Filmas: "Trečiojo Reicho žlugimas" / "Der Untergang"

Sveiki,

Jau kokį dešimtmetį galvojau pažiūrėti filmą „Trečiojo Reicho žlugimas“ (vokieč. Der Untergang) (2004), kuris pasakoja apie paskutines Adolfo Hitlerio dienas iki jo savižudybės. Daugelio pamėgtas filmas puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas ir šiaip veikia puikiai ir įtaigiai kaip edukacinė priemonė apie Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau filmas, pasirodo, ne šiaip sau geras, o geras kaip ir meno kūrinys.

Besidomintiems istorija ir žinantiems Hitlerio asmenybę bei jo charakterį, šis filmas kažin kažko naujo nepapasakos, tačiau lygiai tas pats žiūrėti Mana Lizos reprodukciją per Googlę arba iš tikrųjų pamatyti kabančią Luvre. Lygiai tas pats ir su filmu, jis dvelkia kruopštumu atkasti ir restauruoti paskutines diktatoriaus dienas. Dievaži, ir kūrėjams pavyko. Pasirodo, kas vyko bunkeryje paskutinę parą, liudija ir išlikusios sekretorės pasakojimai, todėl atkurti maždaug tikruosius faktus gal ir nebuvo jau taip sunku, tačiau kiek reikėjo įdėti pastangų kuriant tragedijos prisodrintą atmosferą – už tai filmą galima pagirti. Čia nerasite specialiai sukurtų trilerio siužetų ar bandymo istoriją pritemti prie tokių įvykių, kurių nebuvo... Pasirodo, istorinės medžiagos užtenka kuo puikiausiai, kad būtų ramus, įtaigus ir autentiškumą demonstruojantis vaidybinis filmas. 

Daug puikių ir mums menkai žinomų vokiečių aktorių prisidėjo prie šio filmo. Reiktų visgi išskirti Hitlerio vaidmens atlikėją šveicarą Bruno Ganz, kuris išties sukūrė įtikinamą, kone epinį vaidmenį. Filmas niūrus kaip ir visi filmai, kruopščiai stengiantys atkartoti to meto atmosferą. Šiaip filme stebina ir toji kituose filmuose neatskleista pusė, kad visgi ir patys esesininkai buvo aukos. Stebino jų atsidavimas nacionalistinėms idėjoms, ypač po Hitlerio mirties, kai vos ne kas antras išsitraukęs šautuvą nusišauna, primena tuos senus pasakojimus apie baltų pilis, kada išsižudydavo visi pralaimėjusieji mūšį, kad tik priešams nepatektų į rankas.

Šiaip filmas ilgas, rimtas, reikalauja susitelkimo ir atsidavimo, tačiau kuo toliau žiūrisi, tuo labiau įtikina, „paima“ žiūrovą ir akimirkai kiek kitaip „nuspalvina“ žinias apie Antrąjį Pasaulinį karą. Patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Princesė Diana" / "Diana"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Princesė Diana“ (angl. Diana) (2013), kurią labai žaibiškai spėjo į miltus sumalti tiek kino kritikai, tiek ir žiūrovai. Vos tik išgirdau, kad Naomi Watts įkūnys princesę Dianą ir išvydau pirmąsias nuotraukas iš filmavimo aikštelės, pamaniau, kad aktorė tikrai bus nominuota „Oskarui“. Juk šiaip ar taip tendencija labai paprasta – biografinių dramų aktoriai susišluoja pagrindinius apdovanojimus, tačiau pasirodžius pirmiesiems atsiliepimams apie „Princesę Dianą“ teko gerokai nusivilti, filmas visiškai neatitiko visuomenės turėtų lūkesčių.

Su ta neigiama inercija apie šį filmą ir sėdausi į seansą, kad pats įvertinčiau juostą. Sudėtinga žiūrėti tikrai nebuvo, nes man asmeniškai labai patinka Naomi Watts ir išvysti troškau jos naująjį amplua, nesvarbu, ką sako kritikai ir kiti žiūrovai. Pats filmas visgi nėra toks prastas, kaip apie jį vis kalbama, priešingai – įdomūs princesės Dianos gyvenimo užkambariai, apie kuriuos menkai ką ir težinojau. Filmas iš esmės pasakoja tik apie du paskutiniuosius princesės gyvenimo metus iki lemtingos autokatastrofos Paryžiuje (1995-1997). Filmo kūrėjams visgi svarbiausia buvo papasakoti ne apie pačią princesę ir jos asmenybę, bet pademonstruoti sudėtingą meilės istoriją tarp indų kilmės daktaro ir princesės Dianos. 

1995 metai lemtingi princesei, kadangi ji pasitraukia iš monarchų ir skandalingai skyrėsi su princu Čarlzu. Tuo metu ėdri spauda ją persekioja ant kiekvieno kampo, todėl meilės istorija smarkiai įtakota visuomenės spaudimo ir kvailomis bulvarinėmis interpretacijomis, žmonių meilė prieš visuomenės veidrodį. Princesė Diana išgyvena didžiulį spaudimą, o kartu ji tampa ir žmonijos numylėtine, dosni labdaromis ir kelionėmis už taiką pasaulyje. Filme iš esmės trūko didesnio mosto apie Dianos asmenybę, nes papasakota daugiau tik meilės istorija, tačiau iš esmės neatrodo, kad filmas būtų užčiuopęs tikrąją Dianą. Techninė filmo dalis taip pat abejotina, o vaidyba, nors N. Watts ir labai stengėsi, ji neatrodė kaip princesė Diana, veikiau kažkokia kita moteris panaši į ją. Pati aktorė yra užsiminusi, kad iki beprotybės analizavo Dianos vaidmenį ir ji rinkosi labiau interpretuoti, o ne kopijuoti Dianos įvaizdį, nusižiūrėtą iš išlikusių vaizdo įrašų. N. Watts tikrai nėra atsakinga už nesėkmingos juostos atsiradimą, sakyčiau, didžiausia klaida pačių filmo kūrėjų, jų pasirinkimas vaizduoti tik tokią Dianą – sentimentalią, jautrią, minkštaširdę, o didieji jos darbai pasiliko kažkur užnugaryje.

Filmas „Princesė Diana“ neturėtų būti paskutinis filmas apie vieną populiariausių visų laikų pasaulio moterų. Manau, ateityje tikrai atsiras norinčių, liaudiškai tariant, „perspjauti“ šį filmą ir atskleisti sudėtingesnę Dianos asmenybę. Aišku, filme trūko bendros energetikos, atmosferos, karališkosios šeimos pusės pavaizdavimo, paimta per maža Dianos gyvenimo amplitudė, tačiau kalbant tik smulkmeniškai, „Diana“ nėra jau toks prastas filmas, jeigu tik žiūrėsime iš jos sudėtingai besirezgančios meilės istorijos prieš žūtį.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela