Filmas: "Trečiojo Reicho žlugimas" / "Der Untergang"

Sveiki,

Jau kokį dešimtmetį galvojau pažiūrėti filmą „Trečiojo Reicho žlugimas“ (vokieč. Der Untergang) (2004), kuris pasakoja apie paskutines Adolfo Hitlerio dienas iki jo savižudybės. Daugelio pamėgtas filmas puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas ir šiaip veikia puikiai ir įtaigiai kaip edukacinė priemonė apie Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau filmas, pasirodo, ne šiaip sau geras, o geras kaip ir meno kūrinys.

Besidomintiems istorija ir žinantiems Hitlerio asmenybę bei jo charakterį, šis filmas kažin kažko naujo nepapasakos, tačiau lygiai tas pats žiūrėti Mana Lizos reprodukciją per Googlę arba iš tikrųjų pamatyti kabančią Luvre. Lygiai tas pats ir su filmu, jis dvelkia kruopštumu atkasti ir restauruoti paskutines diktatoriaus dienas. Dievaži, ir kūrėjams pavyko. Pasirodo, kas vyko bunkeryje paskutinę parą, liudija ir išlikusios sekretorės pasakojimai, todėl atkurti maždaug tikruosius faktus gal ir nebuvo jau taip sunku, tačiau kiek reikėjo įdėti pastangų kuriant tragedijos prisodrintą atmosferą – už tai filmą galima pagirti. Čia nerasite specialiai sukurtų trilerio siužetų ar bandymo istoriją pritemti prie tokių įvykių, kurių nebuvo... Pasirodo, istorinės medžiagos užtenka kuo puikiausiai, kad būtų ramus, įtaigus ir autentiškumą demonstruojantis vaidybinis filmas. 

Daug puikių ir mums menkai žinomų vokiečių aktorių prisidėjo prie šio filmo. Reiktų visgi išskirti Hitlerio vaidmens atlikėją šveicarą Bruno Ganz, kuris išties sukūrė įtikinamą, kone epinį vaidmenį. Filmas niūrus kaip ir visi filmai, kruopščiai stengiantys atkartoti to meto atmosferą. Šiaip filme stebina ir toji kituose filmuose neatskleista pusė, kad visgi ir patys esesininkai buvo aukos. Stebino jų atsidavimas nacionalistinėms idėjoms, ypač po Hitlerio mirties, kai vos ne kas antras išsitraukęs šautuvą nusišauna, primena tuos senus pasakojimus apie baltų pilis, kada išsižudydavo visi pralaimėjusieji mūšį, kad tik priešams nepatektų į rankas.

Šiaip filmas ilgas, rimtas, reikalauja susitelkimo ir atsidavimo, tačiau kuo toliau žiūrisi, tuo labiau įtikina, „paima“ žiūrovą ir akimirkai kiek kitaip „nuspalvina“ žinias apie Antrąjį Pasaulinį karą. Patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įsivaizduok" / "Imagine"

Sveiki, kino žiūrovai,

Nors nebuvai itin sužavėtas lenkų Oskarą pelniusiu filmu „Ida“, tačiau apie šiuolaikinį lenkų kiną galvoju vis tiek labai gerai. Jis nuostabus! Tai dar kartą patvirtino lenkų režisieriaus Andrzej Jakimowski ir jo kūrinys „Įsivaizduok“ (angl. Imagine) (2012). Šįkart filmas filmuotas ne Lenkijoje ir dirbta su anglikonų aktoriais (pagrindiniai aktoriai yra regintieji - Alexandra Maria Lara ir Edward Hogg), bet nuo to filmo savitumas, jo idėjos ir scenarijus nė kiek nenukentėjo.

Įdomu dar ir tai, kad režisierius pats parašė scenarijų ir jį kuo sėkmingiausiai adaptavo. Filmas buvo rodytas ir „Kino pavasaryje“, todėl tikriausiai iš jūsų tikrai jį kas nors matę... Filmas pasakoja apie aklųjų savotišką prieglaudą ir mokyklą, į kurią atkeliauja jaunas ir ambicingas aklas mokytojas, kuris įsivaizduoja, kad gali kur kas daugiau apčiuopti realybės, nei regintieji. Pradeda savo programą diegti mokiniams, o jį netikėtai pastebi jauna mergina, tarp kurių užsimezga pasitikėjimu ir abejonėmis grįsti santykiai... Na, ir aišku, savotiškas susipriešinimas tarp reginčiųjų ir aklųjų įsitikinimų, o neregio lazdelė tampa kaip pažeminimas, kurio regintieji negali suprasti.

Filmas išties puikus, tiesą sakant, net nesitikėjau. Labai gražiai nufilmuotas, daug puikių metaforų, trapumo, kurį patiria aklieji. Režisieriui pavyko išgauti ne tik spalvą, bet ir trapumo būsenas, pažeidžiamumą, kurie priverčia žiūrovą krūptelėti, pvz., kaip aklieji pilsto vandenį į stiklines – atsargumo pojūtis ir tikėjimas, kad jiems pavyks, toks elementarus jausmas, verčia žiūrovą laikyti špygas, nors tai ir tėra tik filmas. 

Filmo šviesumas, vedimas į viltį vėlgi yra gana neįprastas tokioje temoje. Sakyčiau, tai ir šildo, ir glumina. Ypač grėsmingai atrodo didelio laivo metafora, balansavimas tarp įsivaizduojamos tikrovės ir intuityviai apčiuopiamų dalykų. Režisieriui pavyksta žaisti apgavysčių ir tikrovės faktų patikrinimais, ciksėjimais, apeiti reginčiųjų receptorius, įsitikinimus ir balansuoti ant to, kas lieka už vaizdo – būsenos, jausmai, garsai, kurie nesumeluoja.

Rekomenduoju kinomanams ir kitokio kino mėgėjams.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kontrolė" / "Control"

 

Sveiki visi, 

Šįkart keliauju į britišką kiną ir noriu pristatyti bei pakomentuoti režisieriaus Anton Corbijn sukurtą kino juostą (Kontrolė) (Control) (2007). Tai pirmasis režisierius filmas, nors jam jau virš penkiasdešimt, kuris atiduoda savo duoklę britų punk-rock grupei „Joy Division“. Tai pasakojimas apie šią grupę ir pagrindinį vokalistą, jo siautulingą gyvenimą ir asmenines problemas, aprėpiant jo šeimyninį gyvenimą, jo fobijas bei epilepsiją, kuri jį kamavo ant scenos ir visur kitur. Nors grupė gyvavo 1976-1980 iki jaunojo vokalisto savižudybės, akivaizdu, kad „Joy Division“ įnešė nemenką indėlį ne tik į britų muzikos rezervą, bet ir į viso pasaulio.

Na, filmas išties labai gerai nufilmuotas ir pateiktas. Juosta juodai balta, o tai labai padėjo režisieriui išryškinti pagrindinio personažo Ian Curčio dvilypumą. Tai susidvejinusi asmenybė, bent jau man taip atrodo. Punk-rokui reikia mega energijos, o Kurtis, manding, jos neturėjo. Tai grupė be didesnių skandalų, narkotikų, kekšių ar kitų šiam dešimtmečiui būdingų žvaigždinių kraštutinumų. Ianas man pasirodė amžinai melancholikas, retsykiais flegmatiškas, toks niūrus grizlis, kurio charakteris labai išsiskyrė iš mega energijomis degančių tuometinių roko atlikėjų. Kontraversiška asmenybė viską suryjančioje terpėje atrodė išties kitoniškai, gal tai ir išskiria šį filmą ir personažą iš tokių filmų kaip „Ties jausmų riba“ arba mano neseniai matyta „Auksinė praraja“ arba „The Runaways“, kur roko scenai reikia itin charizmatiškos asmenybės. Nors kitą vertus, Ianas ir buvo charizmatiškas, tik jo charizmas pasireiškė kiek kitaip.

Nepriekaištingai nufilmuota juosta, sakyčiau, kaip debiutui labai lyriška, savotiško temperamento juosta, su atkurtu atitinkamu laikmečiu, ypatingai patikti turėtų senųjų britų roko grupių gerbėjams, nes jų garso takeliai plaukia per visą filmą. Kadangi nesu tokios muzikos didelis fanas, o tuo labiau nieko nežinojau apie „Joy Division“, tai man ši juosta truputį buvo slidi emocijomis ir siužetu. Kažkaip viskas rutuliojosi pernelyg švelniai, norėjosi didesnių kraštutinumų, pasidraskimo, tačiau tai skonio reikalas. Bet kokiu atveju, kino gurmano akis turėtų užkliūti už šios juostos. Gražiai pasirodė aktorius Sim Riley, iki tol man žinomas tik kaip antro plano ar epizodinis aktorius. Tai puikus jo kaip aktoriaus proveržis. Jeigu iš tikrųjų toks buvo „Joy Division“ vokalisto charakteris, tai sveikinu Sim Riley įkopus į aukštą kalną!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.8


 

Jūsų Maištinga Siela