Filmas: "Zootropolis" / "Zootopia"

Sveiki, skaitytojai,

Vis nepraleidžiu su šeima pažiūrėti kokio nors animacinio filmo – šis žanras man patinka, nes jis apjungia visos šeimos „skonio reikalą“ ir nereikia peštis, kurį filmą šį vakarą žiūrėsime. Šiemet pasirodęs filmas „Zootropolis“ (angl. Zootopia) (2016) iš tikrųjų vienas geresnių didžiojo animacinio kino pasirodymų šiemet. Lapinas ir kiškelis imasi detektyvinio reikalo ir tikriausiai tokia kontrastinga pora turėtų priminti ištisas analogiškas serijas „Tomas ir Džeris“ ar rusiškąjį „Na, palauk“, tačiau nė kiek neprimena. Scenarijus gerai detektyviškai išrutuliotas ir labiau primena suaugusiųjų filmą, nei smurtu ir lenktynėmis grįstas beprasmes gaudynes.

Didžiulis civilizuotų žvėrių miestas iš esmės primena mūsų didžiulius miestus su analogiška valdymo sistema, tik kad vietoj žmonių esama žvėrių. Policininkė triušelė, į kurią niekas rimtai nežiūri, pasirodo, turi didelį talentą detektyviniams tyrimams, o ji čia dar susidraugauja su suktu lapinu... Istorija konstruojama kaip filme „Batmenas“, kai staiga mieste ima dingti žmonės, atsiranda „sužvėrėjimo“ sindromas, tad triušiui tenka surasti šios problemos židinį. Lyg ir nieko pernelyg ypatingo, sakytume, nėra, tačiau filmas parengtas išties gerai ir apgalvotai. Visų pirma patrauklūs ir įdomūs personažai, nemažai juokingų situacijų ir stereotipinių juokelių apie šablonais charakterizuojamus triušius, lapinus ir kitus gyvūnus... Aš asmeniškai labiausiai kvatojausi, kai pagrindiniai personažai apsilankė banke, kuriame dirba tinginiai – na, nerealiai taikli situacija, maniau, po jos nebegalėsiu atsigauti, nes juoko priepuolis buvo nevaldomas...

Apskritai kalbant tai tikrai geras, nebanalus filmas visai šeimai, kuriame detektyvinė-kriminalinė istorija veda žiūrovą į priekį, o šmaikštūs ir kartais problemų prislėgti veikėjai sukuria šmaikščiai didaktines scenas. Man labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monos Lizos šypsena" / "Mona Lisa Smile"

Sveiki, skaitytojai,

Leonardas da Vinci tapydamas vieną paslaptingiausių savo paveikslų „Mona Liza“ tikriausiai net nepagalvojo, kad po daugel šimtmečių ji taps kone prekiniu ženklu, tuo pavadinimu bus vadinami net kino filmai. „Haris Poteris ir ugnies taurė“ režisierius Mike Newell sukūrė kino filmą „Monos Lizos šypsena“ (angl. Mona Lisa Smile) (2003) ir pakvietė tuokart dar ant bangos visų nešiojamą aktorę Julia Roberts. 

Filmas mus nukelia į 6 dešimtmetį, į moterų ir pavyzdingos šeimos eros klestėjimą, kai žmona buvo suvokiama kaip namų tarnaitė, kuri turi patiekti vyrui vakarienę – toks standartizuotas įvaizdis stabdė moterų judėjimą ir jų išsimokslinimą. Universitete įsidarbinusi netekėjusi moteris netrukus ima užkrėsti jaunas studentes novatoriškomis ir moderniomis idėjomis, tačiau greitai vadovybė suvokia, kad šito toleruoti negalima... Iš esmės filmas absoliučiai lengvas, holivudiškas. Neįtikina nei veikėjų charakteristika, nei elgesys, o kai kurios scenos taip surėdytos, lyg žiūrėtume prastą filmą apie studenčių mergaičių įsimylėjimus, nors problemos ir dramos filme lyg ir netrūksta, tačiau ji pernelyg lengvai patiekta ant lėkštės. Neblogas scenarijus, kuris realiai gal net galėjo sukrėsti žiūrovą, tapo romantiniu reginiu. Vos viena kita scena patiko, vaizduojanti to dešimtmečio problemas, bet iš esmės Julia Roberts, Kirsten Dunst ir kiti aktoriai neturėjo galimybės blykstelėti kaip aktoriai, nes pasirinkta realizacija ir žanras slydo ir praslydo, nepalikdamas kažin kokių pamąstymų po filmo.

Juostą vertinu kaip „visai pusėtinu“, kurį iš bėdos tikrai galima žiūrėti, tačiau kalbant apie išliekamąją vertę, tai reiktų pasakyti, kad filmas visgi sukurtas tik malonumui ir intrigos bei tikrų emocijų čia beveik nerasta.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ties jausmų riba" / "Walk the Line"

Sveiki,

Filmas „Ties jausmų riba“ (Walk the Line) (2005 m.) yra duoklė Johnny Cash‘ui, Amerikos garsiam dalininkui, kuris 2003 metais, praėjus 4 mėnesiams po mylimosios mirties, pats savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Nors mums jo vardas beveik nieko nesako, tačiau Amerikoje savais dešimtmečiais Cashas buvo tikra legenda, mažai kuo nusileidžiantis tokioms legendoms kaip Elvis Presley ir pan. „Ties jausmų riba“ yra biografinis filmas pasakojantis jo gyvenimo istoriją nuo vaikystės didžiosios tragedijos iki šlovės Olimpo ir nuosmukio.

Išties man filmas pasirodė tikrai gerai išdirbtas tiek scenarijumi, tiek vizualiai ir techniškai. Tai pustrečios valandos trunkantis filmas, kuris, kaip ir daugelis biografinių filmų, pasakoja apie dainininko gyvenimą, pabrėždami jų kritines akimirkas, priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio, beribį talentą ir šlovę, ir kokią kainą tenka susimokėti gyvenime už pripažinimą. Žinoma, čia neapsieita ir be meilės istorijos, be fantastiškų aktorių – Joaquin Phoenix ir Reese Witherspoon, pastaroji už June Carter vaidmenį gavo patį aukščiausią apdovanojimą – „Oskarą“.

Iš esmės filmui priekaištų neturiu, nes labiausiai sužavėjo aktorių duetas, o mano mėgstamiausias žanras – biografinė drama vėl manęs nenuvylė, nes pajutau ir puikiai atskleistą laikotarpį, muzikalumą, asmenybės stiprumą, kurį tikriausiai turėjo Johnny Cashas. Galiu tik apgailestauti, kad jo vardas ir asmenybė iki manęs anksčiau nebuvo atėję, todėl negaliu į filmą žvelgti šimtą procentų žinodamas, kas jame vaizduojama, tačiau tai kartu ir puiki galimybė susipažinti ir atsigriebti – geriau dabar nei niekada. Negaliu pasakyti, kad man patinka Casho muzika (po filmą paklausiau kelias originalias dainas), tačiau bent jau žinosiu, kad toks egzistavo.

Sunku įsivaizduoti, kodėl R. Witherspoon taip jaudinosi lipdama ant scenos per masines scenas, nes ji turi puikius vokalinius duomenis ir yra tikrai ne iš kelmo spirta aktorė! Aktorė prisipažino, kad ji velniškai bijojusi dainuoti, tačiau tos baimės nė nematyti. Na, žinoma. J. Phoenix yra mano žvaigždė ir paskutiniu metu jis yra man pats pačiausias.

Filmas, manau, daugeliui tikrai patiks, nepriklausomai nuo to, ar žinote, kas tas Cashas ar ne. Be to, tai nebloga pažintinė ekskursija. Pasinaudokite ja.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kažkas skolinto" / "Something Borrowed"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Kažkas skolinto“ (Something borrowed) (2011 m.). Tai vienas naujausių Kate Hudson darbų. Romantinės komedijos jai jau labai sekasi ir, jaučiu, pačiai patinka vaidinti. Patinka man ji, kažko tokio vis turi, nesulyginsiu su J. Aniston. Šiaip filmas „Kažkas skolinto“ labai jau patinka lietuvaičiams, bet man jis, perdėm, buvo šiek tiek blankokas ir greitai, manau, pamirštamas. Kažkokio gilaus ir įstabaus įspūdžio tikrai nepaliko.

Iš pradžių man tai priminė kitą Hudson darbą „Nuotakų karai“, kaip ir aname filme, čia yra dvi draugės, kurios imasi varžytis dėl meilės ir lyderiavimo, tik „Kažkas skolinto“ kur kas viskas subtiliau ir ne taip hiperbolizuota. Šiaip filmas kaip filmas, žiūrėti tikrai galima, bet kaip jau minėjau, nieko įspūdingo. Patiko, aišku, aktoriai, kai kurie paprasti, neįmantrūs juokeliai, skirtingi gan charakteriai, tačiau jie nevystomi, kadangi tai ne draminis siužetas, nors, žvelgiant iš paviršiaus, gali taip ir neatrodyti, juk tai tragedija, santykių nutraukimas ir atradimas. Kaip ir romantinėse komedijose dažniausiai būna, tai ir šįkart viskas užsibaigia gražiai ir laimingai, niekas nenukenčia, o herojai tik dar labiau išlošia ir suartėja vienas su kitais. Ko begalima tikėtis daugiau iš tokio filmo? Tikriausiai ne.

Filmą tinka žiūrėti dviese, įsimylėjėliams ir šiaip romantinių komedijų mėgėjams. 

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 36/100
IMDb: 5.9


 

Jūsų Maištinga Siela