Sveiki, skaitytojai,
Leonardas da Vinci
tapydamas vieną paslaptingiausių savo paveikslų „Mona Liza“ tikriausiai net
nepagalvojo, kad po daugel šimtmečių ji taps kone prekiniu ženklu, tuo
pavadinimu bus vadinami net kino filmai. „Haris Poteris ir ugnies taurė“ režisierius
Mike Newell sukūrė kino filmą „Monos
Lizos šypsena“ (angl. Mona Lisa Smile)
(2003) ir pakvietė tuokart dar ant bangos visų nešiojamą aktorę Julia Roberts.
Filmas mus nukelia į 6
dešimtmetį, į moterų ir pavyzdingos šeimos eros klestėjimą, kai žmona buvo
suvokiama kaip namų tarnaitė, kuri turi patiekti vyrui vakarienę – toks standartizuotas
įvaizdis stabdė moterų judėjimą ir jų išsimokslinimą. Universitete įsidarbinusi
netekėjusi moteris netrukus ima užkrėsti jaunas studentes novatoriškomis ir
moderniomis idėjomis, tačiau greitai vadovybė suvokia, kad šito toleruoti
negalima... Iš esmės filmas absoliučiai lengvas, holivudiškas. Neįtikina nei
veikėjų charakteristika, nei elgesys, o kai kurios scenos taip surėdytos, lyg
žiūrėtume prastą filmą apie studenčių mergaičių įsimylėjimus, nors problemos ir
dramos filme lyg ir netrūksta, tačiau ji pernelyg lengvai patiekta ant lėkštės.
Neblogas scenarijus, kuris realiai gal net galėjo sukrėsti žiūrovą, tapo romantiniu
reginiu. Vos viena kita scena patiko, vaizduojanti to dešimtmečio problemas,
bet iš esmės Julia Roberts, Kirsten Dunst ir kiti aktoriai neturėjo galimybės
blykstelėti kaip aktoriai, nes pasirinkta realizacija ir žanras slydo ir
praslydo, nepalikdamas kažin kokių pamąstymų po filmo.
Juostą vertinu kaip „visai
pusėtinu“, kurį iš bėdos tikrai galima žiūrėti, tačiau kalbant apie išliekamąją
vertę, tai reiktų pasakyti, kad filmas visgi sukurtas tik malonumui ir intrigos
bei tikrų emocijų čia beveik nerasta.
Mano
įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 45/100
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą