadinamoje Eliziejumi. Visi likę žemės žmonės, kamuojami ligų ir nepritekliaus, trokšta patekti į kosminę stotį kaip į išsvajotą rojų.

Kaip tokiuose filmuose ir būna, galingieji trokšta valdyti procesus žemėje, tačiau nenori dalytis savo technologijomis. Jiems svarbiausia valdžia. Centrinė filmo figūra tampa smarkiai radiacijos nušvitintas ir mirštantis Matt Damon skurtas veikėjas Maksas, kuris nebeturėdamas ko prarasti, todėl į savo galvą implantuoja (tai vienintelis man patikęs filmo momentas!) jį stiprinančią kovinę technologiją ir tampa „pagerintu“ kiborgu, tačiau prisiverda galybę košės sau ir savo draugei daktarei. Eliziejaus galingieji pradeda medžioti Maksą...

Tiesą sakant, seniai bežiūrėjau tokį neįtraukiantį ir nuobodų fantastinį veiksmo filmą. Gal darausi per senas ir atsparus? Tiesiog filmo veiksmas ir siužetas tiek primityvus, kad norėjosi prasukinėti. Nejaudino praktiškai niekas. Dirbtinai pritempta apokalipsinė Žemės ir žmonijos ateitis atrodė apipinta kino klišėmis, viskas daugmaž jau kažkur matyta. Viensiužetis pasakojimas yra toks plokščias, kad filmas nepateikia jokios idėjos, absoliučiai net nebando provokuoti. Maksas didvyriškai pasiaukoja dėl mylimos moters ir jos dukrelės, veblena apie vaikystėje duotus pažadus, bando iš žiūrovo išmelžti kažkokias emocijas, bet viskas taip nuspėjamai skysta, kad net koktu. Moteris įsikibusi savo dukrelės, gėriui atstovaujantys skurstantieji ir galios pozicijoje tikri moralės antžmogiai – tradicinė pamokslaujanti gerumo ir blogumo kunigėlio tribūna. Jeigu filmą žiūrėčiau būdamas ketvirtoku, gal jis ir patiktų, tačiau dabar visumoje, neskaitant neblogų kino efektų, taip lėkšta ir banalu, kad per tuos nuobodžius kompiuteriniais žaidimais grįstus susišaudymus tiesiog pražiovavau. Likau taip ir nesupratęs ir, tiesą sakant, gerokai apviltas, kai man komentatoriai žadėjo išlaikytą ir netikėtą filmo pabaigą. Pabaiga absoliučiai standartinė, idėja plokščia, veiksmas nuobodus ir standartinis. Filmas žemiau vidutinio. Jaučiuosi iššvaistęs vakarą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Piktadarės istorija" / "Malifecent"

Sveiki, kino gerbėjai,

Atrodo, kad mūsų kino teatruose šios vasaros pradžioje yra vienas ryškus lyderis – filmas „Piktadarės istorija“ (angl. Maleficent) (2014), apie kurio kūrimą sužinojau beveik prieš dvejus metus ir jau ėmiau laukti – laukti teko itin ilgai. Filmas atsiėjo 200 milijonų JAV dolerių ir yra tikriausiai pelningiausias filmas šį vasarą. Režisierius viename interviu užsiminė, kad tikriausiai šio filmo nė nebūtų, jeigu aktorė Angelina Jolie  nebūtų sutikusi vaidinti raganos. Keista, nes Angelina Jolie tikriausiai šiuo vaidmeniu ir baigė savo kaip aktorės karjerą, nors būta blankių užuominų, kad jai siūlomas „Kleopatros“ vaidmuo. Aktorė pasinėrusi į režisierės darbą ir jau šių metų pabaigoje sulauksime antrojo jos režisuoto filmo „Nepalaužiamas“, priminsiu, kad pirmasis vadinosi „Kraujo ir medaus žemėje“ (2011), man padaręs išties puikaus filmo įspūdį, kad net keista, jog jo niekas taip neišvertė į lietuvių kalbą.

Filmas „Piktadarės istorija“ skirtas visai šeimai, prisodrintas specialiųjų efektų ir keliantis didingo filmo įspūdį. Tai išties pilnas puikių vaizdo efektų filmas, kuris rekonstruoja ir pateikia kitokios „Miegančiosios gražuolės“ pasakos versiją, visas galias nukreipdamas į pasakos blogąją raganą Maleficentą. Kaip jau populiaru visą dešimtmetį, taip ir šiame filme, blogiukai nebeužima vienareikšmiškos pozicijos, kinas paskutiniu metu ima rekonstruoti bloguosius personažus, parodydamas jų „sublogėjimo“ priežastis ir netgi filmo finale jie paverčiami savotiškais didvyriais – net neabejokite, šis filmas yra toks pat. 

 Kadras iš filmo "Piktadarės istorija".

Žiūrėjau filmą, kuris iš tikrųjų man patiko – visada man patinka stebukliniai pasauliai, kuriuose taip ryškiai ir nenuobodžiai patirsite tik kino teatre 3D versijoje. Neįtikėtini filmų technologijos šuoliai tiesiog ištirpina realybės pojūtį, todėl sėdėdamas kino salėje pagalvojau, kad greitai tikriausiai atsiras tai, jog galėsime gyventi kine ir net paveikti vienaip ar kitaip filmų personažų likimus. Juk pamažu einame link to, argi ne taip? Seanso metu buvo šiek tiek gaila Angelinos Jolie, kuri tokio masto pripažinta aktorė apleido kiną ir pasitraukė į režisūrą. Tikrai apmaudu, kad pasiekusi savo kaip aktorės aukštumas, ji atsisveikina ir vis labiau pasitraukia į užkampius... Filme pasirodo ir jos tikrieji vaikai, kurie nesugadino šio filmo. O ką galiu pasakyti apie Dakotos jaunėlę sesutę Elle Fanning? Keistas režisieriaus pasirinkimas, bet Elle jau šiokia tokia žvaigždė, nors itin grožiu gal ir nepasižymi šiam vaidmeniui, nors negražia jos irgi nepavadinsi, bet bent talentinga ir jos būvimas kine neerzino. Aišku, visas filmas laikosi ant piktadadės istorijos ir A. Jolie skleidžiamo kaulėto šaltumo, kuris ir graudina, ir džiugina. 

Patiko šis reginys, kad nejučia ėmiau laukti 2015 metais pasirodysiančio kitos pasakos ekranizacijos – „Pelenė“, kuri žada būti taip pat pilna vaizdo efektų ir šiek tiek kitokių siužeto vingrybių.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.0

Angelina Jolie ir Elle Fanning per spaudos konferenciją atsako į klausimus:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "9-asis rajonas" / "District 9"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „9-asis rajonas“ (angl. District 9) (2009), kuris, tiesą sakant, tapo man tikru atradimu. Nesu didelis fantastinių juostų gerbėjas, bet tai, ką išvydau šiame filme, mane maloniai nustebino. Tai vienas iš retų pavyzdžių, kaip dera puikiai trys svarbiausia gero filmo komponentai – siužetas, forma ir režisūrinis braižas. Nors gal filmas aktorių meistriškumu nepasižymi, tačiau filmas įtraukia nuo pat pradžių ir kažkaip įtikina, jog tai neeilinis Holivudinis iki skausmo šabloniškas, „komikso“ pobūdžio pasakojimas. Filmas pasirodė gyvas, įdomus, jame stebina įspūdingai gyva ir natūrali grafika, kuri nėra erzinančiai hiperbolizuota ir apokalipsiškai nuspalvinta. Priešingai, filmo montažas, specialieji efektai itin gerai dera su realybe, nors filmas ir fantastinis, pasakojantis apie ateivių sugedusį erdvėlaivį, tačiau jis arti realybės, bent jau režisieriui pavyko išgauti šį įspūdį.

Filmas pradžioje atrodo kaip dokumentinio pobūdžio, tik vėliau jis nepastebimai išsilydo ir pereina į didžiulę ateivių antiinvazijos tragediją, prie kurios prisidėjo žmonės. Aišku, ateivių nesimpatinga išvaizda primena klasikinius „Svetimo“ epopėjos pamatus, tačiau jie pakankamai sužmoginti, nebaisūs, nors ir nesimpatingi... Manau, kad tokį filmą statyčiau greta puikaus fantastinio ir mokslinio pobūdžio juostos „Gataka“ (1997). Aišku, vienas įdomiausių dalykų filme yra ne tas faktas, kad ateiviai laikomi devintame rajone, bet tas, kaip žmonija elgiasi ir kontaktuoja su nauja gyvybės forma, kaip vyksta protestai, priežiūra ir visas tas grubus kontekstas, kuriame iš esmės išnyksta visa tolerancija ir žmogiškumas, ir tampame didesniais žvėrimis nei laikiniai padarai džiunglėse. Filmas, kaip ir daugelis filmų pasakojančių apie ateivius, yra tikri tam tikra prasme pesimistai, jų technologijos ir ginklai viską veda prie žmonijos nužmogėjimo ir naikinimo...

Iš esmės tai vertas dėmesio filmas, kuris turėtų patikti tiek kinoniakams, kino gurmanams, tiek paprastiems žiūrovams. Stiprios ir originalios fantastinės juostos šiaip sau nesimėto. Griebkite.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela