Filmas: "Piktųjų karta" / "The Generation of Evil"

 

Sveiki,

 

Vis grįžtu prie lietuviško kino. Prie to, kas dar nepamatyta, praleista ar pražiūrėta. Vienas iš tokių plačiai prieš kelerius metus nuskambėjusių lietuviško kino projektų buvo Emilio Vėlyvio filmas „Piktųjų karta“ (angl. The Generation of Evil). Niekada nesižavėjau Vėlyvio filmais, nors jis ir turi gana patrauklią tamsaus ir hiperbolizuoto dirty stiliaus kino nišą, kuriam ne kiekvienas režisierius ryžtųsi rizikuoti, galų gale, tai gal net taptų Vėlyvio prastesnėmis pretenzingomis kopijomis, o galgi net parodijomis. Pamenu iš jo filmo „Zero“ (tiksliai nežinau, kurios dalies), bet Rudoko personažas žadėjo sudėti papus savo pasijai, kurios vaidmenį atlijo Inga Jankauskaitė. Daugiau nieko nepamenu ir tai garantuotai nekokio kino požymis mano subjektyviai vertiname kino pasaulyje. O kaip visgi su „Piktųjų karta“?

 

Skiriasi žanras ir scenarijaus plėtotė, kuri labiau suveržta, išlaikanti klasikinę pasakojimo detektyvinę, kriminalinę su trilerio atspalviais žanrą. Visgi tai žanrinis, o ne meninis kinas, jį padaryti be galo sudėtinga kokybiškai ir gerai. Nuo pat pirmųjų kadrų „iš aukštai“, tarsi pats Maironis nužvelgtų skaisčiomis akimis nuodėmingąją Lietuvą, esame priartinami prie vieno iš Marijos Žemės miestelių. Kadrai dinamiški, erdvūs, kokybiški. Puikus, sakyčiau, montažas. Istorija papasakota iš esmės apie galimą dabarties Lietuvos politinį veidą. 1990-ųjų sovietiniai padlaižūnai gelbėja savo kailį degindami visus įmanomus tapatybės ryšius su sovietais, slepia dokumentus ir netgi KGB metodais žudo žmones. Prabėgus 30 metų tuos pačius „slidžiuosius“ matome visose teisingumą reprezentuojančių instancijų postuose: kas tapo žinomu politiku, kas įtakingu policininku, kas dvasininku... Galiausiai kažkas ištrūkęs į laisvę surengė kaip tikrose amerikiečių trileriuose rublio ženklo žudymo ir keršto seriją. Netrukus pagrindinis policininkas Gintaras Krasauskas (aktorius Vytautas Kaniušonis) mirčių serijoje suvokia, jog pagaliau praeitis pavijo dabartį.

 

Filmas tamsus ir juodas, koks tik begali būti. Beveik su niekuo nesulyginamas, nebent su kokiu Šarūno barto „Eurazijos aborigenas“ (2010), tačiau Vėlyvis iš ankstesnių savo projektų palieka intensyvų dirty stiliaus situacijų raišką, situacijų, kuriose pasireiškia visas žmonių godumas, ištvirkimas, galia ir veidmainystė. Čionai nerasite nė vieno gero veikėjo (nebent Gintaro žmoną?), visi slepiasi po patogiai viešumai sukurtomis kaukėmis, žmonės, kurie bučiuojasi per jubiliejus, geria auksinių purslų šampaną, linki pačių geriausių dalykų, tačiau dar iš ryto policininkas dulkino savo draugo žmoną, dukra šantažavo tėvą, vyko išdavystės ir intrigos.

 

Režisierius vienkrypčiai utriruoja savo veikėjus, nesistengia perteikti didelių psichologinių abejonių, pavyzdžiui, kaip lietuviškame filme „Izaokas“ (2019), kuriame veikėjas abejojantis ir dėl to jo pasirinkimai neapibrėžti. Bet tai žanrini kinas, jis linkęs į dinamiką, į mįslę, į baimes, tragedijas... „Piktųjų kartai“ tik iš dalies pavyko kaip socialinė kritika mūsų valdančiajam elitui, kai kurie siužetiniai sprendimai kiek naivoki ir neįtikinantys, pavyzdžiui, gal ką ir šokiravo, bet tai buvo labai nuspėjama, jog berniukas žaidžiantis su tėvo policininko ginklu turi iššauti, tai pagal Čechovo programą ir įvyksta. Tik klausimas, ar šūvis bus tinkamas ir parankus?

 

Visumoje turime gerą žanrinį filmą, jis tirštai juodas, kaip stiprųjį aspektą išskirčiau tam tikrus scenarijaus niuansus, susijusius su 1990-ųjų metų Lietuvos valstybės persitvarkymu ir tuo, kaip socialinėje erdvėje išverstaskūriai geba adaptuotis naujoje erdvėje ir toliau žaisti galios žaidimus. Integruota detektyvinė istorija taip pat nebloga, gal nesukels legendinio filmo „Septyni“ (1995) kvaitulio ir emocijų, tačiau ji turi ir nenuspėjamų niuansų, nors, deja, dirbtinokai bei karikatūriškai sustyguotų. Visgi turinį stelbia žanrinis žaidimas, socialinę galimai kritišką interpretaciją nūdienos Lietuvai gožia trileriui skirtas dėmesys. Bet tai mąstančiai netrukdo geriau pažvelgti į neplokščią scenarijaus vyksmą bei išpildytas (kartu ir su neįgyvendintas) galimybėmis. Patyriau neblogų akimirkų, filmą laikau ir komerciškai, ir kaip kūrinį gana sėkmingą.

 

P. S. Nieko nepaminėjau apie aktorius. Jie buvo puikūs, žinantys savo naratyvus ir žaidžiantys pagal žanro taisykles.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela