Filmas: "Darželio auklėtoja" / "The Kindergarten Teacher"

 Sveiki,

 

Spalio 5 diena pripažinta kaip Tarptautinė mokytojų diena, ta proga tikriausiai LRT neseniai parodė amerikiečių režisierės Saros Colangelo dramą „Darželio auklėtoja“ (angl. The Kindergarten Teacher) (2018). Filmas pasakoja iš pažiūros apie atsidavusią vidutinio amžiaus darželio auklėtoją, kuri su šypsena pasitinka darželinukus ir juos išlydi. Lisa pareiginga, atsižvelgianti į vaikų poreikius ir norus, todėl su ja nėra jokių problemų, o ir tėvai ja patenkinti. Lisa lanko poetų kursus, bando sukurti ką nors reikšmingo ir įstabaus, kas suteiktų ne tik pasitikėjimo ir kūrybinio potencialo, bet ir kompensuotų šiaip jau anuomet nerealizuotas kūrybines ambicijas, tačiau kiekvienas Lisos bandymai nesėkmingi ir vis sukritikuojami poetų ratelio.

 

Regis, taip Lisa ir būtų gyvenusi, galiausiai metusi tuos poetų kursus ir užsiėmusi vien pedagogine veikla, tačiau netrukus vaikų darželyje ji pastebi unikalų berniuką, kuris pasiekęs tam tikrą transo būseną ir nusiraminimą gali sukurti genialiai tikslias eiles. Mokytoja jas užrašo ir literatų kursuose pristato kaip savo ir netrukus sulaukia dėstytojo susidomėjimo. Ji jaučiasi pripažinta ir talentinga...

 

Visa šioji istorija labai keista ir nekasdieniška. Ji byloja apie mūsų turėtus ir taip nerealizuotus lūkesčius. Daugelis iš mūsų manėme, kad, jeigu įdėsime daug pastangų, galėsime pasiekti bet ko, tačiau gyvenimas labai trumpas ir žūtbūt siekti vienos įsivaizduojamos tobulybės tikriausiai neverta. Šiame poetizuotame filme, kur liejasi eilės ir taip trokštama pripažinimo, režisierei pavyksta perteikti nejaukią atsipalaidavusios, kiek flegmatiškai svajingos mokytojos įvaizdį, kuris netrukus tampa beveik kriminalinės psichopatės rakursais perteiktas perfekcionizmo besivaikančios ir gyvaisiais „mocartais“ įtikėjusios talentų ieškotojos įvaizdžiu. Kai pačios vaikai namuose pamažu atranda savo gyvenimo kelius ir Lisa tampa jiems nebereikalinga, o ir lūkesčiai per vaikus pamažu neišsipildo, nes ji irgi nepagimdė talentų, pamažu visas dėmesys permetamas į berniuką. Čia nesunku padaryti lemtingų gyvenimiškų klaidų ir Lisa juos renkasi tiesiog iš naivių pedagoginių altruistinių paskatų: ji nori išgelbėti nuo pasaulinės sistemos ir žmonių, vaikų tėvų žudomus vaikų talentus. Beveik hamliška taurių ketinimų mokytoja tampa visos šios sistemos kriminaline ne tik auka, bet ir budeliu. Puikus Maggie Gyllenhaal pasirodymas, kuris dvelkia juslingu ir intuityviu vaidmeniu, o ją po šio filmo dar labai ilgai atsiminsite.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adaptacija" / "Adaptation."

Sveiki,

Retai kada žiūriu filmą antrąkart, bet pastebėjau tendenciją, kad yra filmų, kuriuos noriu „patirti“ antrąkart, nes jausmai ir atmintis dažnai nublunka. Vienas iš tokių filmų buvo „Oskarais“ įvertinta kino juosta „Adaptacija“ (angl. Adaptation) (2002). Taip jau nutinka, kad kai kurie režisieriai tiesiog savo kūrinius, kad ir kokius besukurtų, yra pasmerkę milžiniškam populiarumui ir „Oskarams“. Režisierius Spike Jonze sukūręs tokius hitus, laikomais šedevrais kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013) bei „Maksas ir maksimonstrai“ (2009) iš tikrųjų savo unikalia kino kalbėjimo forma moka papasakoti istoriją.

