Filmas: "Piktadarės istorija" / "Malifecent"

Sveiki, kino gerbėjai,

Atrodo, kad mūsų kino teatruose šios vasaros pradžioje yra vienas ryškus lyderis – filmas „Piktadarės istorija“ (angl. Maleficent) (2014), apie kurio kūrimą sužinojau beveik prieš dvejus metus ir jau ėmiau laukti – laukti teko itin ilgai. Filmas atsiėjo 200 milijonų JAV dolerių ir yra tikriausiai pelningiausias filmas šį vasarą. Režisierius viename interviu užsiminė, kad tikriausiai šio filmo nė nebūtų, jeigu aktorė Angelina Jolie  nebūtų sutikusi vaidinti raganos. Keista, nes Angelina Jolie tikriausiai šiuo vaidmeniu ir baigė savo kaip aktorės karjerą, nors būta blankių užuominų, kad jai siūlomas „Kleopatros“ vaidmuo. Aktorė pasinėrusi į režisierės darbą ir jau šių metų pabaigoje sulauksime antrojo jos režisuoto filmo „Nepalaužiamas“, priminsiu, kad pirmasis vadinosi „Kraujo ir medaus žemėje“ (2011), man padaręs išties puikaus filmo įspūdį, kad net keista, jog jo niekas taip neišvertė į lietuvių kalbą.

Filmas „Piktadarės istorija“ skirtas visai šeimai, prisodrintas specialiųjų efektų ir keliantis didingo filmo įspūdį. Tai išties pilnas puikių vaizdo efektų filmas, kuris rekonstruoja ir pateikia kitokios „Miegančiosios gražuolės“ pasakos versiją, visas galias nukreipdamas į pasakos blogąją raganą Maleficentą. Kaip jau populiaru visą dešimtmetį, taip ir šiame filme, blogiukai nebeužima vienareikšmiškos pozicijos, kinas paskutiniu metu ima rekonstruoti bloguosius personažus, parodydamas jų „sublogėjimo“ priežastis ir netgi filmo finale jie paverčiami savotiškais didvyriais – net neabejokite, šis filmas yra toks pat. 

 Kadras iš filmo "Piktadarės istorija".

Žiūrėjau filmą, kuris iš tikrųjų man patiko – visada man patinka stebukliniai pasauliai, kuriuose taip ryškiai ir nenuobodžiai patirsite tik kino teatre 3D versijoje. Neįtikėtini filmų technologijos šuoliai tiesiog ištirpina realybės pojūtį, todėl sėdėdamas kino salėje pagalvojau, kad greitai tikriausiai atsiras tai, jog galėsime gyventi kine ir net paveikti vienaip ar kitaip filmų personažų likimus. Juk pamažu einame link to, argi ne taip? Seanso metu buvo šiek tiek gaila Angelinos Jolie, kuri tokio masto pripažinta aktorė apleido kiną ir pasitraukė į režisūrą. Tikrai apmaudu, kad pasiekusi savo kaip aktorės aukštumas, ji atsisveikina ir vis labiau pasitraukia į užkampius... Filme pasirodo ir jos tikrieji vaikai, kurie nesugadino šio filmo. O ką galiu pasakyti apie Dakotos jaunėlę sesutę Elle Fanning? Keistas režisieriaus pasirinkimas, bet Elle jau šiokia tokia žvaigždė, nors itin grožiu gal ir nepasižymi šiam vaidmeniui, nors negražia jos irgi nepavadinsi, bet bent talentinga ir jos būvimas kine neerzino. Aišku, visas filmas laikosi ant piktadadės istorijos ir A. Jolie skleidžiamo kaulėto šaltumo, kuris ir graudina, ir džiugina. 

Patiko šis reginys, kad nejučia ėmiau laukti 2015 metais pasirodysiančio kitos pasakos ekranizacijos – „Pelenė“, kuri žada būti taip pat pilna vaizdo efektų ir šiek tiek kitokių siužeto vingrybių.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.0

Angelina Jolie ir Elle Fanning per spaudos konferenciją atsako į klausimus:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bizantija" / "Byzantium"

Sveiki, 

Tikriausiai daugelis iš jūsų laukė ir tebelaukia filmo „Bizantija“ (Byzantium) (2013), kuris sulaukė tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje nemažo susidomėjimo, kadangi šią juostą režisavo „Interviu su vampyru“ (1994) režisierius Neil Jordan. Taigi, ir vėl apie vampyrus! Regis, ši tema ir resursai niekada neišsisems! Visgi daugelis į „Bizantiją“ žiūri pretenzingai ir nemano, jog tai geras filmas, bet nebūčiau linkęs taip greit nuteisti, juolab, kad savu laiku kritikai taip pat liaupsėmis nežarstė „Interviu su vampyru“, o šiandien šis filmas pavirtęs tikra klasika.

„Bizantija“ buvo viena laukiamiausių juostų šiemet ir šiek tiek baugino tokie prastoki arba vidutiniai atsiliepimai. Ši kino juosta, mano galva, tai šiek tiek blaivesnis žvilgsnis į vampyrus, vampyrizmą ir apskritai į viską, kas su iltimis, nuslopinant ir prigesinant romantiškumo ir nusaldintus „Saulėlydžio“ sagos padarinius bei serialų nuskalautus muilo burbulus. Visgi „Bizantijos“ scenarijus nepamiršta, kad amžinybė yra sunki, o gyventi nuolat, besikraustant iš vienos vietos į kitą, slegia net nemirtingas būtybes. Nemirtingumas čia vis dar suvokiamas kaip prakeiksmas, atskirtis nuo žmonių, subtiliai balansuoja tarp kitoniškumo ir žmogiškumo. Tokios dvi herojės motina Klara ir dukra Eleonora keliauja iš miesto į miestą, siurbdamos gyvųjų kraują, dažniausiai kaip kokios sanitarės, gerdamos senųjų ir merdėjančių kraują. Per 200 metų klajonių tarp motinos ir dukters užmezga sudėtingus ir glaudžius santykius, tačiau jos nuolat turi bėgti ir slėptis. Čia ne tie vampyrai, kurie demonstruoja iltis, visa ko simbolis ir ženklas yra staiga užaugantis ir susitraukiantis nykščio nagas, kuris prakerta gyslą. Čia vampyrai nėra nemirtingi, neturi kažkokių specialiųjų galių užvaldyti žvilgsniu, judėti labai greitai ar kažkaip kitaip, nebijo česnakų ar kryžių, saulės spindulių, tik negali užeiti į vidų, jei jie nepakviesti. Tai lengvesnis vampyro portretas, tik ar jis įdomesnis? Praktiškai jos nieko nesiskiria nuo paprastų žmonių.

Pats filmo užpildymas buvo įdomus, niūrios spalvos, vėsus šiaurietiškas klimatas, „Bizantijos“ viešbutis, paslaptinga sala, kurioje paaukojama siela už gyvenimą ir tikrai, rodos, negalima klysti, viskas puikiai ir sodriai sudėliota, tačiau pati jausena visgi ne tokia gera kaip legendinio filmo „Interviu su vampyru“, kuri buvo kur kas efektyvesnė, labiau dvasingesnė, labiau atsižvelgta į laikotarpį. Būtent senesniam filmui dvasingą atmosferą padėjo sukurti 17 amžiaus atmosfera, o „Bizantija“ daugiau kalba apie šiuos laikus, todėl to tiršto žvakių mirksėjimo, paslaptingumo tamsoje, tamsiosios vampyrų pusės pritrūko, pernelyg mažai dėmesio buvo skirta motinos ir dukters suvampyrėjimo genezei, nes būtent toji šeimynėlės praeitis labiausiai ir jaudino.

Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukuria merginų duetas Saoirse Ronan, kuri paskutiniu metu karaliauja kino salėse ir Lietuvos neaplenkia nė vienas jos filmas bei Gemma Arterton, kurią dar galime prisiminti iš „Jonuko ir Grytutės: Raganų medžiotojų“ pasisekusio filmo. Na, daugelis giria Gemmą dėl jos seksualumo. Taip, jos vaidmuo buvo dėkingas, jis kur kas laisvesnis, juk ji prieš 200 metų buvo viešnamio prostitutė, todėl lėbauti ir į viską žiūrėti paprasčiau yra linkusi, nors nemanau, kad S. Ronan personažas prastesnis, jis netgi sudėtingesnis ir ne dėl to, kad ji pasakoja visą istoriją, bet dėl savo stagnacijos, laiko bėgimo nuovargio ir simpatijų sutiktam mirtingajam. Ji nesidžiaugia, atrodo, iš vidaus amžinai sudužusi ir net per 200 metų nesusitaikiusi su savo nauja prigimtimi, o tai perteikti nėra jau taip ir lengva. Manau, kad abi aktorės čia susitvarkė ypač efektyviai! 

„Bizantija“, nors ir sumenkintas filmas, man jis labai patiko. Žiūrėjau vidurnaktį ir mane apėmė keistas amžinybės ilgesio jausmas, toks, kokį dažniau sukelia gera perskaityta knyga ar pamatytas filmas. Gal filmo norėjosi stipresnio, kad jis visiškai užvaldytų mintis, bet išėjo vis tiek neblogas kūrinys, gal vietomis buvo tuštokas, bet daugelis scenų, ypatingai kalbant apie 18 amžių, man pasirodė dvasingos, įdomios ir paslaptingos. Rekomenduoju fantastinių filmų mėgėjams. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kontrolė" / "Control"

 

Sveiki visi, 

Šįkart keliauju į britišką kiną ir noriu pristatyti bei pakomentuoti režisieriaus Anton Corbijn sukurtą kino juostą (Kontrolė) (Control) (2007). Tai pirmasis režisierius filmas, nors jam jau virš penkiasdešimt, kuris atiduoda savo duoklę britų punk-rock grupei „Joy Division“. Tai pasakojimas apie šią grupę ir pagrindinį vokalistą, jo siautulingą gyvenimą ir asmenines problemas, aprėpiant jo šeimyninį gyvenimą, jo fobijas bei epilepsiją, kuri jį kamavo ant scenos ir visur kitur. Nors grupė gyvavo 1976-1980 iki jaunojo vokalisto savižudybės, akivaizdu, kad „Joy Division“ įnešė nemenką indėlį ne tik į britų muzikos rezervą, bet ir į viso pasaulio.

Na, filmas išties labai gerai nufilmuotas ir pateiktas. Juosta juodai balta, o tai labai padėjo režisieriui išryškinti pagrindinio personažo Ian Curčio dvilypumą. Tai susidvejinusi asmenybė, bent jau man taip atrodo. Punk-rokui reikia mega energijos, o Kurtis, manding, jos neturėjo. Tai grupė be didesnių skandalų, narkotikų, kekšių ar kitų šiam dešimtmečiui būdingų žvaigždinių kraštutinumų. Ianas man pasirodė amžinai melancholikas, retsykiais flegmatiškas, toks niūrus grizlis, kurio charakteris labai išsiskyrė iš mega energijomis degančių tuometinių roko atlikėjų. Kontraversiška asmenybė viską suryjančioje terpėje atrodė išties kitoniškai, gal tai ir išskiria šį filmą ir personažą iš tokių filmų kaip „Ties jausmų riba“ arba mano neseniai matyta „Auksinė praraja“ arba „The Runaways“, kur roko scenai reikia itin charizmatiškos asmenybės. Nors kitą vertus, Ianas ir buvo charizmatiškas, tik jo charizmas pasireiškė kiek kitaip.

Nepriekaištingai nufilmuota juosta, sakyčiau, kaip debiutui labai lyriška, savotiško temperamento juosta, su atkurtu atitinkamu laikmečiu, ypatingai patikti turėtų senųjų britų roko grupių gerbėjams, nes jų garso takeliai plaukia per visą filmą. Kadangi nesu tokios muzikos didelis fanas, o tuo labiau nieko nežinojau apie „Joy Division“, tai man ši juosta truputį buvo slidi emocijomis ir siužetu. Kažkaip viskas rutuliojosi pernelyg švelniai, norėjosi didesnių kraštutinumų, pasidraskimo, tačiau tai skonio reikalas. Bet kokiu atveju, kino gurmano akis turėtų užkliūti už šios juostos. Gražiai pasirodė aktorius Sim Riley, iki tol man žinomas tik kaip antro plano ar epizodinis aktorius. Tai puikus jo kaip aktoriaus proveržis. Jeigu iš tikrųjų toks buvo „Joy Division“ vokalisto charakteris, tai sveikinu Sim Riley įkopus į aukštą kalną!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.8


 

Jūsų Maištinga Siela