Filmas: "Svetimas: Romulas" / "Alien: Romulus"

 Sveiki,

 

Esu nemažas filmų serijos „Svetimas“ gerbėjas! Nuo pat pirmųjų dalių stebėjau šios frančizės virsmą, evoliuciją, nuosmukius ir pakilimus. Tiesa, sunku būtų išvardyti visus nuosekliai, tačiau puikiausiai prisimenu pirmąsias dalis su aktore Sigourney Weaver, tad leidausi į dar vieną istorijos dalį, kurią tikriausiai reikėtų vadinti priešistore, cituoju iš aprašo: „...veiksmas vyksta tarp originalaus 1979-ųjų metų „Svetimas“ ir jo tiesioginio tęsinio, 1986-ųjų metų „Svetimi“. Filmą „Svetimas: Romulas“ (angl. Alien: Romulus) (2024).

 

Į akis iškart krinta, jog filmo kūrėjai gręžiasi į pirmtakus ir, priešingai nei „Prometėjas“ dalyje, imituoja pirmųjų dalių stilistiką. Erdvėlaivių stilius, senoviniai kompiuteriniai ekranai, prislopintos spalvos ir garsai išties leidžia pasijusti, jog vėl grįžtum prie „Svetimo“ ištakų. Istorija pasakoja apie saujelę jaunuolių, kurie nori ištrūkti iš tamsios ir slegiančios planetos, tačiau jiems reikia kuro ir miego kapsulių elementų, kad galėtų nepasenę užsimigdyti beveik dešimtmečiui, o tie elementai yra „Romule ir Remo“ apleistame erdvėlaivyje. Pastarasis neatsitiktinai apleistas, nes jame slepiasi pavojingos gyvybės formos, su kuriomis teks susidurti jaunuoliams.

 

Iš esmės scenarijus neblogas ir suorganizuoja žiūrovui neblogą įtampą, išnaudodami pabėgimo labirinto struktūrinę kelionę po didžiulį ir klaidų erdvėlaivį, kuris tuoj subyrės. Pabaisos puola jaunuolius, o jie vis bėga koridoriais, bandydami užsiblokuoti, gelbėja vieni kitų kailius ir tai vyksta pakankamai dinamiškai, tačiau visgi esama ir labai nebeveikiančių ir nusidėvėjusių šablonų. Labiausiai trikdo primityvoki jaunuolių charakteriai, tarp kurių visada atsiras koks nors hiperbolizuotas karštakošis jaunuolis, kuris pokštauja, šaiposi iš kitų (lyg žiūrėtume mokyklinukų klasę), ir žinoma, pirmasis „nukepa“ dėl savo atsainumo ir neapdairumo, o atsakingieji ir susikaupę (su pabrėžtinomis vertybėmis) būtinai išliks iki paskutiniojo kadro, nes blogiukai keliauja į pragarą, o gerieji į dangų, todėl jiems daugiau eterio. Negi negalima išvystyti kokių nors įdomesnių personažų, kur filme nebūtų deklaruojamos netekties traumos, nusibodęs motinystės instinktas ir t. t.? Tai jau seniai nebeveikia.

 

Visgi visumoje filmas įtraukiantis ir jis išlaiko įtampą pramoginiame lygmenyje. Imituojama pirmtakų kūrėjų atmosfera bei vizualiniai efektai šįkart labiau padėjo filmui atsiskleisti, nei, kaip paprastai, tik erzinančiai ir triukšmingai trukdė. Filmas nenuobodus, nors ir yra erzinančių personažų charakterio šablonų.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3 

 

Maištinga Siela