Filmas „Adaptacija“ – daugiasluoksnė drama, kurioje pasakojama apie kūrybines dirbtuves, ilgą adaptacijos laikotarpį, kai aktoriaus Nicolo Cage personažas bando iš knygos apie orchidėjas pritaikyti scenarijų kino filmui, na, o tada prasideda... Keliais laiko juostomis pasakojama istorija, iš esmės pasakoja ir knygos turinį, ir scenaristo gyvenimo užkulisius, ir rašytojos-žurnalistės gyvenimo istoriją. Kas smagiausia, geriausia šiame filme? Tikriausiai, kad kalbant apie scenarijaus adaptavimą kinui, pats filmas kaip ir gyvenimas įgauna adaptavimosi procesų, todėl išeina toks gana originalus eksperimentinis dalykas, kaip dvigubas gyvenimas kine, išreikštas erotiškai, lengvai kriminalizuojant veikėjų gyvenimus. Labai graži poetinė kalba, sklindanti iš knygos, leidžia įgalinti filosofinį lygmenį, gretinant orchidėjų ypatumus su žmogaus prigimties raiškos įvairove.

Puikius vaidmenis sukuria Meryl Streep ir Nicolas Cage, įdomus ir „Oskaru“ už šį vaidmenį įvertintas aktorius Chris Cooper. Gal kai kam ši istorija atrodys chaotiška, ne tokia šmaikšti, kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, bet būtent istorijos poetiškumas, ta kūrybos kibirkšties kančia man labiausiai ir patiko šiame užburiančiame ir malonumą teikiančioje juostoje. Visgi vienas dalykas nuvylė – staigi ir „netikėta“ pabaiga pelkėse, kai romus ir filosofinis pasakojimas staiga įgauna kažin kokių rašytojams „iš durnumo“ tikriausiai, išspraustos trilerio pabaigos. Krokodilų draskomas nusikaltėlis, narkomanė žurnalistė... kažkaip viskas praplaukė pabaigoje kaip pigi nesąmonė, tačiau netgi toje nesąmonėje galima įžiūrėti tam tikrą norą pasijuokti ir išspręsti scenarijaus trūkumo problemas pačiu šabloniškiausiu būdu – mirtimi ir drama. Nieko neprikibsi, genialu.

P. S. Pasirodo, ČIA yra senasis įrašas apie šį filmą, darytas 2011 metais ir įvertinas sutapo su šiandienos įvertinimu. Nesiadaptuoju?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monos Lizos šypsena" / "Mona Lisa Smile"

Sveiki, skaitytojai,

Leonardas da Vinci tapydamas vieną paslaptingiausių savo paveikslų „Mona Liza“ tikriausiai net nepagalvojo, kad po daugel šimtmečių ji taps kone prekiniu ženklu, tuo pavadinimu bus vadinami net kino filmai. „Haris Poteris ir ugnies taurė“ režisierius Mike Newell sukūrė kino filmą „Monos Lizos šypsena“ (angl. Mona Lisa Smile) (2003) ir pakvietė tuokart dar ant bangos visų nešiojamą aktorę Julia Roberts. 

Filmas mus nukelia į 6 dešimtmetį, į moterų ir pavyzdingos šeimos eros klestėjimą, kai žmona buvo suvokiama kaip namų tarnaitė, kuri turi patiekti vyrui vakarienę – toks standartizuotas įvaizdis stabdė moterų judėjimą ir jų išsimokslinimą. Universitete įsidarbinusi netekėjusi moteris netrukus ima užkrėsti jaunas studentes novatoriškomis ir moderniomis idėjomis, tačiau greitai vadovybė suvokia, kad šito toleruoti negalima... Iš esmės filmas absoliučiai lengvas, holivudiškas. Neįtikina nei veikėjų charakteristika, nei elgesys, o kai kurios scenos taip surėdytos, lyg žiūrėtume prastą filmą apie studenčių mergaičių įsimylėjimus, nors problemos ir dramos filme lyg ir netrūksta, tačiau ji pernelyg lengvai patiekta ant lėkštės. Neblogas scenarijus, kuris realiai gal net galėjo sukrėsti žiūrovą, tapo romantiniu reginiu. Vos viena kita scena patiko, vaizduojanti to dešimtmečio problemas, bet iš esmės Julia Roberts, Kirsten Dunst ir kiti aktoriai neturėjo galimybės blykstelėti kaip aktoriai, nes pasirinkta realizacija ir žanras slydo ir praslydo, nepalikdamas kažin kokių pamąstymų po filmo.

Juostą vertinu kaip „visai pusėtinu“, kurį iš bėdos tikrai galima žiūrėti, tačiau kalbant apie išliekamąją vertę, tai reiktų pasakyti, kad filmas visgi sukurtas tik malonumui ir intrigos bei tikrų emocijų čia beveik nerasta.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frenkas" / "Frank"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti britų filmą „Frenkas“ (angl. Frank) (2014). O britiškas kinas iš tikrųjų retsykiais mane ima ir nustebina, to tikėjausi ir šįkart. Tai pasakojimas apie muzikos grupės susibūrimą, įrašinėjant atokioje kaimo apylinkėje studijinį albumą, kur svarbiausia tampa grupės santykių analizė, konkurencija dėl Frenko, kuris ant galvos nešiojasi plastikinę galvą, dėmesio.

Keistas filmas su labai keistu scenarijumi. Žinoma, pagalvojau, kad daugeliui iš tikrųjų turėtų būti atmetimo reakcija. Nors filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, manau, kad filmas nėra tas, kuris sužavės kiekvieną nors kiek intelektualesnį kino žiūrovą. Šalta britiška konservatyvi filmo energetika iš pat pradžių jau vibruoja Šiaurės jūros pilkuma. Kuriama įdomi, originali, novatoriška ir kiek postmoderni pagrindinio personažo mąstymo forma, vaizduojamos sodrios kūrybos kančios. Brutalumas, šablonų skrodimas, infantilūs, beprotiški dialogai, charakteriai tyčia kuriami pagal nestabilios psichikos plokštumą. Nesuprantant filmo psichologinio lygmens, simbolizmo, gali filmas pasirodyti visai „nei į tvorą, nei į mietą“.

Nors daug kas žavisi šiame filme aktoriaus Michael Fassbender, kuris tikrai yra nuostabus aktorius ir nieko jam neprikiši, bet jis visą tą laiką išbūna po kupolu ir jo tapatybės kaip aktoriaus nebelieka, tik žinia, kad po juo yra genialus aktorius, kurį galėjo kas nors pakeisti bet kada. Šiaip man kur kas labiau patiko britų „ryžasis“ aktorius Domhnall Gleeson, kuris tikrai pademonstravo įdomų, sudėtingą personažą, priėmė „bepročius“ tarsi jie nė nebūtų bepročiai, o ir iki pat filmo pabaigos ir po filmo taip ir neaišku, ar jis pats yra tik karštligiškai ieškantis kūrėjas, ar irgi turintis kažkokių psichologinių problemų.

Keistas, šaltokas, bet originalus ir įdomus filmas, pasakojantis apie sudėtingus žmogaus sąmonės ir pasąmonės procesus. Vieniems ši forma gali pasirodyti nepriimtina, o kitiems priešingai – labai įdomi ir savita. Panašų filmą projektavo Jude Foster „Bebras“, kai žmogaus baimės ėmė slėptis už kaukių, tik šįkart tai ne bebras, o didžiulė galvos kupolo kaukė.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.0 

Jūsų Maištinga Siela